Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

BARSELONOS KARINĖS VADOVYBĖS ŠAUKTINIŲ KANCELIARIJA

— Aleliuja, — sumurmėjau.

Nereikėjo atplėšti voko, kad perskaityčiau, kas jame yra, bet vis tiek taip pasielgiau, jog pasijusčiau visai suknistai. Laiškas buvo trumpas ir lakoniškas, dvi eilutės sustabarėjusių junginių, rodančių epistolinį armijos stilių: aistringo atsišaukimo ir operetės arijos mišinys. Pranešama, kad per du mėnesius aš, Danielis Semperė Martinas, turiu garbingai ir išdidžiai įsijungti į šventą kuriamąjį darbą, kokį tik gali atlikti Ispanijos jaunuoliai: tarnauti tėvynei gynybos ir dvasinio rezervo pajėgose ir dėvėti nacionalinę uniformą su kryžiumi. Vyliausi, kad bent Ferminas sugebės šiame pranešime rasti pretekstą pasišaipyti ir mus prajuokins savo Nelegalaus žydų-masonų aljanso žlugimas versija. Du mėnesiai. Aštuoni mėnesiai. Septyniasdešimt dienų. Galėčiau susmulkinti viską iki sekundžių ir gauti kilometrinį skaičių. Man liko penki milijonai šimtas aštuoniasdešimt keturi tūkstančiai sekundžių laisvės. Nebent ponas Federikas, kuris, pasak tėvo, sugebėtų sukonstruoti“ Volkswagen“ automobilį, galėtų sukurti man lėtai tiksintį laikrodį. Gal kas nors paaiškins, kaip viską sutvarkyti, kad Bėjos neprarasčiau visam laikui. Išgirdęs tilindžiuojant durų varpelį pamaniau, kad grįžo Ferminas, galutinai nusivylęs mūsų detektyvinėmis užmačiomis.

— Tik pažiūrėkite, kaip ir dera, paveldėtojas saugo pilį, nors mina panaši į suvalgiusiojo citriną. Vaikinuk, pralinksmėk, nes esi panašus į Arlekiną, — pasakė Gustavas Barselas, puikuodamasis kupranugario apsiaustu ir dramblio kaulo lazdele, kurios jam visai nereikėjo, bet švytravo ja tarsi kardinolas mitra. — Danieli, ar tėvas yra?

— Deja, pone Gustavai, išėjo pas klientą ir, manau, negrįš iki…

— Puiku, nes atėjau visai ne pas jį, ir tai, ką pasakysiu, jam geriau negirdėti.

Mirktelėjo man, nusimaudamas pirštines, abejingai dairydamasis po krautuvę.

— O kur mūsų bičiulis Ferminas?

— Dingo mūšyje.

— Tikriausiai naudojasi savo talentais tirdamas Karakso bylą.

— Visa siela ir kūnu. Paskutinį kartą, kai jį mačiau, dėvėjo sutaną ir laimino urbi et orbi.

— Taip… Mano kaltė, kad jus suerzinau. Nenulaikiau liežuvio už dantų.

— Matau, kažko nerimaujate.

— Ne visai taip. O gal ir taip.

— Pone Gustavai, ką norėjote pasakyti?

Knygininkas vangiai šyptelėjo. Įprastos išdidžios laikysenos ir saloninės arogancijos neliko nė kvapo. Įžvelgiau kažkokį pavojų, padėties rimtumą, atsargų stebėjimą ir susirūpinimą.

— Šįryt susipažinau su ponu Manueliu Gutjeres Fonseka. Šis viengungis penkiasdešimt devynerių metų vyras nuo 1924 metų dirba Barselonos miesto lavoninėje. Trys dešimtmečiai atiduoti šešėlių karalystės reikalams. Tai jo posakis, ne mano. Ponas Manuelis — seno kirpimo žmogus — mandagus, paslaugus ir mielas. Jau veik penkiolika metų gyvena nuomojamame butelyje Senisos gatvėje kartu su dvylika kanarėlių, kurios jau moka čiulbėti laidotuvių maršą. Licėjuje dirba vištininku. Jam patinka Verdis ir Donicetis. Pasakojo man, kad jo darbe svarbiausia laikytis reglamento. Jame numatyta viskas, ypač tais atvejais, kai nežinai, ką daryti. Prieš penkiolika metų ponas Manuelis, atrišęs drobinį maišą kurį pristatė policija, išvydo savo vaikystės draugo galvą. Kitos kūno dalys buvo sukištos į atskirą maišą. Ponas Manuelis geliančia širdimi viską atliko pagal reglamentą.

Pone Gustavai, gal išgersite kavos? Jūs išbalote.

Ačiū, mielai.

Kliūstelėjau iš termoso kavos ir į puodelį įbėriau aštuonis šaukštelius cukraus. Jis išgėrė vienu mauku.

Geriau?

Gerėja. Kaip jau minėjau, tąkart budėjo Manuelis, kai Chuljano Karakso kūną atgabeno į skrodimų skyrių, tai buvo 1936 metų spalio mėnuo. Suprantama, ponas Manuelis vardo neprisiminė, tačiau, pasirausus archyvuose ir pamaloninus žmogų dvidešimčia durų, jo atmintis praskaidrėjo. Seki mintį? Transo apimtas linktelėjau.

