Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Paskutinės kančios Damos ar panašios rūšies patologija, — tarė Ferminas. — Blogiausia, kad jos baisiai saugo šios vietos slaptumą (manyčiau, iš nepakankamo sąmoningumo), todėl reikės sugalvoti priežastį, kaip tenai pakliūti.

Šiais laikais prieglaudos gyventojai buvo valkatos, apleisti senukai, pamišėliai, skurdžiai ir vienas kitas anksčiau buvęs įmitusios Barselonos visuomenės narys. Jų laimei, vienąsyk čia pakliuvusieji ilgai neužsibūdavo — gyvenimo sąlygos ir kompanija ilgaamžiškumo neskatino. Pasak Fermino, lavonus išveždavo dar prieš auštant. Jų paskutinė kelionė — į bendrą kapą vežėčiomis, skirtomis Žiobrega ligoninei, besiverčiančiai abejotinos kilmės mėsos gaminiais. Ligoninė po kelerių metų buvo sukrėsta viešumon iškilusio skandalo.

— Jūs viską tiesiog išgalvojote, — protestavau, apstulbintas tokio pasibaisėtino vaizdo.

— Danieli, mano kūrybinės fantazijos taip toli nesiekia. Palūkėkite ir įsitikinsite. Šiuose namuose atsitiktinai teko apsilankyti gal prieš dešimt metų, ir galiu pasakyti, kad jie atrodė, lyg būtų dekoruoti jūsų bičiulio Karakso. Pamiršau paimti lauro lapelių, kad neutralizuotų specifinį jų kvapą. Teks pasukti galvą, kaip pakliūti vidun.

Mąstydami apie viltis ir galimybes priėjome Monkados gatvę, kuri šią valandą jau siautėsi prieblanda, senieji rūmai buvo virtę krautuvėlėmis ir dirbtuvėmis. Santa Marija del Mar bazilikos varpų gausmas aidu kartojo mūsų žingsnius. Netrukus šaltas žiemos vėjas padvelkė kažkuo gaižiu.

— Iš kur tas kvapas?

— Jau atvykome, — pranešė Ferminas.

30

Už sutrešusių medinių durų atsivėrė vidinis kiemelis, saugomas dujinių žibintų, pagražintų pajuodusio akmens gorgonėmis ir nudilusių bruožų angelais. Laipteliai vedė į pirmą aukštą, kur padūmavęs šviesos stačiakampis rodė paradinį prieglaudos įėjimą. Dujinė šviesa pro šią angą sklindančius dūmus dažė ochros spalva. Kitoje slenksčio pusėje mus stebėjo kažkokia kampuota, grobuoniška figūra. Prietemoje spindėjo švininis žvilgsnis, abito ir akių spalva buvo vienoda. Rankoje laikė garuojantį medinį kubilėlį, iš kurio sklido nenusakomas kvapas.

— Sveika Marija Malonės Pilnoji, — džiugiai pasisveikino Ferminas.

— Kur dėžė? — paklausė ji garsiai ir piktai.

— Dėžė? — pakartojome abudu.

— Ar jūs — ne iš laidojimo biuro? — vienuolės balsas atrodė pavargęs.

Mąsčiau, ar tokį klausimą padiktavo mūsų išvaizda, ar ji tikrai laukė žmonių iš ten. Fermino veidas net sutvisko nuo netikėtos progos patekti vidun.

— Dėžė automobilyje, bet pirmiausia norėtume pamatyti klientą. Grynai techninis dalykas.

Pajutau, kad mane ima pykinti.

— Maniau, atvyks pats ponas Kolbatas, — pasakė vienuolė.

— Ponas Kolbatas prašo atleisti, nes paskutinę akimirką jam teko labai sudėtinga balzamavimo procedūra. Mirė cirko galiūnas.

— Jūs dirbate laidojimo biure su ponu Kolbatu?

— Esame jo dešinė ir kairė rankos, kitaip tariant, Vilfredas Vejudas — jūsų nuolankus tarnas, o štai čia mano mokinys — Sansonas Karaskas.

— Malonu susipažinti, — vos ištariau.

Vienuolė nužvelgė mudu ir linktelėjo, abejinga kaliausių porai, atsispindinčiai jos žvilgsnyje.

— Sveiki atvykę į Santa Liusiją. Mano vardas Hortenzija, jums ir skambinau. Eikit paskui mane.

Netarę nė žodžio nusekėme paskui Hortenziją į urvą panašiu koridoriumi, kurio kvapas man priminė metro. Koridoriaus šonuose žiojėjo angos, pro jas matėsi žvakių apšviestos salės, pasieniais įrengti gultai, viršuje lyg drobulės plaikstėsi tinkleliai nuo moskitų. Girdėjosi dejonės, matėsi judantys siluetai.

— Štai čia, — parodė Hortenzija, einanti kelis metrus priekyje.

