Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Pati suprantate, vienintelis mus dar siejantis dalykas — prisiminimai. Gyvenime padarome galybę klaidų, panele, ir tik senatvėje tai supranti. O jūs ar ko nors tikitės?

Atsisveikinau su juo, pasižadėjusi pranešti jam ir Sofi, jei ką nors sužinočiau apie Chulijaną.

— Patikėkite, jo motinos niekas nepradžiugins labiau, nei žinia apie sūnų. Jūs, moterys, sugebate labiau klausyti širdies, o ne apkalbų, — liūdnai baigė skrybėlininkas. — Todėl ir gyvenate ilgiau.

Nors žinojau apie jį bauginamų dalykų, jaučiau gailestį tam vargšui seniokui, kuris šiame pasaulyje jau neturėjo ką veikti, tik laukti grįžtančio sūnaus ir gyventi viltimis susigrąžinti praėjusius laikus, jei įvyktų stebuklas, kuriuo jį apdovanotų kasdien ištikimai katedros koplyčioje lankomi šventieji. Įsivaizdavau jį kaip žiaurų, kerštingą žmogų, bet pasirodė kilniaširdis, gal kiek aptemusio proto, sutrikęs kaip ir visi. Gal dėl to, kad priminė mano tėvą, kuris nuo visų slėpėsi knygų ir šešėlių prieglobstyje, galbūt todėl, kad, jam nė pačiam neįtariant, mudu siejo troškimas atgauti Chulijaną, pajutau jam švelnumą ir tapau vienintele drauge. Chulijanui nežinant, lankydavau jį San Antonijaus gatvės bute. Skrybėlininkas jau nebedirbo.

— Praradau rankų miklumą, regėjimą ir klientus… — kalbėjo jis.

Beveik kiekvieną ketvirtadienį pasitikdavo mane, vaišindavo kava, sausainiais ir saldumynais, kurių pats nė nepaliesdavo. Valandų valandas pasakojo apie Chulijano vaikystę, kaip jiedu drauge dirbo ateljė, rodė nuotraukas. Nusivesdavo į Chulijano kambarį, kurį prižiūrėjo lyg muziejų, kilnodavo senus sąsiuvinius, niekučius, kuriuos dievino lyg prarasto gyvenimo relikvijas, net neįtardamas, kad visa tai man jau rodė, kad istorijas jau ne kartą pasakojo. Vieną iš tų ketvirtadienių lipdama laiptais sutikau gydytoją, kuris ką tik lankėsi pas poną Fortunį. Pasiteiravau, kaip jis laikosi, o šis iš padilbų nužvelgė mane:

— Jūs esate giminaitė?

Atsakiau, kad esu artimiausias žmogus, kokį turi šis vargšas senukas.

Gydytojas pasakė, kad Fortunis sunkiai serga, gyventi jam liko mėnuo ar du.

— Kas jam yra?

— Galėčiau pasakyti, kad streikuoja širdis, tačiau jį žudo vienatvė. Prisiminimai kartais blogiau už kulkas.

Mane išvydęs senukas nudžiugo ir pasakė, kad tas gydytojas neįkvepia pasitikėjimo. Medikai tarsi prasti raganiai, sakė jis. Skrybėlininkas visą gyvenimą buvo labai tikintis, ir senatvėje tai dar labiau sustiprėjo. Man pasisakė, kad visur regi velnio pirštą. Nelabasis, prisipažino, aptemdo protą ir pražudo vyrus.

— Pagalvokite apie šį karą, pažvelkit į mane. Dabar esu senas ir sukriošęs, bet jaunystėje buvau didelis bailys ir nenaudėlis.

Nelabasis atstūmė nuo manęs Chulijaną, pridūrė.

— Dievas mums suteikia gyvenimą, tačiau pasaulio šeimininkas yra velnias…

Popietę atsidavėme teologiniams svarstymams ir prisiminimams.

Kartą prasitariau Chulijanui, kad, jei nori pamatyti tėvą gyvą, tegul negaišta. Paaiškėjo, kad Chulijanas irgi lankydavo tėvą, šiam apie tai nežinant. Iš tolo, saulėlydžio metą sėdėdamas kitoje aikštės pusėje žiūrėjo, kaip jis sensta. Chulijanas tvirtino norįs, kad tėvas prisimintų sūnaus atvaizdą tokį, kokį prisiminė iš praeities, o ne dabartinį, koks iš jo likęs.

— Šitą tu palieki man, — pasakiau ir išsyk pasigailėjau savo žodžių.

Jis nieko neatsakė, bet vieną akimirką atrodė, kad proto aiškumas grįžo ir suvokė, kokioms pragariškoms kančioms mudu pasmerkti. Gydytojo diagnozė greitai pasitvirtino. Ponas Fortunis karo pabaigos nesulaukė. Jį rado mirusį savo krėsle su senomis Sofi ir Chulijano fotografijomis. Pribaigtą prisiminimų.

