Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Policija ir Chausos advokatai pasirūpino tyrimą baigti, tačiau indėnas Chausa buvo pasiryžęs jį tęsti. Kaip tik tada jis susipažino su ponu Rikardu Aldaja, tuo metu klestinčiu pramonininku su donžuano ir liūto temperamento šlove. Jis pasisiūlė perpirkti nuosavybę, nugriauti ir parduoti už aukso kainą, nes žemės vertė toje vietoje neįtikimai pakilo. Chausa nesistengė parduoti, tačiau pasikvietė Rikardą Aldają apsilankyti savo namuose ir pademonstravo, kaip pats pareiškė, mokslinį ir antgamtinį eksperimentą. Niekas tyrimui pasibaigus nebuvo įkėlęs kojos į namus. Tai, ką Aldaja išvydo, jį pribloškė. Chausai visiškai pasimaišė protas. Tamsūs Mariselos kraujo šešėliai vis dar dengė sienas. Chausa pasitelkė tuo metu atsiradusią naujovę, technologijos įdomybę — kinematografą. Fruktosas Želabertas sutiko su Chausos pasiūlymais todėl, kad Vajese jam bus leista įkurti kino studijas, nes buvo šventai įsitikinęs, jog dvidešimtame amžiuje gyvi vaizdeliai pakeis tradicinę religiją. Atrodo, Chausa neabejojo, kad Mariselos dvasia tebegyvena name. Jis tikino jaučiąs ją, jos kvapą, girdįs balsą, net jos prisilietimus tamsoje. Tarnai, išgirdę tokias istorijas, galvotrūkčiais išsilakstė, įsidarbino ten, kur mažiau įtampos — kaimyninėje Sarijoje — ir kur pakankamai pasiturinčių šeimų, nesugebančių įsipilti į praustuvę vandens ar susilopyti apatinių.

Taigi Chausa liko vienui vienas su savo apsėdimu ir vaiduokliais. Veikiai suprato, kad svarbiausia — įveikti nematomybę. Indėnas jau anksčiau buvo regėjęs Niujorke kai kuriuos kinematografijos laimėjimus ir palaikė velionės Mariselos nuomonę, kad kino kameros pasiglemžiančios ir filmuojamojo, ir žiūrovo sielas. Todėl užsakė Fruktosui Želabertui filmuoti „Miglos angelo“ koridorius, ieškant kito pasaulio ženklų ir apraiškų. Nepaisant garsaus kino žinovo talento, visi bandymai buvo bevaisiai.

Viskas pasikeitė, kai Želabertas pranešė iš Tomo Edisono fabriko Menlo parke, Niu Džersio valstijoje, gavęs naują, itin jautrią medžiagą, suteikiančią galimybę filmuoti nepakankamo apšvietimo sąlygomis. Tai iki šiol trukdė. Neaiškiu metodu vienas iš Želaberto laboratorijos padėjėjų juostelę suliejo putojančiu vynu, ir dėl cheminės reakcijos nufilmuotoje juostoje ėmė rastis keistos formos. Tai ir buvo filmas, kurį Chausa norėjo pademonstruoti ponui Rikardui Aldajai, pasikvietęs jį vakaroti Tibidabo gatvėje savo pamėkliškame name, pažymėtame 32 numeriu. Aldaja suprato: Želabertas baiminosi prarasti Chausos finansinę paramą, ir, kad nedingtų globėjo susidomėjimas, griebėsi subtilios klastos. O Chausa, beje, visai neabejojo rezultatų patikimumu. Ten, kur kiti įžiūrėjo vien formas ir šešėlius, jam regėjosi dvasios. Dievagojosi drobėje pastebėjęs Mariselos siluetą, kuris materializavosi į vilko šešėlį, vaikščiojantį ant dviejų kojų. Rikardas Aldaja neįžvelgė nieko, išskyrus teplionės dėmes, ir neabejojo, kad rodomai juostai ir projektorių valdančiam operatoriui teko vyno bei kitų alkoholinių gėrimų. Taigi, kaip geras verslininkas, nujautė, kad galima išpešti naudos. Pakvaišęs milijonierius, vienišas ir mediumo galių apsėstas, pasirodė tinkama auka. Tai paskatino jį tęsti sumanymus. Ištisas savaites Želabertas su savo vyrais nufilmuodavo kilometrus juostos, ryškindavo ją skirtingose cisternose su chemikalais, praskiestais „Montserrat“ kvepalais, šventintu Nino abatijos raudonuoju vynu ir visomis Taragonos šampano rūšimis. Kiekvienam projektui Chausa perleisdavo teises, pasirašydavo įgaliojimus ir savo finansus patikėdavo Rikardui Aldajai.

