Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Diputasjon gatvėje esanti muzikos mokykla priėmė ją pianino ir solfedžio mokytoja. Tuomet geru tonu buvo laikoma pasiturinčių šeimų dukteris leisti į socialiuosius mokslus, kad išprustų saloninės muzikos srityje, kur polonezas nebuvo toks pavojingas kaip pokalbiai ar abejotinos literatūros skaitymai. Taip Sofi Karaks pradėjo savo darbą — prabangių rūmų lankymą. Ją pasitikdavo nebylios tarnaitės krakmolytais kykais, palydėdavo į muzikos salonus, kur laukdavusios priešiškai nusiteikusios pramonės aristokratų atžalos šaipydavosi iš jos tarties, nedrąsumo ir tarnaitei prilygstančios padėties. Nelengvas kryžius. Pamažu išmoko rūpintis dešimčia gabiausių mokinių, kurias išskyrė iš išsikvepinusių žvėriūkščių gaujos, ir į nieką nekreipti dėmesio.

Tuo metu Sofi susipažino su jaunuoju skrybėlininku (taip jis išdidžiai buvo pasivadinęs) Antoniu Fortuniu, kuris bet kokia kaina buvo pasiryžęs jai asistuoti. Sofi Antoniui jautė nuoširdų draugiškumą ir nieko daugiau, tačiau jis greitai paprašė jos rankos, to pasiūlymo Sofi nepriimdavo bent dvylika kartų per mėnesį. Kaskart jiems atsisveikinant, tikėjosi daugiau jo nematyti, nes nenorėjo skaudinti. Tačiau skrybėlininkas kantriai pradėdavo puolimą iš naujo: kviesdavo ją pašokti, siūlydavo pasivaikščioti ar priešpiečių Kanudos gatvės užeigoje. Sofi Barselonoje jautėsi labai vieniša, todėl buvo sunku atsispirti jo uoliam asistavimui, draugijai ir atsidavimui. Vos pažvelgusi į Antonį Fortunį žinojo, kad niekada negalės jo mylėti. Ne taip, kaip svajojo ką nors pamilti. Tačiau nepajėgė atstumti savo pačios atvaizdo, atsispindėjusio apsvaigusio iš susižavėjimo skrybėlininko žvilgsnyje. Jame regėjo tokią Sofi, kokia svajojo tapti.

Taigi iš neryžtingumo ir troškimo Sofi tęsė koketišką žaidimą su skrybėlininku, vildamasi, kad vieną gražią dieną jis susipažins su tinkama mergina ir patrauks savo keliais. Kita vertus, jai patiko jaustis geidžiamai ir garbinamai, tai praskaidrindavo jos vienatvę ir nugindavo praeities prisiminimus. Su Antoniu susitikdavo sekmadieniais po mišių. Kitomis savaitės dienomis atsidėdavo muzikai. Jos mylimiausia mokinė buvo talentinga mergaitė Ana Vels, tekstilės įrenginių gamintojo, klestinčio pramonininko duktė, o jis pats turtus susikrovė pradėjęs nuo nieko, tik didelio pasiaukojimo ir pastangų dėka, didžiąja dalimi svetimų. Ana teigė svajojanti tapti garsia kompozitore ir kūrė Sofi trumputes pjeses pagal Grygą ir Šumaną, tačiau labai išradingai. Ponas Velsas, neabejojantis, kad moterys nesugeba sukurti nieko kita, tik siuvinius ir mezginius, buvo patenkintas, kad duktė taps klaviatūros virtuoze, nes jau buvo sumanęs išleisti ją už kokio nors garsios giminės paveldėtojo ir žinojo, kad rafinuotiems žmonėms patinka įmantrūs tekamo amžiaus merginų sugebėjimai, ne tik nuolankumas ir pražydusios jaunystės žavesys.

Būtent Velsu namuose Sofi susipažino su vienu didžiausių pono Velso rėmėjų ir finansiniu krikštatėviu ponu Rikardu Aldaja, garsios Aldajų imperijos paveldėtoju, laikomu amžiaus pabaigos katalonų plutokratijos [* Valstybės valdymo forma: visa valdžia formaliai arba faktiškai priklauso būriui turtingiausių žmonių.] didžiąja viltimi. Prieš keletą mėnesių Rikardas Aldaja vedė turtingą akinamo grožio ir neištariamo vardo paveldėtoją, pikti liežuviai plakė, kad iš tiesų ką tik iškeptas sutuoktinis nematė jos grožio ir nesivargino įsiminti vardo. Tai grynai šeimų ir bankų sutuoktuvės, o ne romantiškas ryšys, kalbėjo ponas Velsas, labai gerai mokėjęs atskirti pelus nuo grūdų.

