Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Tau jų trūksta, ar ne?

— Mano šeimos?

Ferminas gūžtelėjo pečiais, ilgesingai šypsodamasis.

— Ką aš žinau? Nieko nėra apgaulingesnio už prisiminimus. Štai, kad ir mūsų dvasininkas… O jūs? Labai ilgitės motinos?

Nuleidau akis.

— Labai.

— Ar žinot, kaip aš prisimenu savąją? — paklausė Ferminas. — Jos kvapą. Ji visuomet kvepėjo švara ir šviežia duona. Nesvarbu, ar perdien dirbusi laukuose, ar ištisą savaitę vilkėjusi tuos pačius drabužius. Ji visuomet kvepėjo geriausiais dalykais, kokie tik yra pasaulyje. O juk buvo visiška tamsuolė. Keikėsi kaip vežikas, užtat kvepėjo lyg pasakų princesė. Bent jau man taip atrodė. O jūs, Danieli? Ką geriausiai prisimenate?

Akimirką dvejojau, balsas apsivėlė žodžių voratinkliu.

— Nieko. Jau daug metų negaliu jos prisiminti. Nei veido, nei balso, nei kvapo. Tądien, kai atradau Karaksą, viskas išdilo iš atminties, taip ir nepavyko atgaivinti.

Ferminas atsargiai stebėjo mane, mąstydamas apie atsakymo žodžius.

— Ar turite jos nuotraukų?

— Niekada nenorėjau į jas žiūrėti, — atsakiau.

— O kodėl?

Niekam nesu to pasakojęs, nei tėvui, nei Tomui.

— Todėl, kad man baisu. Bijau pažvelgęs į motinos nuotrauką išvysti nepažįstamą moterį. Gal jums tai atrodo kvaila.

Ferminas manė kitaip.

— Tikitės išnarplioti Chulijano Karakso paslaptį ir prikelti iš praeities tam, kad prisimintumėte motinos veidą?

Tylėdamas pažvelgiau į jį, — nei šaipėsi, nei smerkė. Tą akimirką Ferminas Romero de Toresas man pasirodė pats išmintingiausias ir šviesiausias žmogus visatoje.

— Galbūt, — atsakiau negalvodamas.

Jau beveik vidurdienį įlipome į autobusą, vežantį į centrą. Atsisėdome priekyje, visai už vairuotojo, ir Ferminas, naudodamasis šia aplinkybe, užmezgė pokalbį apie technikos ir kosmetikos pramonės laimėjimus. Viešajame transporte iškabinti jų reklaminiai plakatai skelbė tą patį, kaip ir 1940 metais: „Draudžiama spjaudytis ir keiktis“. Ferminas pašnairavo į užrašą su perdėtu susižavėjimu, pasiuntęs skambų spjūvį, ir to pakako, kad būtume trijų šventeivų su maldaknygėmis apdovanoti smerkiančiais žvilgsniais.

— Stuobrys netašytas, — iškošė viena iš trijulės, savo išvaizda nuostabiai panaši į generolą Jagiujį.

— Štai jie. Trimis šventaisiais garsi manoji Ispanija: šventąja Gėda, šventąja Skaistybe ir šventuoju Manieringumu. Jie padėjo apjuokti šalį.

— Tai jau tikrai, — sutiko vairuotojas. — Ankstesniais laikais buvo geriau. O kokie kamščiai. Net šlykštu.

Kažkoks žmogelis autobuso gale nusijuokė. Atpažinau tą patį, kuris sėdėjo šalia mūsų bare. Jis akivaizdžiai demonstravo palaikąs Fermino pusę ir trokštąs, kad tas pasišaipytų iš šventeivų. Trumpai mudviejų žvilgsniai susitiko. Maloniai nusišypsojo ir be didelio susidomėjimo vėl nuleido akis į laikraštį. Gandučerio gatvėje pastebėjau, kad Ferminas susirietęs kamputyje, — kelionės užliūliuotas buvo nugrimzdęs į palaimingą miegą. Autobusas riedėjo San Gervasijumi, kai Ferminas netikėtai nubudo.

— Sapnavau tėvą Fernandą, — tarė. — Tik sapne jis buvo su „Real Madrid“ marškinėliais ir laikė rankoje lygos apdovanojimą, tviskantį auksu.

— Tai kas?

— Na, jei tikėtume Froidu, tai reiškia, kad tėvas Fernandas, matyt, įmušė mums įvartį.

— O man jis pasirodė garbingas žmogus.

— Tiesą pasakius, ir man. Gal net per daug. Vienuolius šventųjų povyzomis paprastai išsiunčia į misijas, kad moskitai ar piranijos pribaigtų.

