Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Bičiuli Danieli,

netikėkite nė vienu žodžiu, ką apie Nurijos Monfort mirtį skelbia dienraščiai Kaip visuomet, tai šlykščiausias melas. Aš sveikas, saugus, glaudžiuosi patikimoje vietoje. Nemėginkite manęs ieškoti ir nerašykite. Perskaitęs šį raštelį tuojau sunaikinkite. Nebūtina suvalgyti, pakaks sudeginti ar suplėšyti į skutelius. Savo sugebėjimų ar trečiųjų asmenų geranoriškumo dėka pats su jumis susisieksiu. Meldžiu, laikydamasis visiško diskretiškumo, perduokite žinią mano mylimajai. Jūsų draugas, trečiasis žmogus,

FRdT

Pradėjau skaityti laišką dar kartą, kai staiga į duris kažkas pabeldė.

— Ar galima užeiti? — pasiteiravo nepažįstamas balsas. Mano širdis nukrito į kulnus. Nenutuokdamas, ką daryti, sumaigiau rūkomąjį popierių į gumuliuką ir susigrūdau į burną. Trūktelėjau grandinėlę, ir vandens kliokimas užgožė kramtomo popieriaus šiugždesį. Jo skonis priminė vašką ir „Sugus“ karameles. Atvėręs duris susidūriau su šlykščia policijos agento šypsena, to paties, kuris prieš kelias sekundes sergėjo įėjimą.

— Atleiskite. Nesuprantu, ar čia dėl to, kad lyja kiaurą dieną, bet nespėju lakstyti į išvietę…

— Žinoma, — tariau įleisdamas jį vidun. — Užeikite.

— Dėkoju.

Blausioje lempelės šviesoje agentas priminė nedidutę žebenkštį. Įdėmiai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, rankose pastebėjo maldaknygę.

— Niekaip negaliu atlikti reikalo, jei neturiu skaitinio, — paaiškinau jam.

— Ir man tas pats. O dar sako, kad ispanai mažai skaito. Gal paskolinsite?

— Štai tenai ant bakelio padėtas paskutinis „Kritikos premijos“ numeris, — atkirtau. — Patikimas.

Stengdamasis neprarasti savitvardos, nuėjau prie tėvo, kuris plikė puodelį kavos su pienu.

— Ką šitas čia veikia?

— Dievagojosi, kad prikraus į kelnes, jei neįleisiu. Ką turėjau daryti?

— Tegu daro gatvėje, gal bus šilčiau.

Tėvas suraukė antakius.

— Jei neprieštarauji, einu į savo kambarį.

— Žinoma. Ir persirenk sausais drabužiais, nes gausi plaučių uždegimą.

Namie buvo šalta ir tylu. Nuėjęs į savo kambarį pažvelgiau pro langą. Antras šnipas teberamstė Santa Anos bažnyčios duris. Nusimetęs permirkusius drabužius, apsivilkau šiltą pižamą ir senelio chalatą. Visai nedegęs šviesos, kritau į lovą, mane apgaubė prieblanda ir lietaus barbenimas į stiklą. Užmerkiau akis, troškau atgaivinti Bėjos veidą, prisilietimus, jos kvapą. Aną naktį nebuvau nė bluosto sudėjęs, ir nuovargis netrukus mane įveikė. Sapne rūko migla apsisiautęs siluetas su gobtuvu šuoliavo viršum Barselonos, pamėkliškai švysčiodamas sklendė viršum stogų ir bokštų, už juodų siūlų laikydamas šimtus mažų baltų karstelių, už kurių likdavo juodos gėlės, o ant jų žiedlapių išrašytą krauju perskaičiau Nurijos Monfort vardą.

Nubudau prieš aušrą, langai dar buvo blausūs. Apsirengiau šiltais drabužiais ir apsiaviau auliniais batais. Atsargiai nustypčiojau į prieškambarį ir apgraibomis susiradau laukujės duris. Ramblaso alėjos kioskeliai jau iš tolo mirgėjo šviesomis. Priėjau prie vieno, arčiausiai nuo Tajersų gatvės, nusipirkau pirmą dar šiltais dažais tebekvepiantį laikraštį. Skubiai pervertęs susiradau nekrologų skiltį, Nurijos Monfort vardą pamačiau po išspausdintu kryžiumi ir pajutau, kaip akys apsiblausė. Įsikišęs laikraštį užantin patraukiau į tamsą. Laidotuvės paskelbtos šiandien Montijuko kapinėse ketvirtą valandą popiet. Apsukęs ratą grįžau namo. Tėvas dar miegojo, tad nuėjau į savo kambarį. Atsisėdau prie rašomojo stalo ir iš dėželės išsiėmiau savo „Meisterstuck“ firmos plunksnakotį. Pasidėjęs baltą popieriaus lapą troškau, kad plunksna imtų vedžioti ranką. Deja, mano rankose ji nerado, ką pasakyti. Vangiai sumečiau žodžius, kuriuos norėjau skirti Nurijai Monfort, tačiau nepajėgiau užrašyti jų ar jausti ką nors daugiau nei nenusakomą baimę, kad jos jau nėra, suvokimą, kad viskas baigta. Žinojau, kad vieną dieną ji grįš pas mane, gal po mėnesio ar metų, kad jos prisiminimas iškils iš svetimo prisilietimo, atvaizdų, kurie man nepriklausė, ir nežinosiu, ar buvau to vertas. Tu išeini į šešėlių karalystę, pamaniau. Šešėliuose ir gyvenai.