Sofi pakako su ponu Rikardu persimesti vieninteliu žvilgsniu, kad suprastų, jog įsimylėjo visam gyvenimui. Aldajos akys buvo tarsi aštriadančio alkano vilko, galėjusio mirtinai įkąsti. Aldaja švelniai pabučiavo jai ranką, glostydamas lūpomis krumplius. Visa, ko skrybėlininkas siekė kantriai ir užsidegęs, ponas Rikardas reikalavo jėga ir nuožmumu. Jo pašaipi šypsena rodė, kad supranta jos mintis ir troškimus ir net šaiposi iš jų. Sofi jautė jam anemišką neapykantą, žadinančią jausmus, kurių mes, patys to nesuvokdami, labiausiai trokštame. Ji nusprendė daugiau niekada su juo nesimatyti, net, jei reikės, atsisakyti savo mylimiausios mokinės, kad tik išvengtų susitikimų su Rikardu Aldaja. Niekas jos taip nebaugino, kaip nuojauta jame tūnančio žvėries ir suvokimas, kad prašmatnaus lino drabužiais pasipuošęs vyriškis — suvedžiotojas. Šios mintys jos galvoje apsisuko per kelias sekundes, ir sutrikusio pono Velso, besikvatojančio Aldajos, nusivylusios mažosios Anos, kuri žmones suprato geriau nei muziką, akivaizdoje surezgė atsiprašymą pasišalinti, o Ana suprato, kad mokytoją prarado visam laikui.

Maždaug po savaitės su ponu Rikardu Aldaja Sofi susitiko prie Diputasjon gatvėje įsikūrusios muzikos mokyklos, kur lūkuriavo jos sklaidydamas laikraštį. Jiedu susižvalgė ir jis, netaręs nė žodžio, nusivedė ją į butą, esantį per du kvartalus nuo mokyklos. Namas buvo naujutėlis, dar neįrengtas. Jiedu užlipo į pirmą aukštą. Ponas Rikardas atidarė duris ir praleido ją pirmą. Sofi užėjo vidun ir apstulbo nuo galybės koridorių ir perėjimų, plikų sienų ir akiai nepasiekiamų lubų. Viduje nebuvo jokio daikto, rodančio, kad tai gyvenamoji patalpa — nei baldų, nei paveikslų, nei šviestuvų. Ponas Rikardas Aldaja uždarė duris, ir jiedu pažvelgė vienas į kitą.

— Visą savaitę negalėjau liautis apie tave galvojęs. Pasakyk, kad tu to nejautei, ir leisiu tau išeiti, daugiau mudu nesusitiksime, — tarė Rikardas.

Sofi nesipriešino.

Jų slapti pasimatymai truko devyniasdešimt šešias dienas. Jiedu susitikdavo saulei leidžiantis, visuomet tame pačiame tuščiame bute Diputasjon ir Rambia de Katalunja gatvių sandūroje. Antradieniais ir ketvirtadieniais, trečią popiet. Jų pasimatymai netrukdavo ilgiau nei valandą. Kartais, Rikardui Aldajai išėjus, Sofi likdavo viena, verkdama ar tirtėdama kur nors kamputyje. Sulaukusi sekmadienio veltui ieškojo skrybėlininko žvilgsnyje atvaizdo moters, kuri, trokšdama apgaulės ir atsidavimo, puolė vis žemiau. Įsimylėjęs skrybėlininkas nematė randų ant jos odos, nei deginimo žymių, nei rėžių. Jis nepastebėjo nevilties jos šypsenoje ir jos nuolankumas jo nenustebino. Gal todėl ji priėmė pasiūlymą tuoktis. Tuomet jau žinojo, kad savo įsčiose nešioja Aldajos kūdikį, tik bijojo jam prisipažinti, beveik taip pat, kaip bijojo netekti. Aldaja joje matė tai, ko Sofi negalėjo pripažinti. Jis davė jai penkis šimtus pesetų, adresą Platerijos gatvėje ir įsakymą atsikratyti nepageidaujamos būtybės. Sofi atsisakius, skėlė tokį antausį, kad ji apsipylė krauju, ir pagrasino ją nudėti, jei išdrįs kam nors prasitarti apie jų susitikimus ar kūdikį. Kai skrybėlininkui pasakė, kad Pino aikštėje ją užpuolę kažkokie niekšai, jis patikėjo. Vestuvių dieną į bažnyčią kažkas per klaidą atsiuntė didelį laidotuvių vainiką. Visi nervingai nusikvatojo iš gėlininko klaidos. Visi, išskyrus Sofi, kuri puikiai suprato, kad jos vestuvių dieną Rikardas Aldaja prisimena ją.

4

Sofi Karaks niekada nemanė, kad po daugelio metų vėl susitiks su Rikardu (dabar jau subrendusiu vyriškiu, šeimos imperijos valdytoju ir dviejų vaikų tėvu), nei pats Aldaja tikėjosi kada nors pažinti sūnų, kurio kadaise būtų atsikratęs už penkis šimtus pesetų.

— Gal aš jau senstu, — ištarė kaip pasiteisinimą, — bet noriu susipažinti su vaikinuku ir suteikti galimybių, kurių nusipelnė sūnus, mano kūnas ir kraujas. Visus tuos metus apie jį net nesusimąsčiau, o dabar tos mintys neduoda man ramybės.

Rikardas Aldaja neabejojo, kad pirmagimis Chorchė atsigimęs visai ne į jį. Vaikinukas buvo silpnutis, uždaro būdo ir jam stigo tėvo polėkio. Jam stigo visko, išskyrus pavardę. Vieną dieną, nubudęs tarnaitės guolyje, jis netikėtai suvokė, kad jo kūnas sensta, kad Dievas atima žavesį. Panikos apimtas, nuogutėlis puolė prie veidrodžio ir suvokė, kad šis meluoja. Tai nebuvo jo atvaizdas.