Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Nors dabar tai primena Rasputino mauzoliejų, bet kadaise Švento Gabrieliaus kolegija buvo viena garsiausių ir labiausiai privilegijuotų mokslo įstaigų Barselonoje. Respublikos laikais jos prestižas smuko, nes tuometiniai naujieji turčiai, pramonininkai ir bankininkai, kurių atžaloms dėl žemos kilmės ši mokslo įstaiga ilgai buvo nepasiekiama, nutarė įkurti savo mokslo įstaigas, kur joms būtų rodoma derama pagarba ir kur negalėtų mokytis kitų sluoksnių vaikai. Pinigai panašūs į virusą: pas ką jų prisikaupia, to siela ima pamažu pūti, būtina perpilti kraują. Ar pavardės dabar gyvuoja amžius? O kadaise, tarkime, nuo l880 iki 1930 metų Švento Gabrieliaus kolegija surinkdavo visus kilmingos ir turtingos grietinėlės palikuonis. Aldajų kompanija į šią niūrią vietą pakliuvo per savo ryšius, trokšdama susibroliauti su panašiais į juos, klausytis mišių ir pasimokyti istorijos, kad, progai pasitaikius, galėtų sublizgėti savo žiniomis.

— Bet Chulijanas Karaksas jiems neprilygo kilme?

— Kartais tokios garsios įstaigos savo krikščioniškam kilnumui ir didybei pademonstruoti įsteigia keletą nemokamų vietų sodininko ar batų valytojo vaikams, — postringavo Ferminas. — Veiksmingas būdas nukenksminti vargšus ir įskiepyti vaikams troškimą tapti turtingiems. Tai nuodas, kuriuo kapitalizmas apakina ir…

— Ferminai, dabar nesivelkit į socialinių prieštaravimų doktriną, nes, jei kuris iš kunigų išgirs, išmes mudu lauk, — pasakiau griežtai, rodydamas į kelis smalsiai ir paslapčia mus stebinčius vienuolius, lūkuriuojančius ties paradinio įėjimo vartais. Tikėjausi, kad jie nenugirdo mūsų pokalbio.

Vienas nutaisęs malonią šypseną patraukė prie mūsų, pamaldžiai susidėjęs rankas ant krūtinės. Galėjo būti penkiasdešimties, o dėl liesumo ir resvų plaukų buvo panašus į vanagą. Skvarbus žvilgsnis, odekolono ir naftalino kvapas.

— Laba diena. Aš esu tėvas Fernandas Ramosas, — prisistatė. — Kuo galiu pagelbėti?

Ferminas ištiesė ranką, kurią vienuolis, prisidengęs ledine šypsena lyg skydu, pasvarstęs spustelėjo.

— Esu Ferminas Romero de Toresas, „Semperė ir sūnus“ knygininkas asesorius, maloniai sveikinu jūsų ekscelenciją. Štai čia mano bendradarbis ir geras draugas Danielis, labai gabus ir dievobaimingas jaunuolis.

Tėvas Fernandas įdėmiai žiūrėjo į mudu. Norėjau skradžiai žemę prasmegti.

— Ką gi, ir man malonu jus pasveikinti pone Romero de Toresai, — nuoširdžiai atsakė. — Ar galiu pasiteirauti, kas judu atvedė į mūsų kuklią įstaigą?

Nutariau nedvejodamas įsiterpti, kol Ferminas neleptelėjo vienuoliui ko nederama ir mūsų neišprašė lauk.

— Tėve Fernandai, mus domina du buvę Švento Gabrieliaus kolegijos auklėtiniai: Chorchė Aldaja ir Chulijanas Karaksas.

Tėvas Fernandas sučiaupė lūpas ir suraukęs antakius mąstė.

— Chulijanas pasimirė daugiau nei prieš penkiolika metų, o Aldaja išvyko į Argentiną, — tik tiek pasakė.

— Ar pažinojote juos?

Prieš atsakydamas dvasininkas mudu po vieną pervėrė aštriu žvilgsniu.

— Mokėmės vienoje klasėje. Ar galėčiau sužinoti, kodėl jus tai domina?

Mąsčiau, ką čia atsakius į klausimą, bet Ferminas mane aplenkė.

— Matote, į mūsų rankas pakliuvo tam tikra korespondencija, kuri, — teisinės vingrybės čia supainiotos, — priklauso ar priklausė minėtiems asmenims.

— O kokia gi tos korespondencijos kilmė, jei klausimas nepasirodys įžūlus?

— Jūsų malonybe, prašyčiau mūsų tylėjimo nepalaikyti blogu tonu, nes Dievas apdovanojo mus materija, sąmone ir paslaptimi, o tai neturi nieko bendra su tariamu pasitikėjimu, paslaugumu ir kilniaširdiškumu, kuriais jūsų ekscelencija mus apgaubėte, — vienu atsikvėpimu išpoškino Ferminas.

Tėvas Fernandas žiūrėjo į mus akivaizdžiai apstulbęs. Surizikavau vėl įsiterpti į diskusiją, kol Ferminas neužbėgo už akių.