Tais pačiais metais vieną lapkričio naktį siaučiant audrai Chausa dingo. Niekas nežino, kas jam nutiko. Panašu, kad nelaimė ištiko kaip tik žiūrint vieną iš Želaberto nufilmuotų juostų. Ponas Rikardas Aldaja įsakė Želabertui atgauti paslaptingąją juostą, paskui, vienas ją peržiūrėjęs, užkūrė ugnį ir supleškino, kino operatoriui patarė pamiršti tą reikalą, o jam gavus dosnia ranka išrašytą čekį šitai nebuvo itin sunku. Tuo metu Rikardui Aldajai jau priklausė didžioji dalis dingusio Chausos nuosavybės. Buvo tokių, kurie teigė, kad velionė Marisela grįžo pasiimti jo pragaran. Dar kiti dievagojosi, kad valkata, labai panašus į mirusį milijonierių, kelis mėnesius vis vaikščiojo šalia tvirtovės, kol vienąsyk kažkokia juoda karieta uždangstytais langais vidury baltos dienos jį partrenkė. Tik jau buvo per vėlu: tamsi, namą gaubusi legenda ir gūdi, salonuose pasklidusi šlovė pernelyg įsigalėjo.

Po kelių mėnesių ponas Rikardas Aldaja su šeima persikraustė į Tibidabo gatvės dvarą, kur praėjus dviem savaitėms gimė duktė Penelopė. Jos garbei Aldaja pervadino namą „Penelopės vila“. Deja, naujas pavadinimas taip ir neprigijo. Ta vieta buvo labai keista ir nepasidavė naujų šeimininkų tvarkai. Naujakuriai skųsdavosi triukšmais ir naktimis girdimu beldimu į sienas, puvėsių smarve, ledinio vėjo gūsiais, kurie klaidžiojo po namus lyg sielos be vietos. Dvaras buvo tarsi paslapčių skrynia. Apačioje — dviaukštis rūsys, su plačia kripta apatiniame ir koplyčia viršutiniame aukšte. Čia buvo didžiulis nukryžiuoto Kristaus atvaizdas, kuris, anot tarnų, labai panašus į Rasputino, populiariausio tos epochos veikėjo. Knygas bibliotekoje paslaptingu būdu rasdavo sujauktas arba sudėtas atvirkščia tvarka. Trečiame aukšte buvo vienas kambarėlis, miegamasis, kuriuo beveik nesinaudojo dėl keistų drėgmės dėmių, — jos tįso sienomis ir priminė baisius išsklidusių formų veidus, ką tik skintos gėlės jame tuojau nuvysdavo, ir visąlaik girdėjosi musių zyzimas, nors nė vienos nesimatė.

Virėjos pasakojo, kad iš podėlio dingdavo cukrus, o pirmą jaunaties naktį pienas parausdavo. Ties vieno ar kito kambario durimis atsirasdavo negyvų paukščių ar mažų graužikų. Kartkartėmis pasigesdavo daiktų, ypač papuošalų ir sagų iš skryniose ar spintose laikomų drabužių. Tarp Velykų ir Verbų sekmadienių dingę daiktai tarsi atsitiktinai atsirasdavo kokiame namo užkaboryje arba sode. Nors dažniausiai jie neatsirasdavo. Poną Rikardą šie reiškiniai tik erzino, rimtai į juos nežiūrėjo. Taigi vieną savaitę šeima buvo priversta beveik badauti, kad pagaliau atsikratytų vaiduoklių. Žmonos brangenybių vagystė išvedė jį iš kantrybės. Daugiau nei penkios tarnaitės buvo atleistos, vos tik ponia pasigesdavo kokio papuošalo, nors visos su ašaromis dievagojosi esančios nekaltos. Akylesnieji buvo linkę manyti, kad čia nėra didelių paslapčių — viskas dėl nelemto pono Rikardo polinkio naktimis lankytis jaunų tarnaičių miegamuosiuose iš noro pasismaginti. Apie jo padorumą buvo kalbama ne mažiau nei apie sėkmę, ir netrūko ironizavusiųjų, kad nesantuokiniai vaikai, atsiradę po jo žygių, greitai sukurs savo sindikatą. Bet iš tiesų dingdavo ne vien papuošalai. Laikui bėgant, nyko ir šeimos noras gyventi.

Aldajų šeima nebuvo laiminga tame neaiškiais būdais pono Rikardo įgytame name. Ponia Aldaja nepaliaudama meldė vyro parduoti dvarą ir persikraustyti į miestą ar bent jau grįžti į klano patriarcho — senelio Simono namą, projektuotą Puigo ir Kadafalčo. Rikardas Aldaja nesileido į kalbas. Didžiąją laiko dalį leisdamas verslo kelionėse ar savo fabrikuose, nematė prasmės ką nors keisti. Kartą mažasis Chorchė dingo namuose. Aštuonias valandas motina ir pulkas tarnų visur jo ieškojo, bet veltui. Kai berniukas pagaliau atsirado, buvo išbalęs ir sukrėstas, pasakojo, kad visą laiką buvo bibliotekoje su keista tamsiaode moterimi, ji rodė jam senovines fotografijas, pasakojo, kad visos šių namų moterys pasmerktos mirti už vyrų padarytas nuodėmes. Paslaptingoji moteris mažajam Chorchei net pasakė dieną, kai mirs jo motina: 1921 metų balandžio 12 diena. Neverta nė sakyti, kad tos damos daugiau niekas nematė, o ponia Aldaja buvo rasta be gyvybės žymių kaip tik 1921 metų balandžio 12-osios rytą. Visi jos papuošalai buvo dingę. Nusausinus kiemelyje buvusį šulinį, jie rasti pačiame dugne, molio sluoksnyje, kartu su dukters Penelopės lėlyte.