Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Atminkite, kad tokio itin kuklaus pasimatymo, kaip mano, ruošai reikia ne mažiau nei devyniasdešimt minučių. Pas mus pagal drabužį sutinka — tokia tad liūdna šių dienų realybė. Vanitas pecata mundi. [* Pasaulis, apimtas tuštybės. (Lot.)]

Mačiau jį tolstant Gran Vijos prospektu — smulkutis žmogelis, vos matomas plačiame švarke, kurio skvernai plakėsi vėjyje kaip sparnai. Patraukiau namo, norėjau susirasti gerą knygą ir pasislėpti nuo viso pasaulio. Perėjus Puerta del Anehelio ir Santa Anos gatvių sankryžą man suspurdėjo širdis. Ferminas, kaip visada, buvo teisus. Lemtis, pasipuošusi pilka vilnone suknele, naujais bateliais ir šilkinėmis kojinėmis, lūkuriavo manęs šalia knygyno, vitrinos stikluose apžiūrinėdama savo atvaizdą.

— Tėvas mano, kad išėjau į pusiaudienio mišias, — prašneko Bėja, neatitraukdama akių nuo atvaizdo virtinoje.

— Beveik taip ir yra. Mažiau nei už dvidešimties metrų Santa Anos bažnyčioje nuo devintos ryto aukoja nesibaigiančias mišias.

Kalbėjomės kaip du nepažįstamieji, atsitiktinai susitikę ties vitrina, stikle ieškantys vienas kito žvilgsnio.

— Visai nejuokinga. Turėjau pasklaidyti sekmadienio laikraštį, kad žinočiau apie ką pamokslas. Paprašys nuodugniai jį atpasakoti.

— Tavo tėvas nori viską žinoti.

— Prisiekė nusukti tau sprandą.

— Pirmiausia turės išsiaiškinti, kas aš toks. Ir kol mano sprandas dar sveikas, esu vikresnis už jį.

Bėja įsitempusi stebėjo mane, vis grįžtelėdama į praeivius, šmėsčiojančius su vėjo šuorais mums už nugarų.

— Nesuprantu, kodėl tau juokinga, — tarė. — Jis kalbėjo rimtai.

— Man nejuokinga. Aš mirtinai bijau. Tiesiog džiaugiuosi tave matydamas.

Pagaliau ji šyptelėjo — baikščiai ir neramiai.

— Aš irgi, — prisipažino Bėja.

— Kalbi kaip apie užkrečiamąją ligą.

— Dar blogiau. Pamaniau, jei pasimatysiu su tavimi dienos šviesoje, gal ateisiu į protą.

Svarsčiau, ar tai prisipažinimas, ar kaltinimas.

— Danieli, nereikia, kad mus kas nors matytų drauge. Bent jau ne vidury gatvės.

— Jei nori, užeikime vidun. Galiniame kambaryje turime kavos virimo aparatą ir…

— Ne. Nenoriu, kad kas nors pamatytų mane čia sukiojantis. Jei kas nors dabar pastebėjo mudu kalbantis, galėsiu pasiteisinti, kad atsitiktinai susitikau geriausią brolio draugą. Jei mus pamatys drauge daugiau nei du kartus — sukelsime įtarimą.

Sunkiai atsidusau.

— O kas gali mus pamatyti?

— Žmonės visada pastebi tai, kas jiems mažiausiai turi rūpėti. O mano tėvas pažįsta pusę Barselonos.

— Tai kodėl atėjai čia su manimi susitikti?

— Ne į susitikimą ėjau, o į mišias, prisimeni? Pats man sakei. Už dvidešimties metrų…

— Bėja, tu mane gąsdini. Meluoji geriau už mane.

— Danieli, tu manęs nepažįsti.

— Tavo brolio žodžiai.

Mūsų žvilgsniai susidūrė stiklo atspindy.

— Aną naktį parodei man tai, ko nebuvau mačiusi, — sukuždėjo Bėja. — Dabar mano eilė.

Nustebęs kilstelėjau antakius. Bėja atidarė rankinę, išėmė kartoninę kortelę ir padavė man.

— Nesi vienintelis, išmanantis Barselonos paslaptis. Danieli, paruošiau tau siurprizą. Šiandien ketvirtą valandą laukiu tavęs nurodytu adresu. Niekas neturi žinoti apie mudviejų susitikimą.

— Kaip suprasiu, kad atvykau į tą vietą?

— Suprasi.

Iš padilbų pažvelgiau į ją, trokšdamas, kad mane apgautų.

— Jei neateisi, nepyksiu, — pasakė Bėja. — Žinosiu, kad nenori su manimi matytis.

