Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Atleiskite, pone Rikardai: ne Fortunatas, o Fortunis.

— Kad ir kažin kas. Fortuni, jūs esate labai liūdnas žmogus. Būčiau dėkingas, kad daugiau čia neateitumėte.

Kai Fortunis vėl atsidūrė gatvėje, pasijuto vienišesnis, nei galima apsakyti, įsitikinęs, kad visas pasaulis nuo jo nusigręžė. Netrukus jo prašmatnieji klientai, kurie bendravo su Aldaja, vienas po kito ėmė siųsti žinutes, kad atšaukia užsakymus. Jau po keleto savaičių turėjo atleisti Kimetą, nes dviese ateljė neturėjo ką veikti. Galiausiai iš berniūkščio ir taip nebuvo jokios naudos. Kaip ir visi, jis buvo tinginys ir vidutinybė.

Kaip tik tuomet kvartalo gyventojai ėmė kuždėtis, kad ponas Fortunis atrodo gerokai susenęs, dar vienišesnis ir niūresnis. Jau su niekuo nesikalbėjo ir valandų valandas leido ateljė be jokio tikslo, su neapykanta, o kartu ir kažkokiu geismu stebėdamas kitapus vitrinos einančius žmones. Paskui mados ėmė keistis, jauni žmonės jau nebenešiojo skrybėlių, o tie, kurie vis dar nešiojo, eidavo į krautuves, kur jas pardavinėjo jau pasiūtas pagal įvairius dydžius, madingesnes ir pigesnes. „Fortunis ir sūnūs“ skrybėlių ateljė pamažu grimzdo į šešėlių letargą ir ramybę.

— Laukiate mano mirties, — kalbėjo jis pats sau. — Ką gi, gal ir suteiksiu jums tokią malonę.

Jis nė nesuvokė, kad jau seniai buvo pradėjęs merdėti.

Po ano nutikimo Chulijanas galutinai pasiaukojo Aldajų pasauliui, Penelopei ir vienintelei ateities vizijai, kurią galėjo įsivaizduoti. Dveji metai prabėgo neryžtingai slapstantis. Zacharijus seniai buvo siuntęs jai savotišką įspėjimą. Aplink susitelkė šešėliai ir veikiai jie taps uždaru ratu. Pirmieji ženklai pasirodė vieną 1918 metų balandžio dieną. Chorchei Aldajai sukako aštuoniolika, ir ponas Rikardas didžio patriarcho mostu pradėjo organizuoti (tikriau tariant, davė nurodymus organizuoti) didžiulę gimtadienio puotą, kurios jo sūnus visai nenorėjo, o ir jis pats pareiškė dėl svarbių reikalų negalėsiąs dalyvauti, nes žydruosiuose „Kolumbo“ viešbučio apartamentuose turėjo pasimatymą su žavia, ką tik iš Sankt Peterburgo atvykusia dama. Tibidabo gatvės rūmai renginio išvakarėse tapo panašūs į cirko paviljoną: šimtai žibintų, vėliavėlių ir vaišių stalelių visame sode, kad visi kviestieji iki soties pasivaišintų.

Beveik visi Chorchės Aldajos bičiuliai iš Švento Gabrieliaus kolegijos buvo pakviesti. Chulijano įkalbintas, Chorchė pakvietė ir Fransiską Chavjerą Fumerą. Migelis Molineras įspėjo juodu, kad Švento Gabrieliaus kiemsargio sūnus tokioje prašmatnioje tuščiagarbių ponaičių kompanijoje jausis sutrikęs. Fransiskas Chavjeras gavo kvietimą, bet nujausdamas tą patį, ką sakė Migelis Molineras, nutarė atsisakyti. Kai motina, ponia Ivona, išgirdo, kad sūnus ketina neiti į tokią prašmatnią puotą Aldajų dvare, vos nenusuko jam sprando. Kas gi tai, jei ne ženklas, kad ji greitai atsidurs aukštojoje visuomenėje? Kitas žingsnis bus kvietimas arbatėlės su pyragaičiais ponios Aldajos ir kitų garbingų damų draugijoje. Taigi ponia Ivona pasiglemžė visas vyro santaupas ir nusprendė sūnui nupirkti kostiumą su jūreiviškais motyvais.

