Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Dar po savaitės ponas Rikardas Aldaja nusprendė atsikratyti namo. Tuo metu jo finansinę imperiją jau buvo apėmusi agonija, ir netrūko tvirtinusių, kad viskas — per tą užkeiktą namą, nesėkmės persekioja visus, čia apsigyvenusius. Kiti, gerokai apdairesni, apsiribojo teiginiais, kad Aldaja niekuomet nesuvokė rinkos dėsnių, ir visa, ką per savo gyvenimą darė — tik žlugdė patriarcho Simono įkurtą verslą. Rikardas Aldaja pareiškė paliekantis Barseloną ir su šeima išvykstantis į Argentiną, kur jo tekstilės pramonė sėkmingai klestėjo. Daugelis kalbėjo, kad jis bėga nuo žlugimo ir gėdos.

1922 metais „Miglos angelą“ pradėta pardavinėti, tiesa, už juokingą kainą. Atsirado daug norinčiųjų įsigyti rūmus, — iš liguistų polinkių ir dėl prestižo, — nes vietovės populiarumas didėjo, tačiau visi galimi pirkėjai, apsilankę rūmuose, tos idėjos atsisakė. 1923 metais jie buvo uždaryti. Nuosavybės teisės perduotos vienai nekilnojamojo turto firmai, kuriai Aldaja buvo skolingas, kad toliau rūpintųsi pardavimu, nugriovimu ar dar kuo nors. Dvidešimt metų rūmai buvo pardavinėjami, firma niekaip negalėjo rasti pirkėjo. Paslaptingoji firma — „Botelis ir Žofrė“ — žlugo, kai du pagrindiniai jos akcininkai sėdo į kalėjimą, jiems pateikti kaltinimai tebėra neaiškūs, 1940 metais tragiško atsitikimo metu jiedu žuvo San Vinsenso kalėjime, tuomet įgaliojimus perėmė finansinis konsorciumas Madride, kur tarp pagrindinių akcininkų buvo trys generolai, šveicaras bankininkas, narys vykdytojas ir firmos vadovas ponas Agilaras, mano draugo Tomo ir Bėjos tėvas. Kad ir kokių priemonių ėmėsi, nė vienas iš pono Agilaro vadovaujamų pardavėjų nesugebėjo iškišti tų rūmų, net siūlydami už žemesnę nei rinkos kainą. Per dešimt metų niekas čia nekėlė kojos.

— Iki šios dienos, — pasakė Bėja ir vėl užsisklendė.

Laikui bėgant priprasiu matyti, kaip ji pamažu tolsta, žvilgsnis ima klaidžioti, o balsas tampa atsainus.

— Žinai, labai norėjau parodyti tau šią vietą. Norėjau nustebinti. Klausydamasi Kasasuso nusprendžiau būtinai tave čia atsivesti, nes tai — tavo istorijos apie Karaksą ir Penelopę dalis. Slapčia paėmiau iš tėvo kabineto raktą. Niekas nežino, kad mudu čia. Tai mudviejų paslaptis. Norėjau ja pasidalyti su tavimi. Tik nebuvau tikra, ar ateisi.

— Juk žinojai, kad taip.

Ji nusišypsojo.

— Žinai, manau, niekas neįvyksta atsitiktinai. Visi dalykai turi tam tikrą ryšį, nors mes ir nesuprantame. Kaip tu, pavyzdžiui, atradai Karakso romaną Pamirštų Knygų Kapinėse arba tai, kad mudu dabar esame čia, šiame name, kuris kadaise priklausė Aldajų šeimai. Viskas yra kieno nors dalis, ko negalime suprasti, bet mus tai užvaldo.

Bėjai kalbant, mano ranka negrabiai glostė jos kulkšnį ir pasiekė net kelį. Ji žvilgtelėjo į ją, tarsi į kokį aplinkui skraidantį vabzdį. Klausiau savęs, kaip dabar pasielgtų Ferminas? Kur dingo visi pamokymai, kai man jų labiausiai reikia?

— Tomas sako, kad nesi draugavęs su mergaite, — tarė Bėja, lyg tai viską paaiškintų.

Sutrikęs nuleidau akis ir atitraukiau ranką. Man pasirodė, kad Bėja šypsosi, bet akių nepakėliau.

— Maniau, tavo brolis tylenis, bet, pasirodo, tauškalius. Kas dar apie mane rašoma No-Do [* Informacinis–dokumcntinis kino žurnalas Ispanijoje.]?

— Pasakojo, kad ne vienerius metus buvai įsimylėjęs už save vyresnę moterį ir kad ji sužeidė tau širdį.

— Sužeidimas buvo tik vienas — perskelta lūpa, na, dar sutrypta garbė.

— Tomas sako, kad nuo tada nedraugavai nė su viena, nes visas lygini su ta moterimi.

Gerasis Tomas ir jo smūgiai žemiau juostos.

— Ji buvo vardu Klara, — žengiau pirmą žingsnį.

— Žinau. Klara Barselo.

— Pažįsti ją?

— Visi pažįsta kokią nors Klarą Barselo. Vardas nėra jau toks retas.

Tylėjome ir žiūrėjome į šokinėjančias ugnies kibirkštis.

— Vakar naktį, kai išsiskyrėme, parašiau Pablui laišką, — pasakė Bėja.