— Na jau, nesakykite…

— O palaimingas jūsų naivumas, Danieli. Turbūt tikite ir kad pelytė dantuką atneša. Klausykite, štai pavyzdys: pasaka apie Migelį Molinerą, kurią surietė Nurija Monfort. Atrodo, moteriškė pateikė daugiau melagingos informacijos nei L’Observatore Romano redakcijos puslapis. Manyčiau, ištekėjo už Aldajos ir Karakso vaikystės draugo neatsitiktinai. O dar turime istoriją apie gerąją auklę Chasintą, gal ji ir teisinga, bet labai jau primena paskutinį Alechandro Kasonos pjesės veiksmą. Tik lemiamame epizode Fumeras nepaminėtas kaip žudikas.

— Vadinasi, manote, kad tėvas Fernandas mums melavo?

— Ne. Sutinku, kad jis — garbingas žmogus, tačiau sutana įpareigoja, ir dėl visa pikta daug ką nutylėjo. Manau, jeigu mums ir melavo, tai labiau iš nerūpestingumo bei savigarbos, o ne iš blogos valios. Net nemanau, kad jos turėtų. Jei mokėtų vykusiai meluoti, nemokytų vaikų algebros ir lotynų kalbos. Švytruotų sau vyskupijoje, mėgautųsi asmeniniu kabinetu ir minkštutėliais raguoliais prie kavos.

— Tai ką, jūsų manymu, turime daryti toliau?

— Anksčiau ar vėliau būsime priversti pakrutinti tą angeliško gerumo senutę. O dabar patikrinsiu keletą ryšių ir pasiaiškinsiu, kas per paukštis Migelis Molineras. Rūpi žvilgtelėti ir į Nuriją Monfort, man rodos, ji iš tų, kurias mano velionė motina vadindavo sukčiuvienėmis.

— Jūs neteisus, ji ne tokia.

Jums tik pasūpuoja prieš akis neblogą biustą, ir manote išvydęs šventąją mergelę, tai, žinoma, jūsų amžiaus žmogui visiškai atleistina. Danieli, palikite ją man, nes amžinas moteriškumas manęs jau neakina taip kaip jūsų. Mano amžiaus vyrui kraujas taip smarkiai nemuša galvon, veikiau pasuka minkštųjų audinių kryptimi.

— Ką čia ir kalbėti.

Ferminas išsitraukė piniginę ir ėmė skaičiuoti jos turinį.

— Matau — nemenka sumelė, ar šitiek jums teko iš rytinės grąžos?

— Dalis. Kita dalis — teisėta. Šiandien sutariau kur nors nueiti suBernarda. Nieko dėl tos moters negaila. Jei prireiks — apiplėšiu Ispanijos banką, kad tik išpildyčiau visas jos užgaidas. O ką jūs šiandien numatęs veikti?

— Nieko ypatinga.

— O mergaitė?

— Kokia mergaitė?

— Na, kokia dar gali būti? Agilaro sesuo.

— Nežinau.

— Žinoti tai žinote, tik, atvirai kalbant, per skysti jūsų kiaušiai griebti jautį už ragų.

Priėjo konduktorius pavargusia mina, su pagaliuku dantyse, — vartė jį, lyg per pasirodymą cirko arenoje.

— Atleiskite, bet tenai sėdinčios ponios pareiškė nepasitenkinimą. Galėtumėte vartoti padoresnius žodžius.

— Tegu eina šikt, — garsiai atkirto Ferminas.

Konduktorius pasisuko į trijulę ir gūžtelėjo pečiais, rodydamas, kad padarė, ką galėjo, bet antausio dėl padorios leksikos pelnyti netrokšta.

— Žmonės, neturintys savo gyvenimo, amžinai kišasi į kitų, — iškošė pro dantis Ferminas. — Apie ką mudu kalbėjomės?

— Kad man trūksta drąsos.

— Taigi. Chroniškas atvejis. Paklausykite manęs. Eikite pas tą merginą, gyvenimas nestovi vietoje, ypač greitai prabėgs vertingiausi metai. Girdėjote, ką sakė vienuolis.

— Bet ji visai ne mano mergina.

— Tai užkariaukite jos širdį, kol to nepadarė kitas, ypač neramu dėl to alavinio kareivėlio.

— Kalbate apie Bėją kaip apie trofėjų.

— Ne, kaip apie palaiminimą, — patikslino Ferminas. — Danieli, paklausykite. Lemtis tikrai jūsų lūkuriuoja už kampo. Tarsi būtų dešra, prostitutė ar loterijos bilietų pardavėja: trys esminės pagalbos formos. Tik be pristatymo į namus, — reikia eiti pačiam jų pasiimti.

Likusią kelio dalį skyriau Fermino išminties perlams apmąstyti, nes jis vėl saldžiai užknarkė — tam turėjo napoleoniškų gabumų. Iš autobuso išlipome Gran Vijos ir Grasijos sankryžoje. Pelenų spalvos dangus godžiai rijo dienos šviesą. Aklinai sagstydamasis švarką Ferminas pareiškė traukiąs pensiono link, nes prieš pasimatymą su Bernarda reikia išsipuošti.