Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Praeis sunkių išbandymų mėnesiai, kol Chasinta ras nuolatinį darbą vienoje „Aldaja ir vaikai“ krautuvėje, visai šalia Pasaulinio parodų centro. Jos svajonių Barselona buvo priešiška ir ūkanota, apleisti rūmai ir fabrikai šnopavo dūmais ir nuodijo odą anglimi bei siera. Chasinta nuo pat pirmos dienos žinojo, kad šis miestas yra moteris — išdidi ir žiauri. Išmoko jos saugotis ir niekuomet nežiūrėti jai į akis. Viena apsigyveno Riveros kvartale, kur už menkutį uždarbį išgalėjo nuomoti varganą, be langų ir jokios kitos šviesos kambarėlį, žibindavo tik žvakes, kurias vogė iš katedros, ir negesindavo pernakt, kad atbaidytų žiurkes, apgraužusias Ramonetos šešių mėnesių kūdikiui ausis ir pirštukus. Ramoneta buvo prostitutė, išsinuomojusi gretimą kambarėlį. Ji buvo vienintelė Chasintos bičiulė per visus vienuolika Barselonoje praleistų mėnesių. Tą rudenį lijo beveik kasdien, krito juodas suodžių ir arseno lietus. Greitai Chasinta ėmė baimintis, kad Zacharijus ją apmulkino, — atvyko į baisųjį miestą mirti nuo šalčio, skurdo ir užmaršties.

Pasirengusi žūtbūt išgyventi, Chasinta kasdien dar prieš aušrą atkakdavo į krautuvę ir neišeidavo iki gilios nakties. Ten ją ir sutiko Rikardas Aldaja, kai mergina prižiūrėjo apsirgusią vieno iš administracijos darbuotojų dukterį. Pamatęs, kaip švelniai ir atsidavusi ją slaugo, nusprendė pasikviesti į savo namus prižiūrėti pirmagimio besilaukiančios žmonos. Jos maldos pagaliau buvo išklausytos. Tąnakt Chasinta vėl susapnavo Zacharijų. Angelas jau nebevilkėjo juodai. Jis buvo nuogas, oda pasidengusi žvynais. Ir draugiją jam palaikė jau ne katinas, o balta aplink stuomenį apsivijusi gyvatė. Plaukai siekė juosmenį, o burna — toji saldi burna, kuriją bučiavo Toledo katedroje, pasirodė pilna trikampių dantų, kaip žuvų, kurias buvo mačiusi besiblaškančias žvejų tinkluose. Vėliau mergina apsakys šią viziją aštuoniolikmečiam Chulijanui Karaksui, prisiminusi, jog tądien, kai rengėsi palikti Riveros gatvės pensioną ir kraustytis į Aldajų dvarą, sužinojo, kad jos bičiulė Ramoneta peilių dūriais naktį nužudyta laiptinėje, o kūdikis atšalusios motinos glėbyje numiręs nuo šalčio. Išgirdę apie įvykį nuomininkai įsivėlė į barnius, įžeidinėjimus ir muštynes, kad pasidalytų menkutį velionės turtą. Jie paliko tik vieną daiktą, kuris iš tikrųjų buvo vertingiausias jos daiktas — knygą. Chasinta atpažino ją, nes daugelį vakarų Ramoneta vis klausdavo, ar galėtų jai paskaityti bent puslapį ar du. Vargšė taip ir neišmoko skaityti.

Po keturių mėnesių gimė Chorchė Aldaja, ir Chasinta, nors skyrė jam visą motinišką švelnumą, nes tikroji motina — padebesiais skrajojanti dama, užsiėmusi tik savo pačios atvaizdu veidrodyje — taip ir neišmoko rūpintis vaiku ar jo mylėti, suprato, kad čia ne ta būtybė, kurią jai išpranašavo Zacharijus. Per tuos metus Chasinta atsisveikino su savo jaunyste, tapo kita moterimi, išliko tik vardas ir veido bruožai. Anoji Chasinta pasiliko Riveros kvartalo pensione, mirusi kaip Ramoneta. Dabar ji gyveno Aldajų prabangos šešėlyje, toli nuo ūkanoto miesto, kurio buvo išmokusi neapkęsti ir kur kojos daugiau nekėlė nė vieną laisvadienį. Ji išmoko gyventi kitiems, tai šeimai, pažabojusiai sėkmę, kurios negalėjai suvokti sveiku protu. Gyveno laukdama būtybės, kuri būtų mergaitė, kaip ir miestas, ir viltimi jai skirti visą savo meilę, kuria Dievas apnuodijo sielą. Kartais Chasinta klausdavo savęs, ar ta snūduriuojanti ramuma, pripildžiusi jos dienas, ir sąmoninga naktis yra tai, ką kiti vadina laime, ir norėjo tikėti, kad Dievas savo begaliniu tylėjimu savotiškai, bet vis dėlto išpildė jos maldavimus.

