Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Kadangi visuomet vilkėjo juodai, ne išsyk supratau, kad dėmės ant rankovių — kraujas. Išsikviečiau gydytoją, kuris apžiūrėjęs papriekaištavo, kodėl tiek delsiau. Migelis sirgo tuberkulioze. Nuskurdęs ir pasiligojęs gyveno vien atsiminimais ir sąžinės graužatimi. Tai buvo kilniausias ir trapiausias vyriškis, kokį tik man teko pažinti, ir mano vienintelis draugas. Susituokėme vieną vasario rytą miesto Teismo rūmuose. Mūsų povestuvinė kelionė buvo pasikėlus Tibidabo funikulieriumi iš Parko terasų apžvelgti Barseloną — miniatiūrą, apgaubtą miglos. Niekam nepranešėme apie sutuoktuves: nei Kabestaniui, nei mano tėvui, nei jo šeimai, kuri laikė jį mirusiu. Nusprendžiau apie tai parašyti Chulijanui, bet laiško taip ir neišsiunčiau. Mudviejų santuoka buvo slapta. Praėjus keliems mėnesiams po vestuvių į duris pasibeldė nepažįstamas asmuo, prisistatęs Chorchė Aldaja. Žmogus atrodė sugniužęs, nors lauke nuo šalčio galėjai sustingti į ragą, jo veidu žliaugė prakaitas. Pamatęs savo draugą daugiau nei po dešimties metų karčiai šyptelėjo: „Mes visi esame prakeikti, Migeli: tu, Chulijanas, Fumeras ir aš“. Prasitarė, kad apsilankymo tikslas — pasitikėjimo senu draugu Migeliu ženklas, viliantis, kad šis, turėdamas galimybę susisiekti su Chulijanu Karaksu, jam padės, nes nori perduoti velionio Rikardo Aldajos pranešimą. Migelis atsakė nežinąs, kur apsistojęs Karaksas.

— Mes jau keleri metai nepalaikome ryšių, — sumelavo. — Paskutinėmis žiniomis, jis gyvena Italijoje.

Aldaja kitokio atsakymo ir nesitikėjo.

— Migeli, tu mane nuvylei. Maniau, laikas ir nesėkmės padarė tave išmintingesnį.

— Yra išimčių, kai gerbiame tuos, kurie mus įkvepia.

Sunykęs, paliegęs Aldaja, toks menkas, kad atrodė tuojau sugrius lyg kaulų krūva, nusikvatojo.

— Fumeras jūsų vestuvių proga siunčia nuoširdžiausius sveikinimus, — pasakė beveik prie pat durų.

Nuo šių žodžių man apmirė širdis. Migelis nutylėjo, tačiau naktį, kai jį apkabinau ir abu apsimetėme miegantys, supratau, kad Aldaja buvo teisus. Mudu buvome prakeikti.

Praėjo keli mėnesiai, apie Chulijaną ar Aldają nebuvo jokių žinių. Migelis ir toliau bendradarbiavo su keliais Barselonos ir Madrido periodiniais leidiniais. Be atilsio dirbo, nesitraukdamas nuo spausdinimo mašinėlės, kurpdamas, kaip jis vadino, paistaliones ir patiekalus tramvajų skaitytojams. Aš tebedirbau Kabestanio leidykloje galbūt tik tam, kad turėčiau vienintelę galimybę jaustis arčiau Chulijano. Jis atsiuntė trumpą žinutę, brūkštelėjęs, kad jau dirba prie naujo savo kūrinio, kurį pavadino Vėjo šešėlis, ir tikisi per keletą mėnesių jį baigti. Laiške nieko nebuvo, jokios užuominos apie tai, kas įvyko Paryžiuje. Laiško tonas šaltas ir labiau oficialus nei anksčiau. Mano pastangos jo neapkęsti buvo bergždžios. Atrodė, kad Chulijanas — ne vyras, o liga.

Migelis nepuoselėjo mano atžvilgiu vilčių. Mainais už atsidavimą ir palankumą nereikalavo nieko, gal tik draugijos ir diskretiškumo. Neišgirdau jokio priekaišto ar skundo. Laikui bėgant, ėmiau jausti jam begalinį švelnumą, daug stipresnį nei mus jungusią draugystę ir užuojautą, vėliau jis mus įkalino. Migelis mano vardu atidarė taupomąją sąskaitą, į kurią pervesdavo beveik visus už straipsnius gautus pinigus. Jis niekuomet neatsisakė bendradarbiauti jokiame leidinyje, parašyti kritinį straipsnį ar apžvalgą. Rašė, prisidengęs trimis pseudonimais, keturiolika ar šešiolika valandų per dieną. Kai klausdavau, kodėl tiek daug dirba, tik šypsodavosi arba sakydavo, kad, nieko neveikdamas, miršta iš nuobodulio. Tarp mūsų niekada nebuvo apgaulės, net žodžiais. Migelis jautė, kad greitai mirs, kad liga negailestingai pasiglemš jo dienas.

— Prižadėk, jei man kas nutiks, pasiimti tuos pinigus, ištekėti darsyk, susilaukti vaikų ir pamiršti mus visus, pirmiausia, žinoma, mane.