43

Apie trečią valandą popiet Kolono gatvės stotelėje įlipau į autobusą, kuris turėjo nugabenti mane į Montijuko kapines. Pro langą matėsi laivelių stiebai ir uosto prieplaukoje plazdančios vėliavėlės. Autobusas riedėjo beveik tuščias. Apvažiavęs Montijuko kalną, pasuko maršrutu, vedančiu didžiausių miesto kapinių link. Buvau vienintelis keleivis.

— Kada išvyksta paskutinis autobusas? — paklausiau vairuotojo išlipdamas.

— Pusę penkių.

Vairuotojas išleido mane prie pat kapinių. Kiparisų alėjas gaubė migla. Net iš čia, nuo kalno papėdės, jau matėsi neaprėpiamas mirusiųjų miestas. Ištisos kapų gatvės, antkapių alėjos ir mauzoliejų skersgatviai, angelais puošti bokštai ir kapai, kapai, kapai…

Mirusiųjų miestas — rūmai, didingi mauzoliejai, saugomi armijos sutrešusio akmens statulų, nugrimzdusių į purvą. Giliai įkvėpęs oro žengiau į tą labirintą. Už kokių šimto metrų nuo nesibaigiančiomis mirties ir sielvarto galerijomis vingiuojančio takelio ilsėjosi ramybėje mano motina. Kas žingsnis jaučiau šios vietos šaltį, tuštumą ir pyktį, jos siaubą ir tylą, senuose portretuose įamžintus veidus, paliktus žvakių ir nuvytusių gėlių draugijai. Netrukus išvydau kapo duobę apšviečiančius dujinius žibintus. Po pelenų spalvos dangumi išryškėjo koks tuzinas siluetų. Sulėtinau žingsnį ir atsistojau ten, kur mane pasiekė kunigo žodžiai.

Karstas, veikiau netašyta pušinė dėžė, jau padėtas ant molingos žemės. Pasirėmę ant kastuvų lūkuriavo pora duobkasių. Apžvelgiau atėjusiuosius. Senasis Isakas, Pamirštų Knygų Kapinių sergėtojas, į dukters laidotuves neatėjo. Atpažinau kaimynę iš tos pačios laiptų aikštelės. Ji raudojo, o sugniužusios išvaizdos vyriškis ramindamas plekšnojo per nugarą. Jos vyras, pamaniau. Šalia stovėjo kokių keturiasdešimties metų moteriškė, apsirengusi pilkai, su gėlių puokšte rankose. Ji tyliai verkė, lūpos virpėjo iš skausmo, į kapo duobę net nežiūrėjo. Niekada nesu jos matęs. Atokiau nuo visų, vilkįs tamsiu lietpalčiu, laikydamas skrybėlę už nugaros lūkuriavo andai gyvybę man išgelbėjęs policininkas. Palasijosas. Pakėlęs akis kelias sekundes įdėmiai žiūrėjo į mane. Nepermanomi kunigo žodžiai, nors netekę prasmės, bent kiek gelbėjo nuo šiurpios tylos. Žvelgiau į akmenėliais apibirusį karstą. Įsivaizdavau ją, gulinčią ten, ir nė pats nesusivokiau, kad verkiu, kai nepažįstamoji pilku kostiumėliu prisiartinusi ištiesė man gėlės žiedą. Stovėjau, kol žmonės išsiskirstė, ir, kunigui davus ženklą, duobkasiai žibintų šviesoje ėmėsi darbo. Gėlę įsidėjau į apsiausto kišenę ir nuėjau, nepajėgiau ištarti sudie tai, kuri mane iki čia atvedė.

Kai pasiekiau kapinių vartus, jau buvo visai sutemę, į paskutinį autobusą, matyt, būsiu pavėlavęs. Išniręs iš nekropolio šešėlio pasileidau žingsniuoti keliu Barselonos kryptimi. Priešais, už kokių dvidešimties metrų, su įjungtais žibintais stovėjo juodas automobilis. Atsirėmęs į šoną, kažkas rūkė cigaretę. Kai priėjau arčiau, Palasijosas atidarė dureles ir pakvietė vidun.

— Lipk, pavešiu iki namų. Tokiu metu nesulauksi nei autobuso, nei taksi.

Akimirką dvejojau.

— Geriau eisiu pėstute.

— Nekalbėk niekų. Lipk.

Šnekėjo žmogaus, pripratusio vadovauti, tonu, kuriam paprastai paklūstama.