Penelopė Aldaja gimė 1903 metų pavasarį. Tada ponas Rikardas Aldaja jau buvo įsigijęs namą Tibidabo gatvėje. Jo kolegos neabejojo, kad dvaras stovi ant kažkieno užkeiktų pamatų, tik Chasintos tai negąsdino, nes ji žinojo: kitų laikomas stebuklu buvo sapnuose ją lankantis Zacharijaus šešėlis, kurį tik ji viena galėjo matyti. Jis jau nebuvo panašus į vyriškį, veikiau apsireikšdavo pavidalu vilko, vaikščiojančio ant užpakalinių kojų.

Penelopė buvo trapi, blyški ir lengvutė būtybė. Chasinta matė ją augant tarsi gėlę žiemos šalnose. Daug metų vakarais migdydavo ją, pati visuomet ruošdavo jai valgį, siuvo drabužėlius, slaugė ją tūkstančiui ir vienai ligai užklupus, buvo šalia, kai ištarė pirmus žodžius, kai tapo moterimi. Ponia Aldaja buvo veikiau dekoratyvi figūra, puošmena, kuri pagal tam tikras taisykles pasirodydavo scenoje ir dingdavo. Prieš miegą ateidavo į dukters kambarį ir sakydavo, kad myli ją labiau už viską pasaulyje, kad ji esanti jai brangiausia. Chasinta niekada nesakė Penelopei, kad myli ją. Auklė žinojo, kad tikrai mylintis žmogus myli be žodžių. Paslapčiomis Chasinta neapkentė išdidžios ir tuščiagarbės ponios Aldajos, senstančios dvare ir slegiamos brangenybių. Jomis vyras, jau seniai šildęsis pas svetimas, ją apramindavo. Nekentė jos, nes iš visų moterų Dievas išsirinko būtent ją suteikti gyvybę Penelopei, o jos įsčios, tikros motinos įsčios, buvo bevaisės kaip tyrlaukiai. Pranašiškai ėmė pildytis jos vyro žodžiai — Chasinta neteko net moteriškų formų. Ji sulyso, ir figūra priminė išdegusią dykumą: tik kaulai ir suvargusi oda. Krūtys sumenko, liko tik odos maišeliai, klubai tapo panašūs į berniūkščio, o kadaise tvirtas, stiprus kūnas dabar negundė nė pono Rikardo Aldajos, kuriam pakako lašelio jausmingumo, kad užvaldytų geismas, tą puikiai žinojo visos tarnaitės ir jų artimieji. Taip dar geriau, manė Chasinta. Paikystėms ji neturėjo laiko.

Visas laikas buvo skirtas Penelopei. Jai skaitydavo, visur ją lydėdavo, maudydavo, aprengdavo, nurengdavo, šukuodavo, vesdavo pasivaikščioti, migdydavo ir žadindavo. Ir kalbėdavo su ja. Visi ją laikė kvaištelėjusia, neturinčia savo gyvenimo, tik tarnystę svetimuose namuose, tačiau niekas nenutuokė, kaip yra iš tikrųjų: Chasinta buvo ne tik Penelopės motina, ji buvo jos geriausia draugė. Nuo to laiko, kai mergaitė pradėjo kalbėti ir reikšti mintis, o tai, Chasinta prisiminė,įvyko daug anksčiau nei kitiems vaikams, — dalydavosi savo paslaptimis, sapnais ir išgyvenimais.

Laikui bėgant, jų ryšys tvirtėjo. Kai Penelopė įžengė į paauglystės amžių, jos buvo jau neišskiriamos. Chasinta matė pražystant Penelopę kaip moterį, kurios grožį ir švytėjimą regėjo ne vien mylinčios auklės akys. Penelopė buvo šviesa. Kai paslaptingas berniukas, vardu Chulijanas, atėjo į jų namus, Chasinta iškart pajuto, kaip tarp jų pasklido srovės. Atsirado ryšys, koks siejo ją su Penelope, bet kartu ir visai kitoks. Stipresnis. Pavojingas. Iš pradžių manė, kad ims berniuko nekęsti, bet ilgainiui suprato, jog Chulijano Karakso negalėjo neapkęsti ir niekada negalės. Kaip Penelopė, pamažu pasidavė Chulijano kerams ir jau troško tik to, ko troško Penelopė. Niekas nepastebėjo, niekas dėmesio neatkreipė, tačiau, kaip visada, svarbiausi dalykai nutiko dar prieš prasidedant istorijai, bet tuomet jau buvo per vėlu.

Turėjo praeiti nedrąsių žvilgsnių ir troškimų mėnesiai, kol Chulijanas ir Penelopė galėjo susitikti vieni du. Gyveno atsitiktinumais. Susitikdavo kiemeliuose, vienas kitą stebėjo iš skirtingų stalo pusių, tyliai melsdavosi, jausdamiesi kitoje erdvėje. Pirmus žodžius vienas kitam ištarė vieną audringą pavakarę Tibidabo gatvės rūmų „Penelopės vila“ bibliotekoje. Žvakių šviesa užgeso ir pakako kelių sekundžių prietemoje, jog vaikinas suvoktų, kad abu jaučia tą patį, kad juodu kankina ta pati paslaptis. Atrodė, niekas to nepastebi. Išskyrus Chasintą, kuri su didėjančiu nerimu stebėjo Penelopės ir Chulijano žvilgsnių žaismą Aldajų šeimos šešėlyje. Baiminosi dėl jų.