Užėjome į skliautuotą kambarį, — nereikėjo daug fantazijos, kad suprastum, jog tai buvęs Fermino nupasakotas Tenebrarium. Prietemoje dūlavo kūnai, labai primenantys vaškinių figūrų kolekciją: jie tūnojo ar tysojo pakampėse, užgesusiais stikliniais žvilgsniais, lyg variokai blizgančiais žvakių šviesoje. Pasirodė, kad regiu lėles arba senojo muziejaus eksponatus. Vėliau pastebėjau, kad jie dar juda, nors ir sunkiai. Skarmalai, kuriais buvo prisidengę — išblukę, pelenų spalvos.

— Ponas Kolbatas prisakė nieko neliesti ir nevalyti, — tarė sesuo Hortenzija, lyg atsiprašydama. — Tiesiog paguldėme vargdienį į vieną iš dėžių, nes pradėjo lyti, bet dabar viskas gerai.

— Puikiai pasielgėte. Atsargumas gėdos nedaro, — pritarė Ferminas.

Iš nevilties pažvelgiau į jį. Vos linktelėjo, leisdamas suprasti, kad palikčiau viską jo nuožiūrai. Sesuo Hortenzija nuvedė mus prie kažkokios nevėdinamos belangės celės siauro koridoriaus gale. Paėmusi vieną iš dujinių žibintų, kabančių palubėje, ištiesė mums.

— Ar ilgai užtruksite? Turiu daug darbo.

— Dėl mūsų negaiškite. Grįžkite prie savo darbų, o mudu užsiimsime savuoju. Tikrai.

— Gerai, jei manęs reikėtų, būsiu rūsyje. Jeigu nesunku, prašyčiau išnešti jį pro galinį išėjimą. Geriau, kad kiti nematytų. Gyventojus blogai veikia.

— Viskuo pasirūpinsime, — išspaudžiau drebančiu balsu.

Sesuo Hortenzija žvilgtelėjo į mane su neslepiamu smalsumu.

Iš arti pastebėjau, kad tai garbaus amžiaus moteris, beveik senutė, amžiumi nedaug besiskirianti nuo prieglaudos gyventojų.

— Klausykit, ar jūsų mokinys ne per jaunas šioms pareigoms?

— Gyvenimui amžius nesvarbu, seserie, — atrėmė Ferminas.

Vienuolė man šiltai nusišypsojo ir pritariamai linktelėjo. Žvilgsnyje nepastebėjau nepasitikėjimo, vien liūdesį.

— Gal ir taip, — sumurmėjo.

Ir nuskubėjo į prietemą, nešina kubilėliu ir lydima savo pačios šešėlio, lyg vestuvinio šydo. Ferminas įstūmė mane į celę. Tai buvo drėgnuose sienos akmenyse iškirsta patalpa, nuo lubų karojo grandinės, pasibaigiančios kabliais, o supleišėjusios grindys nutekamojo griovelio padalytos į keturias dalis. Pačiame vidury ant papilkėjusio marmurinio stalo stovėjo medinė fabrike gaminta dėžė. Ferminas pakėlė lempą ir pamatėme ant šiaudų pakraiko gulintį velionį. Negyvi, bjaurūs bruožai — lyg suglamžytas pergamentas. Sutinusi purpuro spalvos oda. Akys, baltos lyg kiaušinio lukštai, neužmerktos.

Skrandyje kažkas apsivertė, negalėjau į jį žiūrėti.

— Nagi, pradėkime darbą, — liepė Ferminas.

— Gal jums protas pasimaišė?

— Turiu galvoje, kad reikia nedelsiant rasti tą Chasintą, kol neišaiškėjo mūsų apgavystė.

— Kaip?

— O kaip kitaip? Klausinėsime.

Išsėlinome į koridorių ir įsitikinome, kad sesers Hortenzijos jau nėra. Tuomet atsargiai nusliūkinome prie salės, kurią buvome pastebėję čia eidami. Vargdieniai sekė mus, žvilgsniuose — ir baimė, ir smalsumas, o kai kada net ir goslumas.

— Saugokitės, kai kurie gali nusukti jums sprandą, kad pasiurbtų jūsų kraujo ir vėl susigrąžintų jaunystę, — perspėjo Ferminas. — Metai daro savo, jie panašūs į taikius ėriukus, bet čia tiek kalės vaikų, kad sunku suskaičiuoti. Nes išliko tie, kurie palaidojo kitus. Nesisielokite dėl jų. Eime, jūs pradėkite nuo tų aname kampe, atrodo, jie jau bedančiai.

Jeigu šie žodžiai turėjo mane padrąsinti, tai sumanymas niekingai žlugo. Nužvelgiau žmonijos atliekų būrelį, vangiai tysantį pakampėje, ir nusišypsojau. Jų vargana būtis kėlė norą griebtis propagandinės klastos apie visuotinės moralės žlugimą ir brutalų mechanizmą, kuriuo naikino nereikalinguosius. Ferminas, atrodo, perskaitė mano mintis ir sunkiai atsiduso.