Man išdžiūvo burna.

— Sužadėtiniui leitenantui? Kodėl?

Bėja ištraukė laišką iš palaidinukės kišenės ir parodė man. Užklijuotas.

— Parašiau, kad noriu, jog mudu greičiau susituoktume, gal net po mėnesio, ir kad noriu visam laikui palikti Barseloną.

Stengiausi išvengti jos tiriamo žvilgsnio, beveik drebėjau.

— Kodėl man tai pasakoji?

— Kad pasakytum, ar turiu jį išsiųsti, ar ne. Tam, Danieli, šiandien tave ir pasikviečiau.

Spoksojau į voką, kuriuo mojavo lyg loterijos bilietu.

— Pažvelk į mane, — paprašė.

Pakėliau akis. Nežinojau, ką atsakyti. Tada Bėja nuleido žvilgsnį ir nuėjo į tolimiausią galerijos kampą. Vienos durys vedė prie marmurinės baliustrados, išeinančios į vidinį kiemelį. Stebėjau lietuje dingstantį jos siluetą. Puoliau paskui, sulaikiau ir ištraukiau laišką iš rankų. Lietus tekėjo veidu, plaudamas jos pykčio ašaras. Parsivedžiau atgal, prie šiluma alsuojančios krosnies. Laišką švystelėjau į liepsnas. Žiūrėjome, kaip jis raitosi, puslapiai nyksta žydrų dūmų vingiuose. Bėja su ašaromis akyse atsiklaupė šalia. Priglaudžiau ją ir kaklo oda jaučiau alsavimą.

— Danieli, neleisk man pražūti, — sušnabždėjo.

Išmintingiausias pasaulyje žmogus — Ferminas Romero de Toresas kartą man aiškino, kad gyvenime nėra didesnės patirties už tą, kai pirmąsyk apnuogini moterį. Taip, jis buvo išmintingas, nemelavo, tačiau ir visos tiesos nepasakė. Tas perkaręs žmogelis nekalbėjo apie keistą virpulį rankų, atsegančių kiekvieną sagą, atitraukiančių užtrauktuką, lyg atliktų sunkiausią darbą. Net neužsiminė apie blyškios odos žavesį, apie pirmą prisilietimą lūpomis, nei apie tą miražą, užvaldžiusį kiekvieną odos porą. Nieko nepasakojo žinodamas, kad stebuklas įvyksta tik vieną kartą, o jei ir būtų pasakojęs, tai tik užuominomis, kurias atskleidus stebuklas visam laikui išnyktų. Tūkstantį kartų troškau atgaivinti tą vakarą su Bėja Tibidabo gatvės rūmuose, lietaus šnaresiui apgaubus pasaulį. Tūkstantį kartų troškau grįžti ir pasinerti į prisiminimus, iš kurių liko tik nuo liepsnų sklidusi šiluma. Bėja, nuoga ir švytinti nuo lietaus, atsigulė šalia ugnies, žvilgsnis, nuo tada nuolat mane lydėjęs — atviras ir nuoširdus. Pasilenkiau prie jos ir pirštų galiukais perbraukiau pilvą, Bėja užsimerkė ir nusišypsojo man — pasitikinti ir apsisprendusi.

— Daryk su manimi, ką nori, — sušnabždėjo.

Tada jai buvo septyniolika, o lūpose — visas gyvenimas.

29

Buvo naktis, kai melsvų šešėlių apgaubti išėjome iš rūmų. Audra nugriaudėjo palikusi tik šaltą lietų. Norėjau grąžinti jai raktą, tačiau Bėja žvilgsniu pasakė, kad turėčiau jį. Nužingsniavome San Gervasijo alėjos link, vildamiesi sulaukti taksi ar kokio autobuso. Ėjome tylėdami, susikibę už rankų, nežiūrėdami vienas į kitą.

— Iki antradienio negalėsiu su tavimi matytis, — pasakė Bėja virpančiu balsu, tarsi abejojanti mano noru vėl susitikti.

— Lauksiu tavęs čia, — pasakiau.

Maniau, savaime aišku, kad mano pasimatymai su Bėja vyks būtent tarp senų šio dvaro sienų, nes kita miesto dalis mums nepriklausė. Man net pasirodė, kad jos eisena tolstant nuo tų namų lėtėjo, o stiprybė ir šiluma su kiekvienu žingsniu seko. Priėję alėją suvokėme, kad gatvėse nebuvo jokios gyvybės.

— Nieko čia nesulauksime, — pasakė Bėja. — Geriau nusileiskime žemyn Balmeso gatve.

Sparčiai patraukėme Balmeso link, po kupliais medžiais slapstydamiesi nuo lietaus ir gal nuo vienas kito žvilgsnių. Man atrodė, kad Bėja kartkartėmis stabtelėdavo, lyg stengdamasi iš kažko išsivaduoti, ir, jei paleisčiau jos ranką, pultų bėgti. Mano vaizduotė dar buvo užvaldyta jos lytėjimo ir kūno skonio, degiau troškimu prispausti ją prie suolelio ir bučiuoti, šnabždėti sentimentalias, galvoje besisukančias kvailystes, tačiau Bėjos šalia jau nebuvo. Ji tylėjo, jaučiau, kad kažkas jai neduoda ramybės.