Ponas Manuelis iki smulkmenų prisimena tą dieną, kaip pats sako ,nes tai buvo vienas iš nedaugelio atvejų, kai jis nukrypo nuo reglamento. Policija pažymėjo, kad lavonas rastas vienoje Ravaho gatviūkštėje prieš pat aušrą. Lavonas atgabentas rytui įpusėjus. Prie jo rasta tik viena knyga ir pasas, identifikuojantis 1900 metais Barselonoje gimusį Chulijaną Fortunį Karaksą. Pase buvo žyma, kad prieš mėnesį ties Chunkera velionis perėjo sieną. Mirties priežastis, matyt, buvo šautinė žaizda. Ponas Manuelis nėra gydytojas, tačiau laikui bėgant išmoko daugybės dalykų. Jo nuomone, šauta buvo iš arti, kulka pataikė tiesiog į širdį. Pagal pasą pavyko rasti Karakso tėvą poną Fortunį, kuris tą patį vakarą atvyko atpažinti kūno.

Iki šiol viskas atitinka Nurijos Monfort pasakojimą. Barselas linktelėjo.

Tikrai taip. Tik Nurija Monfort tau nepasakė vieno: kad mano draugas ponas Manuelis, suvokęs, jog policija nelabai domisi tuo atveju, ir įsitikinęs, kad kišenėje prie velionio rastos knygos autorystė priklauso irgi jam, nusprendė tą pačią popietę, dar nepasirodžius ponui Fortuniui, paskambinti į leidyklą. Norėjo pranešti apie įvykį.

— Nurija Monfort sakė, kad lavoninės darbuotojas į leidyklą paskambino po trijų dienų, kai kūnas jau buvo palaidotas bendrame kape.

— Pasak Manuelio, jis paskambino tą pačią dieną, kai atgabeno kūną. Sakė kalbėjęs su panele, kuri padėkojo už pranešimą. Ponas Manuelis prisimena, kad jį šokiravo keista tos panelės elgsena. Jo žodžiais tariant, „ji reagavo taip, tarsi jau būtų apie tai žinojusi“.

— O kaip elgėsi ponas Fortunis? Ar tiesa, kad atsisakė atpažinti savo sūnų?

— Būtent tai mane labiausiai ir intriguoja. Ponas Manuelis pasakoja, kad vakarėjant policijos agentų lydimas atvyko kažkoks kretantis žmogelis. Tai buvo ponas Fortunis. Pasak jo, visos tarnystės metu nepavyko apsiprasti su vienu dalyku: kai artimieji atvyksta atpažinti kūno. Ponas Manuelis sako, kad tokios padėties niekam nelinki. Blogiausia, kai miršta jaunas žmogus, ir į atpažinimą ateina tėvai arba sutuoktinis. Ponas Manuelis gerai pamena poną Fortunį. Pasakoja, kad atėjęs į lavoninę vargšas vos laikėsi ant kojų, verkė kaip vaikas, ir du policininkai turėjo prilaikyti jį. Nesiliovė dejuoti: „Ką padarėte mano sūnui? Ką padarėte mano sūnui?“

— Apžiūrėjo kūną?

— Ponas Manuelis pasakojo, kad vos susilaikė nepasiūlęs agentams apsieiti be formalumų. Tai buvo vienintelis kartas, kai jam toptelėjo mintis suabejoti reglamentu. Kūnas buvo smarkiai sudarkytas. Galimas daiktas, kad prieš atgabenant į lavoninę jau visą parą gulėjo lauke, o ne nuo aušros, kaip teigė policininkai. Manuelis būgštavo, kad tai išvydęs žmogelis galutinai palūš. Ponas Fortunis nesiliovė kartojęs, kad to negali būti, kad jo Chulijanas negali būti miręs… Tuomet ponas Manuelis nutraukė kūną dengusią maršką ir agentai, kaip dera pagal formalumus, paklausė, ar tai jo sūnus Chulijanas.

— Na?

— Ponas Fortunis, išvydęs kūną, neteko žado ir apie minutę neatitraukė akių. Tada apsisuko ir išėjo lauk.

— Išėjo?

— Ir labai skubiai.

— O policininkai? Ar jie nesutrukdė jam išeiti? Juk atvyko į kūno atpažinimo procedūrą.

Barselas piktdžiugiškai nusišypsojo.

— Teoriškai taip. Bet ponas Manuelis prisimena, kad salėje būta dar kai ko — trečio policininko, įsėlinusio paslapčia. Kai anie du ruošė poną Fortunį procedūrai, jis atsirėmęs į sieną tylėdamas stebėjo, kas vyksta. Ponas Manuelis prisimena jį todėl, kad pasakė jam, jog reglamentas griežtai draudžia lavoninėje rūkyti, bet vienas iš agentų davė ženklą nutilti. Pasak pono Manuelio, vos tik ponas Fortunis išskubėjo, trečiasis policininkas priėjęs pažvelgė į lavoną ir spjovė jam į veidą. Paskui pasiėmė pasą ir davė nurodymus kūną išsiųsti į Kan Tunį ir auštant palaidoti bendrame kape.