— Straipsniai, kuriuos minėjo ponas Romero de Toresas, susiję su šeimos reikalais, prisiminimais ir sentimentaliąja prasme brangintomis vertybėmis. Tėve, mes norėtume prašyti, jei tai nebus pernelyg daug, papasakoti, ką prisimenate apie Chulijaną ir Aldają, apie tuos laikus, kai drauge mokėtės.

Tėvas Fernandas vis dar nepatikliai žiūrėjo į mudu. Supratome, kad mūsų paaiškinimų, pateisinančių tokį susidomėjimą ir likintis jo pagalbos, nepakanka. Sutrikęs pažvelgiau į Ferminą, melsdamas, kad suregztų kokią gudrybę ir palenktų dvasininką į savo pusę.

— Ar žinote, kad jūs šiek tiek panašus į Chulijaną jaunystėje? — netikėtai paklausė tėvas Fernandas.

Ferminui sublizgėjo akys. Na, štai, pagaliau, pamaniau sau.

— Tėve, jūs aiškiaregys, — pareiškė Ferminas, apsimetęs nustebęs. — Jūsų įžvalgumas mus visai nuginklavo. Jūs daug pasieksite, neabejoju — būsit kardinolu arba popiežiumi.

— Ką turite omeny?

— Argi neakivaizdu, šviesiausiasis?

— Tiesą sakant, nesuprantu…

— Ar galime pasitikėti jumis kaip per išpažintį?

— Bet čia juk sodas, ne klausykla.

— Mums pakaks jūsų, kaip bažnyčios tarno, diskretiškumo.

— Jūs gavote jį.

Ferminas lengviau atsiduso ir svajingai pažvelgė į mane.

— Danieli, mes negalime meluoti šiam šventam Kristaus kareiviui.

— Žinoma, ne… — sumikčiojau galutinai sutrikęs.

Ferminas priėjo prie dvasininko ir paslaptingai sukuždėjo:

— Tėve, mes turime svarių motyvų įtarti, kad mūsų draugas Danielis yra velionio Chulijano Karakso sūnus. Todėl mums maga sužinoti apie jo praeitį ir prikelti prisiminimus apie į kitą pasaulį išėjusįjį, kurį mirtis atskyrė nuo šio vargo kūdikio.

Tėvas Fernandas apstulbęs įsistebeilijo į mane.

— Tai tiesa?

Linktelėjau. Ferminas susigraudinęs patapšnojo man per petį.

— Pažvelkit į jį, vargšelį, ieškantį savo gimdytojo, klaidžiojantį atminties ūkanose. Ar teko regėti ką nors liūdnesnio? Švenčiausia prakilnybe, padėkite jam.

— Ar turite kokių įrodymų, patvirtinančių jūsų teiginius?

Ferminas suėmė mano smakrą ir pasiūlė veidą, kaip įrodymą.

— Nerasčiau svaresnių įrodymų, šventenybe, negu šis veidas, nebylus liudytojas ir akivaizdus tėvystės ženklas.

Dvasininkas atrodė apniktas dvejonių.

— Tėve, ar pagelbėsite man? — įsidrąsinau paprašyti.

Tėvas Fernandas kiek sutrikęs nusileido.

— Galiausiai nematau čia nieko bloga, — nusprendė jis. — Kas jus domina?

— Viskas, — atsakė Ferminas.

25

Tėvas Fernandas pasakojo prisiminimus pamokslininko tonu. Sakinius jungė kruopščiai, su pamokomu santūrumu, lyg pabrėždamas tai, kas, rodos, turėjo būti paskatinimu aukotis, tačiau buvo neįgyvendinta. Profesūros metai išugdė tvirtą, didaktišką kalbos manierą žmogaus, pratusio, kad jo klausomasi, tik kažin ar tikrai isgirstama.

— Jei atmintis manęs neklaidina, Chulijanas Karaksas į Švento Gabrieliaus kolegiją buvo priimtas 1914 metais. Greitai susipažinau su juo, nes mudu priklausėme būreliui mokinių, kilusių iš nepasiturinčių šeimų. Mus vadino Mortsdegana [* Savižudžiai.] komanda. Kiekvieno iš mūsų istorija buvo nepaprasta. Aš savo nemokamą vietą mokykloje gavau per tėvą, dvidešimt penkerius metus dirbusį šios įstaigos virtuvėje. Chulijanas buvo priimtas tarpininkaujant ponui Aldajai, kuris siūdinosi skrybėles Chulijano tėvo Fortunio ateljė. Žinoma, buvo kiti laikai, galybė anuomet telkėsi šeimose ir dinastijose. Dabar visa pražuvę, paskutiniuosius reliktus pasiglemžė Respublika, manyčiau, tai — į gera, iš anų laikų beliko vien vardai ir įstaigų, bankų, beveidžių susivienijimų liudijimai. Kaip ir visi seni miestai, Barselona tėra griuvėsių liekanos. Didžiosios šlovės laikai, kuriuos rodo daug kas — rūmai, fabrikai, paminklai, — buvusios galybės ženklai, su kuriais susitapatiname, bet jie tėra negyvi kūnai, žuvusios civilizacijos reliktai.