Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Ponia Koronado? — kreipiausi gana garsiai, būgštaudamas, kad senoji bus kurčia, pamišusi arba ir viena, ir kita.

Senolė įdėmiai mus apžiūrėjo, tiesa, be didelio patiklumo. Blausus žvilgsnis ir keli kuokšteliai retučių baltutėlių plaukų. Pastebėjau, kad į mane žvelgė lyg nustebusi, lyg kažkur būčiau matytas, tik nepamena kur. Būgštavau, kad tik Ferminas nepasiskubintų leptelėti, jog esu Karakso sūnus ar panašios kvailystės, tačiau jis tik atsiklaupė prie senutės ir suėmė jos šiurkščias, drebančias rankas.

— Chasinta, mano vardas Ferminas, o šis vaikigalis — mano draugas Danielis. Mus atsiuntė jūsų bičiulis tėvas Fernandas Ramosas, kuris šiandien negali jūsų aplankyti, mat reikia aukoti net dvylika mišių, žinote tuos pamokslus apie šventųjų gyvenimus, bet siunčia jums labų dienų. Kaip laikotės?

Chasinta švelniai nusišypsojo Ferminui. Mano draugas paglostė jai skruostus ir kaktą. Lyg jaukus katinas senolė mėgavosi kito žmogaus prisilietimu. Pajutau, kaip gerklėje įstrigo kažkoks gumulas.

— Koks kvailas klausimas, tiesa? — kalbėjo Ferminas. — Jums labiau patiktų gyventi tenai, eiti pašokti. Visi žino, kokia šauni šokėja buvote.

Nesu girdėjęs jo šitaip kalbant net su Bernarda — žodžiuose buvo tiek daug švelnumo. Nesvarbu, kad tik meilikavo, tačiau balsas ir veidas spinduliavo nuoširdumu.

— Kokius gražius dalykus man kalbate, — sukuždėjo ji virpančiu balsu, veikiausiai iš neturėjimo su kuo pasikalbėti ar ką papasakoti.

— Nė pusės to grožio nėra, kokia esate jūs, Chasinta. Ar neprieštarausite, jei kai ko paklausime? Kaip radijo konkursuose, žinote?

Senolė tik sumirksėjo nieko nesakiusi.

— Manyčiau, tai reikia priimti kaip sutikimo ženklą. Chasinta, ar prisimenate Penelopę? Penelopę Aldają? Apie ją ir norėjome kai ką sužinoti.

Chasinta linktelėjo, žvilgsnis staiga nušvito.

— Mano mergaitė, — sukuždėjo, ir mums atrodė, kad tuojau pravirks.

— Taip, prisimenate. Mudu esame Chulijano Karakso bičiuliai. O siaubo istorijas jūs irgi prisimenate, tiesa?

Senolės akys spindėjo, tarsi žodžiai ir prisilietimas akimirksniu grąžino jai gyvenimo džiaugsmą.

— Tėvas Fernandas iš Švento Gabrieliaus kolegijos mums pasakojo, kaip labai mylėjote Penelopę. Jūs irgi jam labai brangi, ir kasdien jus prisimena, ar žinote tai? Ir jeigu nedažnai apsilanko, tai tik per tą naująjį vyskupą, kuris paskyrė laikyti galybę mišių, jam net galva sukasi.

— Ar jūs gerai maitinatės? — netikėtai paklausė susirūpinusi senolė.

— Chasinta, ryju kaip jautis, paveldėjau labai greitą medžiagų apykaitą, viskas beregint sudega. Štai po drabužiais, patikėkit, vieni raumenys. Palieskit, matot? Kaip Čarlzas Atlasas, tik plaukuotesnis.

Chasinta aprimusi linktelėjo. Nuo Fermino akių nenuleido. O mane galutinai pamiršo.

— Papasakokite ką nors apie Penelopę ir Chulijaną.

— Iš manęs ją atėmė, — pasakė. — Mano mergaitę.

Norėjau kai ką įterpti, bet Ferminas dėbtelėjo į mane žvilgsniu, iš kurio supratau: patylėk.

— Chasinta, kas ją atėmė? Ar prisimenate?

— Ponas, — pasakė su baime apsižvalgiusi, tarsi kas nors galėtų išgirsti.