Fransiskui Chavjerui tuomet jau buvo aštuoniolika ir toks mėlynas kostiumas su trumpomis kelnėmis, prigludusiomis pagal ponios Ivonos skonį, darė jį juokingą ir žemino. Motinos verčiamas neprieštaravo ir savaitę drožinėjo peilį laiškams atplėšti, — jį žadėjo padovanoti Chorchei. Puotos dieną ponia Ivona pasišovė lydėti sūnų ligi pat Aldajų rūmų vartų. Troško užuosti prabangos kvapą ir pasimėgauti šlove, kai jos sūnus peržengs vartus, kurie greitai atsivers ir jai. Kai Fransiskas Chavjeras apsivilko absurdišką jūreivio apdarą, pajuto, kad šis jam ankštas. Ivona ta proga perdėtai išsipuošė. Atvyko smarkiai pavėlavę. Chulijanas, beje, prisidengęs šventės šurmuliu ir tuo, kad nėra pono Rikardo, kuris tuo metu veikiausiai gardžiavosi slavų rasės delikatesais ir savaip šventė, su Penelope susitiko bibliotekoje, kur negrėsė rizika susidurti su kokiu nors rinktinės ir šlovingos aukštuomenės atstovu. Pernelyg įsijautę į aistringą bučinį nė vienas nepastebėjo prie vartų artėjančios liūdnojo vaizdo porelės. Fransiskas Chavjeras, lyg per Pirmąją komuniją aprengtas jūreivėliu ir iš gėdos raudonio nutviekstu veidu, beveik buvo tempiamas Ivonos, šia proga nutarusios užsimaukšlinti daug metų dulkėjusią plačiakraštę skrybėlę, priderintą prie klostuotos ir raukiniais puoštos suknios, kuri ją darė panašią į saldumynų kioską, arba, Migelio Molinero, jau iš tolo ją pamačiusio, žodžiais, madam Rekamjė persirengusį bizoną. Prie vartų budėjo du tarnai. Neatrodė, kad atvykėliai padarė jiems didelį įspūdį. Ponia Ivona pranešė, kad atvyko jos sūnus Fransiskas Chavjeras Fumeras de Sotosebajosas. Aniedu pasišaipė, kad toks vardas jiems nežinomas. Sutrikusi, bet nepraradusi damos laikysenos, Ivona liepė sūnui parodyti kvietimą. Deja, per visą ruošą ir neapsižiūrėjimą kvietimas liko ant ponios Ivonos siuvimo stalelio.

Fransiskas Chavjeras norėjo viską paaiškinti, tačiau susijaudinęs tik kažką neaiškiai vapėjo, ir tarnų pašaipos nepadėjo išvengti nesusipratimo. Atėjūnams tiesiog buvo pasiūlyta nešdintis. Ponia Ivona užsiplieskė pykčiu ir atrėžė, kad jie nežino, su kuo turi reikalų. Tarnai atkirto, kad indų plovėjos vieta jau užimta. Pro savo kambario langą Chasinta matė, kaip Fransiskas Chavjeras patraukė namo, bet staiga stabtelėjo. Vaikinas atsigręžė ir nukreipęs žvilgsnį nuo besibarančios su tarnais motinos išvydo juos. Prie bibliotekos lango Chulijanas bučiavosi su Penelope. Jiedu glamonėjosi taip aistringai“ kad buvo aišku, jog daugiau niekas jiems neegzistuoja.

Kitą dieną Fransiskas Chavjeras staiga pasirodė per didžiąją pertrauką. Praėjusios dienos skandalą mokiniai jau buvo perdavę iš lūpų į lūpas, ir greitai pasipylė pašaipų lavina bei klausimai, kur dėjęs jūreiviuko kostiumą. Bet pašaipos staiga nutilo, kai mokiniai pastebėjo, kad vaikinas laiko savo tėvo šautuvą. Stojo tyla, kiti net pasišalino. Tik draugų būrelis — Aldaja, Molineras, Fernandas ir Chulijanas — stovėjo ir žiūrėjo į jį nieko nesuprasdami. Ilgai nelaukęs, vaikinas pakėlė šautuvą ir nusitaikė. Mačiusieji vėliau pasakojo, kad jo veide nebuvo nei pykčio, nei susierzinimo. Fransiskas Chavjeras viską darė šaltakraujiškai, lyg dirbtų sode. Pirma kulka prašvilpė vos kliudžiusi Chulijanui viršugalvį. Antra būtų pataikiusi jam į kaklą, jei Migelis Molineras nebūtų pargriovęs kiemsargio sūnaus ir jėga išplėšęs šautuvo iš rankų. Chulijanas Karaksas žiūrėjo apstulbęs. Visi manė, kad šūviai skirti Chorchei Aldajai, kaip kerštas už vakar patirtą pažeminimą. Tik daug vėliau, kai civilinė gvardija išsivedė vaikinuką, o kiemsargių pora buvo beveik spirte išspirta iš savo būsto, Migelis Molineras priėjo prie Chulijano ir be jokio didžiavimosi pasakė, kad išgelbėjo jam gyvybę. O jis nė neįsivaizdavo, kad gyvenimas, ar jo dalis, kurią troško nugyventi, priartėjo prie pabaigos.

Tie metai buvo paskutiniai Chulijanui ir jo draugams Švento Gabrieliaus kolegijoje. Vieni daugiau, kiti mažiau dalijosi savo planais, kuriuos jų garbingos šeimos buvo parengusios jiems ateinančiais metais. Chorchė Aldaja žinojo, kad tėvas jį siųs mokytis į Angliją, Migelis Molineras manė, jog, savaime suprantama, studijuos Barselonos universitete. Fernandas Ramosas ne kartą buvo minėjęs, kad galbūt stos mokytis į Kompanijos seminariją, šį sprendimą mokytojai laikė labai išmintingu, turint omeny ekonominę jo šeimos padėtį. O apie Fransiską Chavjerą Fumerą buvo žinoma, kad pono Rikardo Aldajos dėka jis išsiųstas į pataisos koloniją Vajė de Arane, kur jo laukė ilga žiema. Matydamas savo bičiulius, sukančius skirtingomis kryptimis, Chulijanas klausė savęs, ką jam daryti. Jo svajonės ir literatūrinės ambicijos atrodė visiškai nutolusios. Jis troško vieno: būti šalia Penelopės.