Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Man tai naujiena. Tikiuosi, neįžeidžiau tavęs. Po ta visažinio kauke, kurią dėviu, nesu visai kvailas, nors gal taip atrodau.

Chorchė nusišypsojo. Chulijanas pamanė, kad taip — su dėkingumu — šypsosi žmonės, kurie neturi draugų.

— Eikš, parodysiu namus.

Išėję iš bibliotekos jiedu patraukė prie paradinių durų, tiesiog į sodelį. Žingsniuodamas per salę, prieš pat laiptus pakėlė akis ir pastebėjo šmėstelint kažkieno siluetą, ranką, švelniai braukiančią turėklu. Jis išvydo miražą. Mergaitei galėjo būti dvylika ar trylika metų. Ją lydėjo pagyvenusi, nedidutė moteristai rodė, kad ji — auklė. Mergaitė vilkėjo žydra šilkine suknele. Jos plaukų spalva priminė migdolus, o pečiai ir laibas kaklas atrodė lyg peršviečiami. Stabtelėjo laiptų aikštelės aukštybėse ir staiga atsigręžė. Jų žvilgsniai sekundę susitiko, ir ji vos pastebimai šyptelėjo. Paskui auklė, apkabinusi mergaitės pečius, nusivedė koridoriumi, ir juodvi dingo už kolonos. Nuleidęs akis Chulijanas vėl susitiko Chorchės žvilgsnį.

— Tai mano sesuo Penelopė. Dar susipažinsi. Keistoka. Kiauras dienas skaito. Eikš, noriu parodyti požeminę koplyčią. Virėjos sako, kad ji užburta.

Chulijanas klusniai žingsniavo paskui naująjį draugą, bet žemė siūbavo jam po kojomis. Ir tik dabar, nuo įsėdimo į pono Rikardo Aldajos „Mersedes Benz“ suprato, kad daugybę kartų jos ilgėjosi, svajojo apie tuos laiptus ir tą žydrą suknelę, ir tą pelenų spalvos akių žvilgsnį, nė nenutuokdamas, kas ji tokia ir kodėl jam šypsosi. Sode sutiko eiti su Chorchė iki pat ratinės, kur laikomos karietos, iki už jų esančių teniso aikštelių. Ir tik tada atsisuko ir vėl pamatė ją, žiūrinčią pro savo kambario langą antrame aukšte. Vos galėjo įžvelgti siluetą, bet žinojo, kad šypsosi jam ir kad kažkokiu būdu irgi jį atpažino.

Tas efemeriškas nuo laiptų siųstas Penelopės Aldajos ženklas nedavė jam ramybės Švento Gabrieliaus kolegijoje bent keletą savaičių. Naujas pasaulis atskleidė daugybę dviprasmybių, ir ne viskas jam patiko. Švento Gabrieliaus auklėtiniai elgėsi tarsi kilmingi, arogantiški princai, o mokytojai priminė klusnius, išmintingus tarnus. Pirmas, su kuriuo Chulijanas susidraugavo, neminint Chorchės Aldajos, buvo Fernandas Ramosas, vieno iš kolegijos virėjų sūnus, nė neketinęs vilkėti sutanos ir dėstyti tose pačiose auditorijose, kuriose kadaise mokėsi. Fernandą kiti pravardžiavo Krosniuku ir laikė už tarną. Nors jis buvo sumanus berniukas, bet draugų tarp mokinių neturėjo. Vienintelis bičiulis buvo ekstravagantiškasis Migelis Molinėms. Laikui bėgant, jis taps geriausiu Chulijano draugu. Migelis Molineras, kuriam Dievas nepagailėjo proto, bet pašykštėjo kantrybės, pasitelkęs didaktinius žaidimus skelbdavo savo mokytojų pareiškimus abejotinais, tuo, žinoma, užsitraukdamas jų rūstybę. Visi kiti vengė jo kandaus liežuvio, laikė jį kitos padermės, tokiems verčiau trauktis iš kelio. Nors Migelis elgėsi bohemiškai, o su aristokratiškumu neturėjo nieko bendra, jis buvo sūnus beprotiškai turtingo pramonininko, susikrovusio turtus iš ginklų gamybos.

— Tu Karaksas, tiesa? Girdėjau, tavo tėvas siuva skrybėles, — pasakė, kai Fernandas Ramosas juodu supažindino.

— Draugams — tiesiog Chulijanas. Girdėjau, tavo tėvas gamina patrankas.

— Prekiauja. Jis nemoka daryti nieko, išskyrus pinigus. Mano draugai — Nyčė ir prieš mus stovintis Fernandas Ramosas — vadina mane Migeliu.

