Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Nebuvo prasmės.

— Taip manė ir ponas Manuelis. Ypač todėl, kad tai prieštaravo reglamentui. „Bet juk mes nežinome, kas tas žmogus“, — priešinosi jis. Policininkai nieko neatsakė. Ponas Manuelis supykęs įgėlė: „O gal jūs pernelyg gerai jį pažįstate? Nes pažvelgus aišku, kad jis jau visa para negyvas“. Galimas daiktas, ponas Manuelis nukrypo nuo reglamento, nes buvo ne iš kelmo spirtas. Pasak jo, trečiasis policininkas įdėmiai pažvelgė jam į akis ir paklausė, ar jis pageidauja prisidėti prie lydinčiųjų velionį į paskutiniąją kelionę. Ponas Manuelis išsidavė, kad jam pakirto kojas. To žmogaus akys buvo lyg pamišėlio, ir akimirką patikėjo, kad šis kalba rimtai. Sumurmėjo, kad jis tiesiog paiso reglamento, ir jeigu niekas nenustatė, kas tas žmogus, jo negalima laidoti. „Šis žmogus bus tas, kuo aš įvardysiu.“ Tada pasiėmė registracijos lapą ir pasirašė jame, leisdamas suprasti, kad procedūra baigta. Ponas Manuelis sako, kad niekuomet nepamirš to parašo, nes karo metais dažnai matė tą parašą ant dešimčių registracijos ir laidojimo lapų nežinia iš kur atgabentų kūnų, kurių niekas neatpažino…

— Inspektorius Fransiskas Chavjeras Fumeras…

— Policijos vadovybės pasididžiavimas ir tvirtovė. Danieli, ar supranti, ką tai reiškia?

— Kad jau nuo pat pradžių bilsnojame lazdomis lyg neregiai.

Barselas pasiėmė skrybėlę, lazdelę ir nusivylęs palingavo.

— Ne, bilsnojimas lazdomis dar tik prasideda.

40

Visą popietę iš galvos neišėjo tas šaukimas pradėti karinę tarnybą. Lūkuriavau Fermino. Jau pusvalandis, kai knygynas uždarytas, o Ferminas klaidžiojo nežinia kur. Surinkau numerį ir paskambinau į pensioną Choakino Kostos gatvėje. Atsiliepė ponia Enkarna ir griežtai atsakė, kad Fermino nemačiusi nuo pat ryto.

— Jei per pusvalandį nepasirodys, vakarienę ras ataušusią, nes čia ne Rico viešbutis. Juk jam nieko nenutiko, tiesa?

— Nesirūpinkite, ponia Enkarna, jis gavo skubų užsakymą ir dėl to vėluoja. Jeigu šįvakar jį pamatysite, būsiu dėkingas, jei perduosite, kad paskambintų. Čia Danielis Semperė, jūsų bičiulės Merseditos kaimynas.

— Gerai, perduosiu, tik įspėju, kad pusę devynių jau taisausi gulti…

Paskui paskambinau į Barselo namus tikėdamasis, kad Ferminas užsuko patuštinti Bernardos maisto podėlio ar pasiglamonėti su ja lyginimo kambarėlyje ir tenai vakaroja. Man nė netoptelėjo, kad gali atsiliepti Klara.

— Danieli, kokia staigmena tave girdėti.

Ir aš taip manau, mintyse pasakiau. Išpoškinau pono Anakleto vertą kalbą, taip nuginklavau netikėtą pašnekovę ir išsakiau susirūpinimą draugu.

— Ne, Ferminas šiandien nebuvo užėjęs. Ir Bernarda buvo su manimi visą popietę, — juk žinočiau apie tai. Tiesa, kaip tik kalbėjomės apie tave.

— Koks nykus pašnekesio objektas.

— Bernarda sako, kad tu tikras gražuolis, jau visai suaugęs vyras.

— Vartoju daug vitaminų.

Ilgoka tyla.

— Danieli, ar tiki, kad mudu dar galime būti draugais? Kiek dar turi praeiti metų, kad man atleistum?

— Klara, mes jau seniai esame draugai, ir aš neturiu ko tau atleisti.

— Dėdė sako, kad vis dar narplioji Chulijano Karakso paslaptį. Užeik kurią dieną priešpiečių, papasakosi naujienas. Aš irgi noriu tau kai ką papasakoti.

— Pažadu, artimiausiomis dienomis tikrai pasirodysiu.

— Danieli, aš išteku.

Spoksojau į aparatą. Pajutau, tarsi kojos smenga į grindis ar aš pats keliais centimetrais sumenkau.

— Danieli, ar girdi mane?

— Taip.

— Nustebinau tave.

Nurijau karčią piliulę, liežuvis, sunkus lyg cementinis, vos apsivertė.

— Ne, mane stebina, kad dar iki šiol neištekėjai. Juk gerbėjų tau netrūko. Ir kas gi tas laimingasis?

— Tu nepažįsti. Jis vardu Chakobas. Tai vienas iš dėdės Gustavo draugų. Priklauso Ispanijos banko valdybai. Susipažinome per vieną dėdės organizuotą koncertą. Jis už mane vyresnis, bet mudu esam labai geri draugai, o tai ir yra svarbiausia, ar tau taip neatrodo?

