Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Chulijanai, labai prašau eiti…

Kumščio smūgis kitoje pusėje atsiliepė tuščiu ir dusliu aidu. Man pasirodė, kad jo rankos dreba, kai padėjęs ant grindų žibalinę lempą parodė man atsitraukti.

— Chulijanai…

Pirmas spyris sukėlė rausvų dulkių debesį. Chulijanas spyrė dar kartą. Pasirodė, kad girdžiu jo kaulų traškesį. Chulijanas nesiliovė — daužė sieną su kalinio, besistengiančio ištrūkti į laisvę, įtūžiu. Rankos kraujavo, kai pirmoji plyta pajudėjo ir nukrito į kitą pusę. Kruvinais pirštais patamsyje ėmė ardyti kitas plytas ir didinti angą. Šnopavo apkvaitęs, išsekęs, apimtas pykčio, kurio nė nemaniau jį turint. Viena po kitos plytos krito ir siena pasidavė. Tada, išpiltas šalto prakaito, iki kraujo sužeistais delnais, Chulijanas stabtelėjo atsikvėpti. Pasiėmė lempą ir prinešė prie angos. Kitoje pusėje stūksojo angelais išpuoštos masyvios medžio durys. Chulijanas vedžiojo ranka jų paviršiumi, tarsi mėgindamas perprasti kažkokius hieroglifus. Stumtelėjęs atidarė.

Viską gaubė tiršta, melsva ir klampi migla. Tolėliau matėsi kažkokie laiptai. Juodi akmeniniai laiptai dingo tamsoje. Akimirką Chulijanas atsigręžė ir pamačiau jo akis. Jose atsispindėjo neviltis ir baimė, tarsi būtų atspėjęs baisiausia. Mintyse melsdama nelipti žemyn, papurčiau galvą. Netekęs vilties nusisuko ir puolė stačiai į tamsą. Pasirėmusi ant mūro mačiau, kaip jis beveik paknopstomis leidžiasi laiptais. Liepsna virpėjo, vos matėsi žydras plevenimas.

— Chulijanai?

Atsakymas buvo tyla. Mačiau Chulijano figūrą, stovinčią laiptų apačioje. Perlipau išdaužytų plytų angą ir nuėjau paskui. Marmurinės stačiakampės salės sienos skleidė šaltį, stingdantį kaulus. Lyg seniai užmiršti šilko gabalai šviesoje išryškėjo du voratinkliais apraizgyti antkapiai. Baltą marmurą išmarginusios juodos drėgmės dėmės priminė kraujuojančias, meistro kalto paliktas žaizdas. Jie dunksojo vienas šalia kito, tarsi įkalinti prakeiksmo.

PENELOPĖ ALDAJA 1902–1919

DOVYDAS ALDAJA 1919

11

Daugelį kartų mąsčiau apie tą tylos akimirką, stengiausi įsivaizduoti, ką turėjo jausti Chulijanas, supratęs, kad šešiolika metų jo laukta moteris seniai mirusi ir jų sūnus išėjęs kartu su ja, kad gyvenimas, apie kurį svajojo ir kuris palaikė jo dvasią, neegzistavo. Daugelis iš mūsų turi laimę arba nelaimę stebėti, kaip gyvenimas pamažu griūva, o mes to nė nesuvokiame. Chulijanas tai suvokė per keletą sekundžių. Vieną akimirką maniau, kad puls bėgti laiptais aukštyn, lėks kuo toliau nuo tos prakeiktos vietos ir niekada čia negrįš. Gal taip būtų buvę geriau.

Pamenu, kaip lempos šviesa palengva suvirpėjo, ir jo siluetas paskendo tamsoje. Apgraibomis susiradau jį. Buvo netekęs žado, drebėjo. Vos laikydamasis ant kojų nukiūtino į kampą. Apkabinusi pabučiavau į kaktą. Nė nekrustelėjo. Pirštais paliečiau veidą, bet ašarų nebuvo. Pamaniau, gal nesąmoningai seniai tai jautė, gal reikėjo tik įsitikinti ir pagaliau išsilaisvinti. Kelio galas pasiektas. Chulijanas dabar supras, kad Barselonoje jau niekas jo nebelaiko, ir mudu kur nors išvyksime. Troškau tikėti, kad mudviem pasiseks ir Penelopė mums už tai atleis.

Suradusi ant aslos lempelę uždegiau dar sykį. Chulijanas tarsi neregys žiūrėjo nieko nematydamas. Delnais suėmusi jo veidą priverčiau pažvelgti į mane. Pamačiau užgesusias, pykčio ir netekties nuvargintas akis. Jaučiau, kaip jo gyslomis palengva ima plisti neapykantos nuodai, galėjau skaityti jo mintis. Jis nekentė manęs už tai, kad apgavau. Nekentė Migelio, išgelbėjusio gyvenimą, prislėgusį lyg antkapio akmuo. Bet labiausiai nekentė žmogaus, kuris buvo kaltas dėl tos tragedijos, pasėjusio mirtį ir nesėkmes: savęs paties. Nekentė tų prakeiktų knygų, kurioms buvo paaukojęs gyvenimą ir kurios niekam nerūpėjo. Nekentė apgaule ir melu virtusios egzistencijos. Nekentė kiekvienos jos sekundės, kiekvieno atodūsio.

