Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Nuo krosnies sklindanti šiluma grąžino man gyvastį. Tarsi užburta, Bėja tylėdama stebėjo liepsnas.

— Ar atskleisi man tą paslaptį? — neištvėręs paklausiau.

Bėja atsisėdo ant vienos iš kėdžių. Aš likau prie ugnies, stebėjau, kaip nuo drabužių, lyg atsiskirianti siela, kyla garai.

— Tai, ką vadini Aldajų rūmais, turi vardą. Namas vadinasi „Miglos angelas“, tik beveik niekas to nežino. Tėvo firma jau penkiolika metų mėgina parduoti šį namą, bet nesėkmingai. Kai anądien pasakojai man apie Chulijaną Karaksą ir Penelopę Aldają, neatkreipiau į tai dėmesio. Vėliau, jau naktį, prisiminiau tėvą kažką pasakojus apie Aldajų šeimą ir jų namą. Vakar užėjau į tėvo kabinetą, ir sekretorius Kasasusas papasakojo namo istoriją. Ar žinojai, kad tai nebuvo jų pagrindinė rezidencija, o tik vasarnamis?

Papurčiau galvą.

— Pagrindinė rezidencija buvo nugriauta 1925 metais ir jos vietoje pastatytas kelių aukštų namas — dabartinių Bručio ir Maljorkos gatvių sankryžoje. Jas Penelopės ir Chorchės senelio Simono Aldajos užsakymu 1896 metais suprojektavo Puigas ir Kadafalčas, kai ten dar plytėjo laukai ir drėkinimo kanalai. Patriarcho vyriausias sūnus ponas Rikardas Aldaja pastatą įsigijo paskutiniais devyniolikto amžiaus metais už juokingą kainą iš labai originalaus asmens, nes namas garsėjo bloga šlove. Kasasusas pasakojo, kad jis buvo užkerėtas, nes pirkėjai nedrįsdavo eiti vidun ir prisigalvodavo įvairių priežasčių atsisakyti…

28

Tą vakarą, kai šildžiausi prie ugnies, Bėja papasakojo, kaip „Miglos angelas“ tapo Aldajų nuosavybe. Pasakojimas — tikriausia melodrama — puikiai būtų tikęs Chulijano Karakso plunksnai. 1899 metais klestinčio ir ekstravagantiško katalonų finansininko Salvadoro Chausos užsakymu namą pastatė Naulio, Martorelio ir Bergados architektų firma, tačiau jis gyveno jame tik metus. Savininkas — našlaitis nuo šešerių metų, vėliau susikrovęs turtus Kuboje ir Puerto Rike. Sklido gandai, kad buvo vienas iš daugelio sąmokslininkų, kai Jungtinės Valstijos pralaimėjo karą su Kuba, tokiu būdu praradusios paskutiniąsias kolonijas. Iš Naujojo kontinento jis parsigabeno kai ką daugiau nei šlovę: jį parlydėjo amerikietė žmona — blyškiaveidė, trapi dama, kilusi iš geros šeimos, gyvenančios Filadelfijoje, nė žodžio nemokėjo ispaniškai, ir mulatė tarnaitė, kuri dirbo pono namuose nuo pat jo atvykimo į Kubą. Ji atsivežė prijaukintą, juokdariu aprengtą makaką ir septynias skrynias bagažo. Iš pradžių jie apsistojo Kolumbo viešbučio apartamentuose Katalonijos aikštėje, kol Chausos užsakymu namas bus įrengtas gyventi.

Niekas neabejojo, kad tarnaitė — gražuolė juodmedį primenančia oda, apdovanota tokiu žvilgsniu ir formomis, jog, remiantis visuomenės atsiliepimais, ne vieną privertė patirti širdies smūgį — buvo jo meilužė ir draudžiamų malonumų bendrininkė. Be to, sklido gandai, kad ji ragana ir kerėtoja. Jos vardas buvo Marisela, bent jau taip ją vadino Chausa. Jos buvimas ir keista išorė greitai tapo mėgstamiausia salonų apkalbų tema, kai aukštuomenės damos gindavosi nuo rudens nuobodulio, apkalbėdamos ir liežuvaudamos. Tų susibūrimų metu sklandė gandai, kurių, suprantama, nepatikrinsi, kad žavioji afrikietė — tikra pragaro išpera — sanguliavo malonindama vyriškį kaip kumelė, nusidėdama išsyk bent penkiomis ar šešiomis nuodėmėmis. Gandai, pikti ir reikalaujantys apsaugoti nuo tokios įtakos pamaldžias ir skaisčias geros šlovės Barselonos šeimų sielas, greitai pasiekė vyskupą. Maža to, Chausa mėgo sekmadienio rytais važinėtis atvirose vežėčiose žmonos ir Mariselos draugijoje, šitaip rodydamas nenusakomą palaidumo spektaklį bet kuriam nekaltam vaikinukui, traukiančiam Grasijos alėja į vienuoliktos valandos mišias. Net dienraščiai aptarinėjo išdidų ir atsainų žvilgsnį tamsiaodės, kuri Barselonos publiką stebėjo „lyg džiunglių karalienė gaują pigmėjų“.

