Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

10

Švintant pažadino lietaus krapnojimas. Lova tuščia, kambarį gaubia prieblanda.

Chulijaną radau sėdintį už buvusio Migelio rašomojo stalo. Ranka glostė rašomosios mašinėlės klavišus. Pažvelgė į mane ir pasveikino tokia tolima, šilta šypsena, kuri sakė, kad niekada nebus mano. Troškau jį įžeisti, išrėžti tiesą į akis. Būtų taip paprasta. Išduoti, kad Penelopės nėra. Kad jis gyvena apgaule. Kad aš esu viskas, ką turi šioje žemėje.

— Man nereikėjo grįžti į Barseloną, — sukuždėjo nudelbęs akis.

Atsiklaupiau šalia.

— Chulijanai, čia nerasi to, ko ieškai. Dinkime iš čia. Kur nors toli. Kol dar turime laiko.

Chulijanas ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į mane.

— Ką nors žinai, tik nesakai, tiesa? — paklausė.

Man užgniaužė kvapą, bet atsakiau neigiamai. Chulijanas linktelėjo.

— Šiąnakt vėl tenai eisiu.

— Chulijanai, nereikia…

— Turiu įsitikinti.

— Tuomet eisiu su tavimi.

— Ne.

— Kai paskutinį kartą laukiau čia, negrįžo Migelis. Jeigu tu eisi, ir aš eisiu kartu.

— Nurija, tai nesusiję su tavimi. Turiu viską atlikti vienas.

Klausiau savęs, negi nenutuokia, kaip labai mane skaudina jo žodžiai, ar tiesiog jam nerūpi.

— Tik tu taip manai.

Norėjo paglostyti man skruostą, bet atstūmiau ranką.

— Nurija, turėtum manęs nekęsti. Tai atneštų tau sėkmę.

— Žinau.

Dieną praleidome lauke, toli nuo slogios prieblandos ir šiltų, vis dar oda kvepiančių patalų. Chulijanas norėjo pamatyti jūrą. Nusivedžiau jį iki Barselonetos, ir mudu klaidžiojome dykumą primenančiu paplūdimiu, ramybe apgaubtu gelsvos spalvos miražu. Atsisėdome ant smėlio visai netoli kranto, kaip vaikai ar seniai. Chulijanas kažką mąstė ir šypsojosi pats sau.

Kai sutemo, krantinėje sėdome į tramvajų ir Vija Lajetanos gatve nuvažiavome Grasijos link, apsukome Lesepso aikštę iki pat Argentinos Respublikos gatvės, kur baigėsi maršrutas.

Chulijanas be žodžių stebėjo gatves, tarsi baimindamasis, kad miestas dings tiesiog akyse. Pusiaukelėje suėmė mano ranką ir be žodžių pabučiavo. Nepaleido jos iki pat kelionės galo. Senyvas vyriškis, važiuojantis su baltai apsirengusia mergyte, šypsodamasis žiūrėjo į mudu ir paklausė, ar esame sužadėtiniai. Buvo jau beveik tamsu, kai pasiekę Romano Makajos gatvę patraukėme prie Tibidabo gatvėje esančių Aldajų rūmų. Smulkiai krapnojo, lietus dažė akmenines sienas sidabru. Galinėje rezidencijos pusėje šalia teniso aikštės perlipome tvorą. Rūmus merkė lietus. Kaipmat jį atpažinau. Tūkstantį to namo atvaizdų regėjau Chulijano knygų puslapiuose. Raudonajame dvare ši buveinė pavaizduota kaip namas vaiduoklis, dar didesnis iš vidaus nei iš išorės. Jis iš lėto keisdavo formą, galerijos ir koridoriai daugindavosi neįtikimais atikais, nesibaigiančiais, niekur nevedančiais laiptais, suteikiančiais šviesos tamsiems kambariams, atsirasdavusiems nakčia, o rytą vėl dingdavusiems be pėdsako, jie pasiglemždavo tuos, kurie įkeldavo ten koją, ir niekas daugiau jų neregėdavo. Sustoję ties paradinėmis durimis radome masyvią, grandinėmis prirakintą spyną. Pirmo aukšto langai apkalti lentomis, jau apraizgytomis gebenių. Oras atsidavė pūvančiomis piktžolėmis ir drėgna žeme. Nuo lietaus slidūs akmenys švytėjo tarsi didžiulio roplio oda.