Ferminas mėgino įvertinti, ką reiškia senolės judesys, ir sekė jos žvilgsnį lig pat lubų. Suprato užuominą.

— Jūs turite galvoje visagalį Dievą, aukštybių valdovą, o gal poną Rikardą, Penelopės tėvą?

— Kaip laikosi Fernandas? — paklausė senolė.

— Kunigas? Žydi kaip rožė. Tikiu, kad vieną gražią dieną taps popiežiumi, o jus pasiims į Siksto koplyčią. Siunčia jums daug linkėjimų.

— Ar žinote, kad jis vienintelis dar ateina manęs aplankyti? Ateina, nes žino, kad nieko artimo daugiau neturiu.

Ferminas žiūrėjo su gailesčiu, tarsi mąstytų tą patį, ką ir aš. Chasinta Koronado buvo daug blaivesnio proto, nei atrodė ją pamačius. Kūnas pamažu geso, tačiau širdis ir siela vis dar gaivinosi iš vargano šaltinio. Klausiau savęs, kiek dar yra tokių kaip ji ar tas ištvirkęs senukas, parodęs, kaip ją rasti, čia patekusių į spąstus?

— Chasinta, jis ateina todėl, kad myli jus. Todėl, kad prisimena, kaip vaišinote ir rūpinotės, kai buvo dar vaikas. Jis viską mums papasakojo. Chasinta, jūs prisimenate? Ar pamenate, kaip eidavote parsivesti Chorchės po pamokų? O Fernandą su Chulijanu?

— Chulijanas…

Balsas priminė nutrūkstantį kuždesį, tik šypsena ją išdavė.

— Chasinta, ar prisimenate Chulijaną?

— Prisimenu tą dieną, kai Penelopė prasitarė man, kad ištekės už Chulijano…

Mudu su Ferminu apstulbę susižvalgėme.

— Ištekės? Chasinta, kada tai buvo?

— Kai pirmąsyk jį pamatė. Jai tuomet buvo trylika, net nežinojo, kuo jis vardu.

— Tai kaip tuomet žinojo, kad už jo ištekės?

— Todėl, kad matė jį anksčiau. Sapnuose.

Vaikystėje Marija Chasinta Koronado tikėjo, kad pasaulis baigiasi už Toledo ribų, o toliau už miesto apylinkių — vien rūkai ir ugnies okeanai. Šį reginį Chasinta matė klejodama per karštinę, kuri vos nepasiglemžė ketverių metų mergaitės gyvybės. Sapnuoti ėmė dėl tos paslaptingos karštinės, kuri, vienų tvirtinimu, prasidėjo dėl įkandimo didžiulio raudonojo skorpiono, vieną dieną atsiradusio jų namuose, tačiau daugiau niekas jo ir nematė, o kiti laikėsi nuomonės, kad karštinė — darbas pamišusios vienuolės, naktimis įsigaudavusios į namus ir nuodijusios vaikus. Po kelerių metų ji pasikorė kalbėdama“ Tėve mūsų“ nuo pabaigos, ir akys išvirto iš akiduobių. Tai atsitiko, kai raudonas debesis užtraukė miestą ir pasipylė negyvų skarabėjų lietus. Sapnuose Chasinta regėjo praeitį, ateitį, o retsykiais jai atsiskleisdavo net senųjų Toledo gatvių paslaptys. Vienas dažniausiai regėtų personažų buvo Zacharijus. Tai visada juodai apsirengęs angelas, kurį lydėdavo juodas geltonakis katinas, trenkiantis siera. Zacharijus žinojo viską. Pasakė jai dėdės Venansijaus mirties dieną ir valandą, — dėdė prekiavo tepalais ir švęstu vandeniu. Nupasakojo vietą, kur jos motina, visų laikoma šventąja, slėpė medicinai atsidavusio studento laiškus, kas, kad jis buvo nepasiturintis, tačiau jo anatomijos žinios Santa Marijos gatviūkštėje pasirodė įspūdingos ir jam anksti atsivėrė rojaus vartai. Chasintai buvo pasakyta, kad kažkas negera įsitaisė jos įsčiose, kokia nors mirusi dvasia, linkėjusi jai bloga, ir kad ji pažins tik tuščiagarbio ir egoisto vyro meilę, kuris sugniuždys jos sielą. Jis išpranašavo, kad patirs visokią meilę ir prieš patekdama į rojų pereis pragarą. Jos pirmųjų menstruacijų dieną Zacharijus su sieros katinu dingo iš sapnų, tačiau po kelerių metų Chasinta su ašaromis akyse prisimins juodojo angelo apsilankymus, nes visos jo pranašystės išsipildė.