Tuo metu Barseloną jau buvo apėmusi modernizmo karštinė, bet Chausa architektams aiškiai pasakė nusamdęs juos tam, kad suprojektuotų kitokį būstą. Jo žodyne „kitoks“ reiškė „geriausias“. Ne vienerius metus Chausa stebėjo naujųjų magnatų, praturtėjusių Amerikos pramoninės eros metu, neogotikinius būstus, kurie driekėsi Penktąja aveniu 58 ir 72 gatvių sankryžoje, tiesiog į Centrinio parko pusę. Amerikietiškų svajonių užvaldytas, finansininkas nenorėjo klausytis jokių patarimų, kad verta statyti pagal šiuolaikiškos mados kanonus, ir atsisakė ložės, aiškindamas, jog teatras — tai kurčiųjų prie Babelio bokšto ar nepageidaujamųjų būrys. Jis norėjo namo atokiau nuo miesto, tuo metu dar beveik tyrlaukiu buvusioje Tibidabo gatvėje. Sakė, stebėsiąs Barseloną iš tolo. Vienintelė geidžiama draugija — angelų statulos, kurios (Mariselos nurodymu) turėjo būti pastatytos tarytum septynkampės žvaigždės smaigaliuose, nė per sprindį toliau ar arčiau. Užsispyręs įgyvendinti savo planus, Salvadoras Chausa išsiuntė architektus į Niujorką, kad šie išstudijuotų komandorui Vanderviltui, Džono Džeikobo Astoro šeimai, Endriu Karnegiui ir dar penkiasdešimčiai „auksinių“ šeimų statomas beprotiškas konstrukcijas. Prisakė vadovautis Stenfordo, „White & McKim“ architektūros firmų stiliumi bei technika ir perspėjo, kad nedrįstų belstis į jo duris siūlydami „mėsininkų ir sagų gamintojų“ projektus.

Po metų visi trys architektai pasirodė Kolumbo viešbutyje ir pateikė jam savo projektą. Chausa su mulate Marisela priėmė juos, tylėdamas išklausė, tuomet pasiteiravo, kiek kainuos projektą įgyvendinti per šešis mėnesius. Architektų firmos galva Frederikas Martorelis atsikrenkštė ir, iš mandagumo popieriaus skiautėje užrašęs skaičių, parodė didikui. Šis nė nemirktelėjęs pateikė jam čekį ir atsisveikino su trijule. Po septynių mėnesių, 1900-aisiais, Chausa su žmona ir tarnaite Marisela įsikraustė į namus. Tų pačių metų rugpjūtį abidvi moterys rastos negyvos, o atvykusi policija aptiko Chausą apimtą agonijos, nuogutėlį prirakintą prie fotelio savo kabinete. Tyrimui vadovavusio seržanto ataskaitoje parašyta, kad viso namo sienos buvo aptaškytos krauju, visos angelų statulos išniekintos, jų veidai išpaišyti apeigų ženklais, o šalia statulų rasta juodų žvakių. Tyrimas truko aštuonis mėnesius. Chausa per tą laiką prarado žadą.

Policijos išvados buvo tokios: iš visko sprendžiant, Chausa su žmona buvo nunuodyti augalinės kilmės ekstraktu, kurį paruošė Marisela, nes jos kambaryje rasta daugiau buteliukų su minėtu skysčiu. Dėl neaiškios priežasties Chausa nenumirė, nors pasekmės buvo baisios: jis prarado gebėjimą kalbėti, apkurto, baisūs skausmai paralyžiavo dalį kūno ir buvo pasmerktas gyventi agonijoje. Ponia Chausa rasta negyva savo miegamajame, nuogutėlė, pasipuošusi brangenybėmis ir deimantine apyranke. Policijos išvadoje parašyta, kad įvykdžiusi nusikaltimą Marisela peiliu persipjovė venas ir bėgiojo po visą namą šlakstydama sienas krauju, kol krito negyva. Policija priėjo prie išvados, kad žmogžudystės priežastis buvo pavydas. Pasirodė, kad didiko žmona laukėsi. Marisela, kaip teigiama pareiškime, ant ponios pilvo karštu raudonu vašku buvo išpaišiusi kaukolę. Kilęs susidomėjimas po kelių mėnesių nutilo visam laikui kaip ir pono Chausos balsas. Pavyzdingoji Barselonos visuomenė teigė, kad tokio incidento miesto istorijoje nėra buvę ir kad indėnų atmatos bei iš Amerikos atvykusi padermė trikdo tvirtą šalies moralę. Už uždarų durų daugelis džiūgavo, kad Salvadoro Chausos šėlsmui atėjo galas. Kaip visuomet, jie klydo: viskas dar tik prasidėjo.