Žiūrėjo į mane, kaip žiūrima į nepažįstamą ar neatpažintą objektą. Tylėdama protestavau, nenorėjau susitaikyt, ieškojau jo rankų. Šiurkščiai atstūmė jas ir atsistojo. Ištiesiau jam ranką, bet jis pastūmė mane į sieną. Mačiau laiptais lipantį žmogų, kurio jau nepažinau. Chulijanas Karaksas mirė. Kai išėjau į sodą, jo nebuvo. Užsiropščiau ant mūro ir peršokau į kitą pusę. Tuščios gatvės buvo užpiltos lietaus. Pašaukiau jį eidama nebylios gatvės viduriu. Niekas neatsiliepė. Kai grįžau namo, buvo jau beveik ketvirta valanda ryto. Butas tvyrojo dūmuose, atsidavė degėsiais. Chulijanas buvo užsukęs. Puoliau atverti lango. Ant rašomojo stalo radau padėtą plunksnakotį, padovanotą jam prieš daugelį metų, tą, kurį, sumokėjusi pasakišką sumą už menamą priklausymą Aleksandrui Diuma ar Viktorui Hugo, nupirkau Paryžiuje. Dūmai sklido iš ten, kur įrengtas šildymo katilas. Atvėrusi dureles supratau, kad Chulijanas degino savo knygas. Ant odinių nugarėlių vos galėjau perskaityti pavadinimus, visa kita paleista pelenais.

Kai po kelių valandų atėjau į leidyklą, Aivaras Kabestanis pakvietė užeiti į jo kabinetą. Tėvas čia jau neužsukdavo, anot gydytojų, jo dienos suskaičiuotos, vadinasi, ir mano darbo dienos šioje leidykloje. Kabestanio sūnus pasakė, kad tą patį rytą apsilankė Leinu Kubertu pasivadinęs vyriškis. Jis domėjosi Chulijano Karakso romanais ir pageidavo įsigyti visus egzempliorius, kuriuos tik turime. Leidėjo sūnus atsakė, kad Pueblo Nueve turi nedidelį sandėlį, pilną šių leidinių, bet jų paklausa tokia didelė, kad Leino Kuberto pasiūlytos kainos nepakanka. Kubertas nesiginčijo ir išėjo. Dabar Kabestanis jaunesnysis pageidavo, jog susisiekčiau su tuo Leinu Kubertu ir praneščiau, kad apsigalvojo ir pasiūlymą priima. Tam kvailiui paprieštaravau, kad Leinas Kubertas neegzistuoja, kad jis — tik vienas iš Karakso romanų herojų. Jam visai nereikėjo pirkti knygų, tik norėjo žinoti, kur jos laikomos. Ponas Kabestanis bibliotekoje, savo kabinete, laikė po vieną kiekvienos savo išleistos knygos egzempliorių, tarp jų ir Chulijano Karakso romanus. Nutaikiusi progą užėjau ten ir visus pasiėmiau.

Tą pačią popietę apsilankiau pas tėvą Pamirštų Knygų Kapinėse ir paslėpiau jas, kur niekas negalėtų rasti, ypač Chulijanas. Kai išėjau iš ten, buvo jau tamsu. Klaidžiodama Ramblasu priėjau Barselonetą ir paplūdimį, kur su Chulijanu buvome nuklydę pasigrožėti jūra. Degančio Pueblo Nuevo sandėlio atšvaitai matėsi iš tolo, virš jūros buvo nusidriekusi gintarinės spalvos pašvaistė, lyg švytinčios gyvatės į dangų kilo liepsnos ir dūmų sūkuriai. Kai beveik auštant gaisrininkams pavyko užgesinti ugnį, neliko nieko, tik metalinės konstrukcijos, prilaikiusios skliautus ir karkasą. Sutikau tenai Ljuisą Karbo, kuris jau dešimt metų dirbo sandėlio sargu. Sutrikęs žiūrėjo į rusenančias liekanas. Antakiai ir rankų gyvaplaukiai apdegę, oda blizgėjo lyg drėgna bronza. Jis man papasakojo, kad liepsna įsiplieskė visai po pusiaunakčio ir dešimtys tūkstančių knygų iki aušros virto pelenais. Ljuisas laikė rankose kelias knygas, kurias pavyko išgelbėti, Verdagerio poemų rinkinį ir du Prancūzijos revoliucijos istorijos tomus. Tiek liko iš visko. Gaisrininkams į pagalbą atėjo daugybė sindikato narių. Vienas pasakojo, kad pelenuose rastas apdegęs kūnas. Palaikė jį mirusiu, bet kažkas pastebėjo, kad žmogus dar kvėpuoja, ir nugabeno į Del Mar ligoninę.

Atpažinau jį iš akių. Liepsna buvo sudarkiusi veidą, rankas ir plaukus. Ugnyje iš drabužių beliko plėnys, ir visas kūnas tapo vien žaizda, pūliuojančia po tvarsčiais. Jį paguldė atskiroje palatoje pačiame koridoriaus gale (pro langą matėsi jūra), suleido morfijaus ir laukė, kada mirs. Norėjau suimti jo ranką, tačiau viena iš seselių perspėjo, kad po tvarsčiais beveik nelikę gyvos vietos. Liepsna nulaižė vokus, jo žvilgsnyje atsispindėjo amžina tuštuma. Seselė, radusi mane suklupusią ant grindų ir raudančią, pasiteiravo, kas jis toks. Atsakiau, kad mano vyras. Kai pasirodė vanagą primenantis kunigas suteikti paskutiniojo patepimo, šaukdama išginiau jį lauk. Praėjo trys dienos, o Chulijanas buvo gyvas. Gydytojai teigė, kad tai stebuklas, kad gyvastį jam palaikė stiprus troškimas gyventi, prieš tai medicina buvo bejėgė. Bet jie klydo. Tai nebuvo troškimas gyventi. Tai neapykantos jausmas. Po savaitės, susitaikę su mirties paliestu, bet nepasiduodančiu kūnu, oficialiai įregistravo jį Migelio Molinero vardu. Turės čia praleisti bent vienuolika mėnesių, sakė jie. Bežadis, nesudedantis bluosto, degantis žvilgsnis.