Kai gydytojai ištyrę pasakė, kad niekada neturės vaikų, Chasinta nenustebo. Ji nenustebo, nors širdis plyšo iš skausmo, kaipo trejų metų gyvenimo sutuoktinis pareiškė ją paliekantis dėl kitos, nes ji — lyg bevaisis tyrlaukis, kuriame neužderės joks vaisius, ji nesanti moteris. Kai nebuvo Zacharijaus (o jį Chasinta laikė dangaus pasiuntiniu, nesvarbu, kad juodas, jai švytėjo ir buvo gražiausias vyriškis, kokį kada nors regėjo), ji su Dievu kalbėjosi tiesiogiai: susigūždavo kur nors kamputyje, nors nematydavo jo ir nelaukdavo, tai kas, kad nesivargina atsakyti, nes pasaulyje šitiek daug skausmo, o jos rūpesčiai — tik mažmožiai. Visi Dievui skirti monologai buvo apie tą patį: ji troško vienintelio dalyko pasaulyje — tapti motina, tapti moterimi.

Vieną iš tokių dienų besimeldžiant katedroje prie jos priėjo vyriškis, kurį atpažino: tai buvo Zacharijus. Apsirengęs kaip paprastai, ant rankų laikė piktos išvaizdos katiną. Nėmaž nebuvo pasenęs, o nagai puikūs, tarsi kunigaikštienės — ilgi ir smailūs. Angelas jai pasakė atėjęs pranešti, kad Dievas neketina išpildyti jos maldų. Tačiau Zacharijus liepė nesirūpinti, nes vienokiu ar kitokiu būdu jis atsiųs jai augintinį. Pasilenkė prie jos ir į ausį sušnabždėjo žodį“ Tibidabas“ tada labai švelniai pabučiavo į lūpas. Nuo tų švelnių, saldžių lūpų prisilietimo Chasinta regėjo viziją: ji turės mergaitę, be jokio vyriškio (tai suteikė palengvėjimą, prisiminus trejų metų gyvenimą su sutuoktiniu, kai smagindamasis viršum jos uždengdavo veidą pagalve murmėdamas: „Nežiūrėk, kekše“). Tą mergaitę ras tolimame mieste, esančiame tarp mėnulio kalnų ir šviesų jūros, mieste, pilname tokių statinių, kurie regimi sapnuose. Vėliau Chasinta negalėjo pasakyti, ar Zacharijaus apsireiškimas buvo dar vienas jos sapnas, ar angelas su katinu ir purpuriniais, ką tik nulakuotais, nagais tikrai buvo apsilankęs Toledo katedroje. Neabejojo tik vienu dalyku: jo pranašystėmis. Tos pačios dienos popietę ji pasitarė su bažnyčios diakonu — apsiskaičiusiu, pasaulio mačiusiu žmogumi (sklido kalbos, kad jis buvo nusigavęs net iki Andoros ir šiek tiek kalbėjo baskiškai). Diakonas, patraukęs pečiais dėl angelo Zacharijaus, kaip vieno iš aukštybių karių, atidžiai išklausė Chasintos vizijos ir, įvertinęs visus už ir prieš, remdamasis aprašymu regėtos katedros, kuri, pasakotojos žodžiais, priminė didelę tirpinto šokolado segę, tarė: „Chasinta, tai, ką matei, yra Barselona, didžioji kerėtoja, o šventykla vadinasi „La Sagrada Familia“ [* Šventoji Šeimyna (isp.).]. Po dviejų savaičių, apsiginklavusi kelionmaišiu, maldaknyge ir pirma po penkerių metų šypsena, Chasinta patraukė į Barseloną, šventai tikėdama, kad visa, ką jai sakė juodasis angelas, išsipildys.