Neleidusi ištarti nė žodžio apsisuko ir lengvu žingsneliu nukaukšėjo Ramblaso alėjos link. Stovėjau su neištartais žodžiais lūpose ir kortele rankoje, sekdamas žvilgsniu tol, kol jos siluetas dingo pilkumoje, pranašaujančioje audrą. Pažvelgiau į kortelę. Mėlynu rašalu išvingiuotas gerai man žinomas adresas

Tibidabo gatvė, 32

27

Audra nelaukė nakties, skubinosi kaip plėšrus žvėris. Pirmi žaibo tvyksniai užklupo vos įsėdus į 22-ą autobusą. Pervažiavus Molinos aikštę, jau kylant Balmeso gatvės link, miestą vos mačiau pro spindinčių lašų srovę, priminusią man, kad nepasigriebiau nė nušiurusio skėčio.

— Reikia turėti drąsos, — pasakė vairuotojas, kai norėjau išlipti.

Buvo jau dešimt po keturių, kai atsidūriau Balmeso gatvės gale, — audrai užtemdžius dangų, nesusivokiau, kur esu. Prieš mane švininių debesų prislėgta driekėsi Tibidabo gatvė. Suskaičiavęs iki trijų pasileidau bėgti per lietų. Po kelių minučių, permirkęs iki siūlo galo ir tirtėdamas iš šalčio, stabtelėjau atgauti kvapo po kažkokio namo kolonomis. Tada vėl puoliau į priekį. Lediniu šalčiu alsuojanti audra šiaušė pilkus debesis, gaubiančius prašmatnių dvarų ir sodybų kontūrus. Tarp ošiančių medžių vienišas ir tamsus kilo Aldajų rūmas. Nubraukiau nuo veido permirkusius, ant akių krintančius plaukus ir pasileidau tuščia gatve ten link.

Raižyto metalo varteliai girgždėjo vėjyje. Už jų atsivėrė platus, iki pat namo vedantis takas. Įsmukęs pro vartelius patraukiau prie namo. Apaugusios piktžolėmis tai šen, tai ten voliojosi apdaužytų statulų liekanos. Didžiausio fontano vidury riogsojo Gailestingumo angelas. Pajuodusio marmuro siluetas atsispindėjo vandeny, besiliejančiame per kraštus. Iš vandens kyšojo angelo ranka, — smilius, smailus lyg strėlė, nukreiptas į paradinį įėjimą. Ąžuolinės durys buvo praviros. Stumtelėjęs išdrįsau žengti į tamsų prieškambarį, kur sienomis šokčiojo šešėliai nuo žvakės liepsnos.

— Jau maniau, kad neateisi, — pasakė Bėja.

Ją išvydau prieblandoje skendinčiame koridoriuje, vedančiame į galeriją. Bėja sėdėjo ant kėdės, atsirėmusi į sieną, prie kojų degė žvakė.

— Užrakink duris, — pasakė neatsistodama. — Raktą rasi spynoje.

Paklusau jai. Spyna trakštelėjo sugirgždėjusi lyg kapinių vartai.

Bėja priėjo arčiau, ir per šlapius drabužius pajutau jos prisilietimą.

— Tu drebi. Iš baimės ar šalčio?

— Dar nesuvokiu. Kodėl mane čia kvietei?

Mačiau, kaip nusišypsojo, tada paėmė mane už rankos.

— Nežinai? Maniau, atspėsi…

— Tai buvo Aldajų šeimos namas, tik tiek žinau. Kaip tau pavyko įeiti vidun ir iš kur žinojai?..

— Eikš, įkursime ugnį, tau reikia sušilti.

Nusivedė mane koridoriumi prie galerijos, vedančios į vidinį kiemelį. Salėje išdidžiai bolavo marmuro kolonos ir plikos sienos, derančios prie įgriuvusio stogo. Kur anuomet kabojo paveikslai ir veidrodžiai, matėsi baltos dėmės, o ant marmuro grindų galėjai nuspėti stovėjusius baldus. Viename salės kampe pamačiau krosnį ir stirtą malkų. Šalia sudėti seni laikraščiai, numestas žarsteklis. Židinys kvepėjo anglimi. Bėja atsiklaupė ties krosnimi ir iš malkų bei popieriaus skiaučių ėmė kurti ugnį. Brūkštelėjo degtuku, ir liepsnų liežuvėliai greitai apjuosė malkas skaisčia karūna. Bėja krovėjas įgudusia ranka, su pasitikėjimu. Numaniau, kad jai atrodo, jog mirštu iš smalsumo ir nekantrumo, bet nutariau vaizduoti abejingą, — jei kartais mėgins žaisti su manimi paslaptis, — jai neišdegs. Bėja švytėjo triumfo šypsena. Veikiausiai prie atsainios mano povyzos drebančios rankos nederėjo.

— Dažnai čia ateini? — pasiteiravau.

— Šiandien pirmas kartas. Nustebai?

— Šiek tiek.

Ji vėl pasilenkė prie krosnies ir išėmusi iš krepšio švarią antklodę patiesė šalia ugnies. Pakvipo levanda.

— Eikš arčiau, sėskis šalia, nes per mano užgaidas dar susigriebsi plaučių uždegimą.