Norėjau paklausti, kaip ketina įveikti tas ąžuolo duris, vertas bazilikos ar net kalėjimo. Chulijanas iš po skverno išsitraukė kažkokį butelį ir atkimšo. Iš jo lėtai kilo dvisūs garai. Prisitaikęs gerokai kliūstelėjo rūgšties į spynos vidų. Apgaubtas geltonų dūmų debesies metalas šnypštė lyg įkaitusi geležis. Susiradęs tarp piktžolių akmenį keliais smūgiais suknežino spyną. Spyriu pastūmė duris. Jos atsivėrė lėtai tarsi karstas, į mus tvokstelėjo drėgme ir priplėkusiu oru. Už keleto žingsnių matėsi tik aksominė tamsa. Chulijanas buvo atsinešęs žibalinį šviestuvą ir apšvietė juo koridorių. Užvėriau duris ir nusekiau jam iš paskos. Žingsniavo priekyje, virš galvos laikė iškėlęs lempą. Po kojomis — dulkių kilimas, jokių pėdsakų nesimatė. Plikomis sienomis nuo žibalinės lempos sruvo gintarinė šviesa. Nesimatė jokių baldų, nei veidrodžių, nei šviestuvų. Durys tebebuvo su vyriais, tačiau rankenų nepastebėjome. Namas priminė nuogus griaučius. Ties laiptais sustojome. Chulijanas pažvelgė aukštyn. Akimirką atsisuko į mane, norėjau jam nusišypsoti, tačiau prietemoje vos galėjome įžvelgti vienas kitą. Lipau paskui jį, mindama tuos pačius laiptus kaip Chulijanas, pirmąsyk pamatęs Penelopę. Žinojau, kur einame, ir mane sukaustė toks šaltis, kuris nebuvo susijęs su kiaurai besismelkiančia namo drėgme.

Užlipome į trečią aukštą, kur platus koridorius vedė į pietinį namo sparną. Lubos čia buvo daug žemesnės, o durys mažesnės — tarnų gyvenamieji kambariai. Nieko nesakiau Chulijanui, bet žinojau, kad paskutiniame gyveno Chasinta Koronado. Chulijanas pamažu prisiartino. Tai buvo paskutinė vieta, kur matėsi su Penelope, mylėjosi su tik septyniolika metų turinčia mergaite, kuri praėjus keletui mėnesių toje vienutėje mirė nukraujavusi. Norėjau sulaikyti jį, tačiau Chulijanas jau buvo peržengęs slenkstį ir sustingęs žiūrėjo vidun. Priėjau prie jo. Mažutis kambarėlis buvo kubo formos, be jokių pagražinimų. Kur anksčiau stovėta lovos, buvo galima atskirti iš plonesnio dulkių sluoksnio. Juodos dėmės ant medinių grindų kambario viduryje priminė voratinklį. Chulijanas kokią minutę spoksojo į tuščią patalpą. Iš jo žvilgsnio supratau, kad neatpažįsta buvusio kambario, kad visa, kas nutiko — tik žiaurus ir kraupus pokštas. Paėmusi už rankos nusivedžiau atgal prie laiptų.

— Chulijanai, čia jau nieko nėra, — sukuždėjau. — Aldajų šeima jį pardavė prieš išvykdama į Argentiną.

Chulijanas vangiai linktelėjo. Nusileidome į pirmą aukštą. Iš ten jis patraukė bibliotekos link. Tuščios lentynos, apgriuvęs židinys. Mirtinai išbalusios sienos virpėjo liepsnos šešėliuose. Kreditoriai ir palūkininkai buvo išsigabenę viską, net prisiminimus, kurie veikiausiai mėtėsi kokiame sendaikčių krautuvėlės kamputyje.

— Be reikalo grįžau, — kuždėjo Chulijanas.

Geriau jau šitaip, pamaniau. Skaičiavau sekundes, skiriančias mudu nuo durų. Jei pavyks jį išsivesti su tuštumos jausmu, gal mudu dar turėsime galimybę. Leidau griuvėsiams užvaldyti Chulijaną, kad išsilaisvintų iš prisiminimų.

— Turėjai grįžti ir viską pamatyti, — pasakiau. — Dabar žinai, kad nieko neliko. Chulijanai, tai tik senas, negyvenamas rūmas. Eime namo.

Jis pažvelgė į mane išbalęs kaip drobė ir nesipriešino. Paėmiau už rankos, ir patraukėme koridoriumi, vedančiu prie išėjimo. Slenkstis buvo už kokių penkių metrų. Užuodžiau piktžolių ir lietaus kvapą. Tuomet pajutau, kad Chulijano rankos jau nelaikau. Stabtelėjusi atsisukau — stovėjo nejudėdamas, įbedęs žvilgsnį į tamsą.

— Chulijanai, kas yra?

Nieko neatsakė. Lyg užburtas spoksojo į platų koridorių, vedusį į ūkines patalpas. Priėjusi įsižiūrėjau į žibalinės lempos šviesos laižomą tamsą. Durys koridoriaus gale buvo užmūrytos. Raudonų plytų siena negrabiai užtaisyta, aplinkui aptepta kalkių skiediniu. Gerai nesuvokiau, ką tai reiškė, tačiau iš baimės man užgniaužė kvapą. Chulijanas pamažu ėjo artyn. Visos kitos durys koridoriuje, kaip ir visame name, buvo atviros, nelikę net rankenų, kitose — vyrių. Išskyrus šias. Raudonomis plytomis užmūryta durų anga — slapto, gūdaus koridoriaus gale. Chulijanas palietė raudonus akmenis.