Paskutinės karo dienos buvo tik pragaro preliudija. Miestas jautė karą tarsi žaizdą, kurios skausmas apmalšintas, bet dar tvinkčioja. Ilgi mūšių, bombardavimų ir alkio mėnesiai. Žudynių, kovos ir slapstymosi šmėkla metų metais niokojo miesto sielą, bet net ir tuomet daugelis troško tikėti, kad karas kažkur toli, kad tai laikina ir ilgainiui baigsis. Šitaip laukiant, neišvengiamybė virto tik dar sunkesnėmis negandomis. Kai apėmė skausmas, gailestingumo jau nebebuvo. Danieli, niekas taip neskatina užmaršties kaip karas. Visi tylime ir mus stengiasi įtikinti, kad tai, ką matėme, tai, ką darėme ir ko savo pačių ir kitų dėka išmokome, tėra iliuzija, košmaras, kuris praeis. Karams nebūdinga atmintis, ir niekas nedrįsta jų paaiškinti, kol jau negirdėti balsų, kalbančių apie tai, kas įvyko, kol ateina laikas, kai jų jau nebeatpažįstame ir įsiplieskia karai kitu pavidalu, kitu pavadinimu, kad sunaikintų tai, kas dar liko.

Chulijanui tuomet jau nebuvo ko deginti. Šis pomėgis dabar išplito valstybiniu mastu. Tėvo mirtis, apie kurią niekada nekalbėjo, pavertė jį bejėgiu, jis jau neliepsnojo pykčiu ar neapykanta, kamavusia iš pradžių. Gyvenome gandais ir įkalinimais. Buvo kalbama, kad Fumeras apmulkino visus, kurie jį karo metu buvo iškėlę, ir dabar tarnavo nugalėtojams. Sklido kalbos, kad savo buvusiems sąjungininkams ir globėjams Montijuko požemiuose nuosprendį vykdė pats: vienu šūviu į burną. Užmaršties mašina ėmė suktis tą pačią dieną, kai tik buvo sudėti ginklai. Tomis dienomis supratau: nėra nieko baisiau už ką tik iškeptą didvyrį, pasakojantį tai, apie ką visi pralaimėjusieji niekada nepapasakos. Paskutinių savaičių po Barselonos kapituliacijos neįmanoma aprašyti. Buvo pralieta tiek kraujo, o gal net ir daugiau nei mūšyje, tik patyliukais, slapta. Kai pagaliau įsivyravo taika, ji dvelkė tokia ramybe, kokia apima kalėjimuose ar kapinėse, — spengianti tyla, sumišusi su širdyje pūvančia gėda, kuri taip ir nepraeina. Nebebuvo nekaltų rankų nei atvirų žvilgsnių. Visi, kurie tai išgyvenome, visi be išimties, paslaptį nešiosimės savy ligi mirties.

Ramybė pamažu grįžo su neapykanta ir pavydu. Mudu su Chulijanu vertėmės skurdžiai. Išseko visos santaupos ir Leino Kuberto naktinių žygių grobis, ir namie nebuvo ką parduoti. Nepaliaudama ieškojau vertėjos, mašininkės ar valytojos darbo, bet, atrodo, mano buvęs lojalumas Kabestaniui uždėjo nepageidaujamos darbuotojos ir neaiškaus, įtartino asmens ženklą. Tarnautojas puikia eilute, briliantinu suteptais plaukais ir plonyčiais ūseliais, vienas iš tų, kurie pastaraisiais mėnesiais, atrodė, dygsta kaip grybai po lietaus, prasitarė man, kad tokia patraukli mergina kaip aš neturėtų galvoti apie varganą tarnybą. Kaimynai, įtikėję mano istorija, kad gyvenu slaugydama karo subjaurotą, neįgalų vargšą Migelį, šelpė mus pienu, sūriu ir duona, kartais net sūdyta žuvimi ar namine dešra, kurios atsiųsdavo giminaičiai iš kaimo. Po trijų skurdo mėnesių supratusi, kad praeis daug laiko, kol rasiu darbą, sumaniau planą, kurį pasiskolinau iš vieno Chulijano romano.

Parašiau laišką jo motinai į Bogotą išgalvoto naujo advokato vardu, su kuriuo velionis Fortunis konsultavosi paskutinėmis dienomis. Pranešiau jai, kad skrybėlininkas mirė nepalikęs testamento, vadinasi, jo turtas — San Antonijaus gatvėje esantis butas ir ateljė — teoriškai pereina į sūnaus Chulijano, gyvenančio tremtyje Prancūzijoje, rankas. Remdamasi tuo, kad paveldėjimo dokumentai nesutvarkyti, o ji pati gyvena užsienyje, paaiškinau, jog prireikė advokato, kurį pavadinau Chosė Marija Rekechu, prisiminusi pirmą mane pabučiavusį berniuką, prašiau jos sutikimo atlikti reikiamus formalumus, kad nuosavybė būtų įteisinta sūnaus Chulijano vardu, kurį ketinau rasti per ispanų ambasadą Paryžiuje. Už paslaugą tikėjausi tam tikro finansinio atlygio. Taip pat prašiau parašyti nekilnojamojo turto administratoriui, kad dokumentus ir nuosavybės sumą, atskaičiavęs mokesčius, persiųstų advokatui Rekechui, kurio vardu atidariau abonentinę dėžutę, ir nurodžiau fiktyvų adresą — seną, apleistą garažą, už dviejų kvartalų nuo Aldajų šeimos rūmų. Turėjau vilties, kad sužavėtai galimybės pagelbėti Chulijanui ir atnaujinti su juo ryšius, Sofi biurokratija nebus kliūtis, ir ji neatsisakys mums padėti, turint omeny, kad tolimoje Kolumbijoje gyveno pasiturimai.