Magėjo išdėti ją į šuns dienas, bet prikandau liežuvį. Burnoje pajutau nuodų skonį.

— Žinoma… Na ką gi, sėkmės.

— Danieli, taip niekuomet ir neatleisi man? Ar visą laiką tau būsiu išdavikė Klara Barselo.

— Man tu visuomet būsi Klara Barselo, ir viskas. Tu puikiai žinai.

Dar viena pauzė, kai širdį drasko pavydas.

— O kaip tau sekasi? Ferminas sako, turi nuostabiai gražią mergaitę.

— Klara, man jau metas, užėjo klientas. Paskambinsiu šią savaitę, susitarsime dėl priešpiečių. Darsyk sveikinu.

Pakabinau ragelį ir atsidusau.

Tėvas iš susitikimo su klientu grįžo pavargęs ir be didelio noro kalbėtis. Kol dengiau stalą, jis ruošė vakarienę, apie Ferminą neužsiminė ir nesiteiravo apie popietę knygyne. Vakarieniavome nudelbę akis į lėkštes, radijo žinių srauto pagauti. Tėvas valgio beveik nepalietė. Tik maišė skystą, beskonę sriubą, tarsi ko ieškotų lėkštės dugne.

— Tu nieko nevalgei, — pasakiau.

Tik gūžtelėjo pečiais. Radijas nesiliovė tarškėti. Pakilo ir išjungė aparatą.

— Kas tame laiške su kariniu antspaudu?

— Po dviejų mėnesių išeinu tarnauti.

Man pasirodė, kad jo žvilgsnis — dešimčia metų senesnio žmogaus.

— Barselas sako, kad ras pažįstamų, kurie vėliau perkels į Barselonos karinės vadovybės būstinę. Net galėčiau nakvoti namie, — raminau.

Jis tylėdamas linktelėjo. Man buvo pernelyg skaudu atlaikyti jo žvilgsnį, pakilęs ėmiau rinkti indus. Tėvas tebesėdėjo, žvilgsnis įsmeigtas į tolį, rankomis parėmęs galvą. Ėmiau plauti indus, kai pasigirdo kaukšėjimas ant laiptų. Skubrūs tvirti žingsniai aidėjo laiptinėje ir pranašavo nelaimę. Žingsniai nutilo ties mūsų durimis. Tėvas nerimaudamas sukluso. Po akimirkos pasigirdo pašėlęs beldimas į duris ir įsakmus, piktas, beveik pažįstamas balsas:

— Atidarykit! Policija!

Mintyse šmėstelėjo tūkstantis baimių. Nauja smūgių kruša pasipylė į duris. Tėvas pakilo ir nuėjęs pažvelgė pro akutę.

— Ko jums reikia tokiu vėlyvu metu?

— Ponas Sempere, arba atidarykit, arba išlaušime duris jėga. Neverskite manęs darsyk kartoti.

Atpažinau Fumero balsą ir mane sukaustė baimė. Tėvas neramiai žvilgtelėjo į mane. Užgniaužęs atodūsį atrakino duris. Fumero ir jo šnipų siluetai dūlavo gelsvoje laiptinės šviesoje. Pilki lietpalčiai priminė pelenų spalvos marionetes.

— Kur jis? — suriko Fumeras ir šiurkščiai pastūmęs tėvą įžengė į koridorių.

Tėvas lyg baudėsi jį stabdyti, tačiau vienas iš agentų, lindėjęs Fumerui už nugaros, užlaužė jam ranką ir bloškė prie sienos, — šaltai, tokių užduočių ištreniruoto mechanizmo tikslumu. Tai buvo tas pats tipas, sekęs mudu su Ferminu, tas pats, kuris laikė mane, kol Fumeras spardė mano bičiulį šalia Santa Liusijos prieglaudos, tas pats, kuris jau kelias naktis stypsojo prie mano namų. Nužvelgė mane tuščiu, be skrupulų žvilgsniu. Stojau akistaton su Fumeru ir sukaupęs visas pastangas mėginau dėtis ramus. Inspektoriaus akys buvo pasruvusios krauju.

Kairiajame skruoste neseniai įdrėkstą rėžį žymėjo sukrešėjusi kraujo srovelė.

— Kur jis?

— Kas?

Fumeras nuleido akis ir palingavo kažką murmėdamas. Kai vėl pažvelgė į mane, veidas priminė įsiutusio šuns, burna iškreipta, rankos gniaužė revolverį. Nenuleisdamas nuo manęs akių sukūlė vazą su apvytusiomis gėlėmis ant stalo. Pažiro šukės, ant staltiesės liko vandens bala ir stagarai. Sudrebėjau prieš savo valią. Prieškambaryje dviejų agentų apgultas kažką šūkavo tėvas. Vos galėjau suprasti jo žodžius. Viskas, ką dabar sugebėjau suvokti, tai šaltas pistoleto vamzdis, įbestas man į skruostą, ir parako kvapas.