Migelis atrodė liūdnas vaikinukas. Jį buvo apsėdęs nesveikas potraukis į viską, kas susiję su mirtimi, kapinėmis, tam skirdavo daugiausia laisvalaikio ir apmąstymų. Jo motina prieš trejus metus žuvo keistomis aplinkybėmis, kurias kažkoks gydytojas įvardijo kaip savižudybę. Būtent Migelis rado jos kūną šeimos vasarnamio fontane. Kai pasisekė virvėmis ją ištraukti iš vandens, pasirodė, kad skenduolės kišenės buvo pilnos akmenų. Taip pat rado vokiškai — jos gimtąja kalba — parašytą laišką, tačiau ponas Molineras, kuris niekada nesivargino tos kalbos išmokti, iškart, niekam neleidęs skaityti, be skrupulų sudegino laišką. Migelis Molineras mirtį regėjo visur: nurudusiuose medžių lapuose, iš lizdų iškritusiuose paukščiukuose, senių veiduose ir lietuje, kuris nuplauna visus pėdsakus. Turėjo didelių gabumų tapybai ir dažnai valandų valandas skirdavo tik angliai ir popieriui, kuriame visada atsirasdavo lyg rūke, lyg tuščiame paplūdimyje klaidžiojanti dama, matyt, simbolizavusi jo motiną.

— Migeli, kuo svajoji būti suaugęs?

— Aš niekada nebūsiu suaugęs, — mįslingai atsakydavo jis.

Be piešimo ir prieštaravimo bet kokiai gyvai būtybei, didžiausia jo aistra tapo paslaptingo austrų mediko Zigmundo Froido veikalai. Velionės motinos dėka Migelis Molineras laisvai kalbėjo ir skaitė vokiškai, turėjo ne vieną austrų gydytojo tomelį. Jo mėgstamiausia sritis buvo sapnų interpretacija. Klausinėdavo žmonių, ką jie sapnavę, kad vėliau lyg pacientui nustatytų diagnozę. Dažnai sakydavo, kad mirs jaunas ir tai nėmaž jo nejaudina. Chulijanui atrodė, kad po tiek apmąstymų mirties tema Migeliui buvo prasmingesnė už gyvenimą.

— Chulijanai, tą dieną, kai numirsiu, viskas liks tau, — sakydavo jis. — Išskyrus sapnus.

Be Fernando Ramoso, Molinero ir Chorchės Aldajos, Chulijanas greitai susibičiuliavo su vienu nedrąsiu ir nedraugingu berniuku, vardu Chavjeras, vienturčiu Švento Gabrieliaus kolegijos sargo sūnumi. Jie gyveno kukliame namelyje šalia kolegijos sodų. Į Chavjerą, kaip ir į Fernandą, kiti berniukai žiūrėjo iš aukšto, nedraugiškai, kaip į nepageidaujamą tarną, o šis vengė bendrauti, tenkinosi sodu ir vidiniu savo namų kiemeliu. Nuolat klaidžiojant po kolegiją jam tapo pažįstamas kiekvienas jos kampas, požeminiai takai, įėjimai į bokštus ir užkaborius, apie kuriuos jau niekas nė nenutuokė. Tai buvo jo paslaptis ir prieglobstis. Visada nešiojosi nedidelį peiliuką, matyt, nudžiautą iš tėvo, ir jo pomėgiu tapo drožinėjimas iš medžio, o savo darbelius slėpė kolegijos balandinėje. Jo tėvas, sargas Ramonas, buvo Kubos karo veteranas, netekęs rankos ir (sklido pikti gandai) dešiniosios sėklidės nuo šūvio, kurį paleido patsai Teodoras Ruzveltas. Neabejodamas, jog dykinėjimas — visų blogybių priežastis, Ramonas Vienkiaušis (taip jį pravardžiuodavo mokiniai) liepdavo sūnui grėbti iš pušynėlio ir fontanais puošto kiemo sudžiūvusius lapus ir grūsti juos į maišus. Ramonas buvo neblogas žmogus, sakytum netašytas ir pasmerktas susidėti su prastomis kompanijomis. Tačiau jo žmona buvo siaubinga. Vienkiaušis buvo vedęs princesės užgaidomis garsėjančią tamsuolę, kuri mėgo peršviečiamais drabužiais staipytis ne tik sūnaus, bet ir visų mokinių akivaizdoje, tai, žinoma, davė pagrindo pajuokai ir apkalboms. Krikštyta Marijos Kraponsijos vardu, visiems prisistatydavo Ivona, nes jai atrodė, kad taip prašmatniau. Ivona turėjo silpnybę kamantinėti sūnų, kaip sekasi bendrauti, kokie ryšiai su Barselonos aukštuomenės palikuonimis. Neabejojo, kad jos sūnus užmezgęs juos. Klausinėdavo apie vieno ar kito mokinio gyvenimą, turtus ir įsivaizduodavo save, apsigaubusią šilkais ir kviečiamą arbatėlės su pyragaičiais į aukštuomenės salonus.

Chavjeras stengėsi kuo mažiau užsibūti namie, su džiaugsmu kibo į sunkius tėvo skiriamus darbus. Sutikdavo su viskuo, kad tik būtų vienas, kad galėtų pabėgti į savo susikurtą pasaulėlį ir drožti figūrėles iš medžio. Kartais, iš tolo jį pamatę, kai kurie mokiniai imdavo šaipytis, o kiti net svaidyti akmenis. Kartą Chulijanas, sukrėstas vaizdo, kai akmuo praskėlė Chavjerui kaktą ir šis nusirito ant sąšlavų krūvos, puolė padėti jam ir pasiūlė draugystę. Iš pradžių Chavjeras manė, kad Chulijanas visų besikvatojančiųjų akivaizdoje ruošiasi jį pribaigti.