— Migeli, o už ko galiu ištekėti? Nekalbėk niekų.

Kartais sugaudavau jį, iš padilbų, su romia šypsena stebintį mane, tarsi galimybė mane matyti jam būtų didžiausia palaima. Kiekvieną pavakarę ateidavo manęs pasitikti prie leidyklos, ir tai buvo vienintelis poilsiui skirtas laikas. Matydavau jį — sukumpusį, kosintį, vaizduojantį tvirtą, nors vis labiau panėšėjo į šešėlį. Vesdavosi mane užkąsti, pasižvalgyti į Fernando gatvės vitrinas, paskui grįždavome namo, ir jis vėl iki gilios nakties sėdėdavo prie darbo. Paslapčia laimindamas kiekvieną kartu praleistą minutę, kasnakt užmigdavo mane apkabinęs, o aš turėjau slėpti ašaras, kad man pritrūko drąsos mylėti šitą žmogų taip, kaip jis mylėjo mane, kad nesugebėjau suteikti jam to, ką be jokio reikalo palikau Chulijanui. Daug naktų prisiekiau sau užmiršti Chulijaną ir likusį gyvenimą paaukoti šiam žmogui, kad jaustųsi laimingas, grąžinti bent trupinius to, ką jis man duoda. Chulijano meiluže buvau tik dvi savaites, tačiau Migelio žmona būsiu amžinai. Jei kada nors šie puslapiai pateks tau į rankas ir pasmerksi mane, — ir aš pati smerkiau save, žiūrėdama į prakeiksmų ir sąžinės graužaties veidrodį, Danieli, — noriu, kad prisimintum mane būtent tokią.

Paskutinio romano rankraštį Chulijanas atsiuntė 1935 metų gale. Nežinau, iš nusivylimo ar baimės atidaviau leidėjui nė neskaičiusi. Paskutinės Migelio santaupos jau prieš keletą mėnesių padengė tiražo leidimą. Kabestanio sveikata tuomet jau buvo visiškai pašlijusi, ir leidykla įklimpo į skolas. Tą pačią savaitę gydytojas, prižiūrėjęs Migelį, labai susirūpinęs užėjo pas mane į leidyklą. Priekaištavo, kad pastangos, kurias jis deda, jog įveiktų ligą, eina perniek, nes Migelis nemažina darbo krūvio ir neskiria pakankamai laiko poilsiui.

— Jam reikėtų vykti į kalnus, o ne alsuoti anglimi ir šarmo garais užterštu Barselonos oru. Nei jis katinas, turintis devynis gyvenimus, nei aš esu jo slaugė. Padėkite atvesti jį į sveiką protą. Manęs atsisako klausyti.

Nutariau vidurdienį grįžti namo ir pasikalbėti su juo. Dar pro uždaras duris viduje išgirdau balsus — Migelis su kažkuo ginčijosi. Pamaniau, gal atėjo kas nors iš leidinių atstovų, tačiau nugirdau minint Chulijano vardą. Išgirdusi prie durų artėjančius žingsnius, puoliau slėptis už kampo viršutinėje laiptų aikštelėje. Iš ten galėjau matyti atvykėlį.

Juodai apsirengęs, abejingo veido vyras, plonytėmis tarsi neužgijusi žaizda lūpomis, šaltomis žuvies akimis. Lipdamas žemyn pakėlė akis ir pažvelgė aukštyn į šešėlį. Sulaikiusi kvapą prigludau prie sienos. Kelias akimirkas stovėjo nejudėdamas, tarsi uosdamas, vypsojo godaus šunėko šypsena. Palaukiau, kol žingsniai nutils, tik tuomet išlindau iš savo slėptuvės ir įėjau į butą. Ore tvyrojo kamparo kvapas. Migelis sėdėjo prie lango, rankos bejėgiškai nusvirusios iš abiejų kėdės pusių. Jo lūpos virpėjo. Paklausiau, kas tas tipas ir ko jam reikėjo.

— Tai Fumeras. Pranešė naujienų apie Chulijaną.

— Ką jis žino apie Chulijaną?

Pažvelgė į mane nepaprastai prislėgtas.

— Chulijanas veda.

Ši naujiena man atėmė žadą. Klestelėjau ant kėdės, Migelis suėmė mano rankas. Kalbėjo sunkiai, pavargusiu balsu. Kol atgavau žadą, persakė visas Fumero atneštas naujienas. Fumeras buvo nusamdęs Paryžiaus policijos darbuotoją, kad išaiškintų Chulijano Karakso gyvenamąją vietą ir pradėtų sekti. Migelis įtarė, kad tai nutiko prieš keletą mėnesių ar net prieš metus. Labiausiai jam nedavė ramybės ne tai, kad Fumeras gali susekti Karaksą, o tai, kad pranešė būtent dabar, kartu su sunkiai tikėtina žinia apie žiedų sumainymą. Sutuoktuvių ceremonija, kaip jis sakė, turėjusi įvykti 1936 metų vasarą. Apie nuotaką tebuvo žinoma mažai, bet man to pakako: ji vardu Irenė Marso ir vadovavo įstaigai, kur Chulijanas ilgus metus dirbo pianistu.