Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Atrodo, reikės samdytis dar vieną žmogų, kad pagelbėtų pristatyti knygas, — svarstė tėvas. — Mums reikia ypatingo asmens, tokio pusiau seklio, pusiau poeto, kuriam pakaktų nedidelio užmokesčio ir nebaugintų neįmanomos misijos.

— Man rodos, turiu tinkamą kandidatą, — pasakiau.

Ferminą Romero de Toresą radau įprastoje vietoje, po arkada Fernando gatvėje. Žmogelis iš suplėšytų skutų mėgino sudėti Pirmadienio puslapio laikraštį, išgelbėtą iš kokios nors šiukšlių dėžės. Vedamasis skelbė apie viešuosius darbus ir mokymą.

— Še tau, kad nori! Dar viena bėda! — išgirdau šaukiant. — Šitie fašistuojantys žmogėnai stengiasi paversti mus davatkų ir varliagyvių rase.

— Labas, — švelniai pasakiau. — Prisimenate mane?

Varguolis pažvelgė į mane, ir jo veidą nušvietė šypsena.

— Tebūna palaimintos mano akys. Ką gi papasakosite, mielas drauge? Išgersite su manimi šlakelį raudonojo, tiesa?

— Šiandien kviečiu aš, — tariau. — Ar norite valgyti?

— Vyruti, neatsisakyčiau geros porcijos jūros moliuskų šutinio, tik bėda, nežinau, kur jų prisigaudyti.

Pakeliui į knygyną Ferminas Romero de Toresas išpasakojo man visus savo paskutinių savaičių nuotykius, o galiausiai — kaip išsisuko nuo saugumo persekiojimų ir išvengė šlykščiausios musės — inspektoriaus Fumero, su kuriuo juodu siejo ilga konfliktų istorija, gniaužtų.

— Fumero? — pasitikslinau, prisiminęs, kad tai buvo kareivis, Montijuko pilies požemiuose nužudęs Klaros Barselo tėvą.

Žmogelis pritardamas linktelėjo, atrodė išblyškęs ir įbaugintas. Išbadėjęs, nešvarus, dvokiantis gatvės gyvenimu. Vargšelis net nenutuokė, kur jį veduosi, žvilgsnyje pastebėjau išgąstį ir didėjančią baimę, ją rodė ir nerišli greitakalbė. Kai priėjome krautuvę, sutrikęs pažvelgė į mane.

— Nagi, užeikit. Čia mano tėvo knygynas. Noriu jus supažindinti.

Valkata sutrikęs ėmė kažką mykti.

— Ne ne, jokiu būdu, nesu tinkamai pasiruošęs, o ši vieta — aukštos klasės. Pridarysiu jums gėdos…

Tarpdury pasirodė tėvas, dirstelėjo į valkatą ir klausiamai pažvelgė į mane.

— Tėti, čia Ferminas Romero de Toresas.

— Malonu susipažinti, — veik drebėdamas pratarė žmogelis.

Tėvas maloniai nusišypsojo ir ištiesė jam ranką. Valkata nedrįso jos paspausti — gėdijosi savo nešvarumų, sluoksniu dengusių odą.

— Geriau eisiu ir paliksiu jus ramybėje, — sumikčiojo.

Tėvas švelniai suėmė jam alkūnę.

— Nieko panašaus, sūnus pasakė, kad pietausite su mumis.

Žmogelis apstulbęs ir netikėdamas savo ausimis žiūrėjo į mudu.

— Galėtumėte užeiti pas mus, išsimaudyti šiltoje vonioje, — pasiūlė tėvas. — Vėliau, jei neprieštaraujate, pasivaikščiodami nueitume į Kan Solė užeigą.

Ferminas Romero de Toresas kažką sumurmėjo. Tebesišypsodamas tėvas nusivedė jį prie laiptų, beveik tempdamas aukštyn į butą, o aš tuo metu uždariau parduotuvę. Po ilgų įkalbinėjimų ir gražbyliavimų pavyko išlaisvinti jį iš skarmalų ir įtikinti išsimaudyti vonioje. Nuogas priminė nuotrauką iš koncentracijos stovyklos, drebėjo lyg neapsiplunksnavęs viščiukas. Ant alkūnių ir kelių buvo didžiuliai randai, o liemuo ir nugara nusėti baisiomis žymėmis, į kurias buvo net skaudu žiūrėti. Mudu su tėvu pasibaisėję susižvalgėme, bet nutylėjome.

Žmogelis leidosi maudomas lyg išsigandęs, drebantis vaikas. Ieškojau kokių nors drabužių perrengti, girdėjau, kaip tėvas nesustodamas kažką jam kalba. Radau eilutę, tėvas jau seniai jos nebedėvėjo, senus marškinius ir kažkokių apatinių. Skarmalai, kuriuos valkata nusimetė, buvo niekam tikę, net batai. Radau vienus, kurie tėvui buvo ankštoki. Skarmalus suvyniojau į laikraštį, apatinius, praradusius spalvą — irgi, ir išmečiau į šiukšlių dėžę. Kai grįžau, tėvas vonioje skuto Ferminui Romero de Toresui barzdą. Išblyškęs, kvepiantis muilu, šis žmogus atjaunėjo dvidešimčia metų. Supratau, kad jiedu jau susidraugavo. Gal nuo vonios druskų Ferminas Romero de Toresas atrodė labai žvalus.

— Štai ką jums pasakysiu, pone Sempere: niekada nenorėjau gyvenimo, primenančio tarptautinių intrigų lenktynes ir bastymąsi po pasaulį, mano polinkis visada buvo humanitariniai dalykai. Nuo mažumės patiko eilės, o skaitant Sofoklio ir Vergilijaus tragedijas kūnu net pagaugai eina. Bet mano tėvas, kuris ilsisi ramybėje, buvo užsisklendęs netoliaregis žmogus ir troško, kad vaikai eitų tarnauti į civilinę gvardiją, bet nė vienos iš mano septynių seserų nepriėmė, nors mano šeimos moterys — ir motina — pasižymėjo padidėjusiu veido plaukuotumu. Mirties patale gimdytojas privertė pasižadėti, kad, jei trikampės skrybėlės dėvėti neteks, tai bent jau įsidarbinsiu tarnautoju ir atsisakysiu svaičiojimų apie polinkį į lyriką. Esu senamadiškas, o tėvą, kad ir koks kietakaktis, privalu gerbti, suprantate, ką turiu galvoje. Bet nemanykite, jog nuotykių metais išbarsčiau intelekto bagažą. Kiek galėdamas skaičiau ir atmintinai galiu padeklamuoti Gyvenimas — tai sapnas.

— Nagi, pone, apsivilkite šiuos drabužius, o jei svarbi mūsų nuomonė, tai jūsų intelektas nekelia jokių abejonių, — įsiterpiau, mėgindamas pagelbėti tėvui.

Ferminas Romero de Toresas dėkingas pažvelgė į mane. Švytėdamas išlipo iš vonios. Tėvas apgaubė jį rankšluosčiu. Žmogelis juokėsi, apimtas palaimos, pajutęs ant savo kūno švarų audinį. Padėjau apsivilkti dešimtkart didesnę eilutę. Tėvas nusijuosė diržą ir ištiesė man, kad gelbėčiau padėtį.

— Taip, iš jūsų likę vien kaulai ir oda, — kalbėjo tėvas. — Ar ne taip, Danieli?

— Kiekvienas palaikytų jį kino artistu.

— Ką padarysi, jau nesu toks, koks buvau. Kalėjime praradau raumenis…

— Man jūs primenate Čarlzą Bojerį, tik laso trūksta, — pridėjo tėvas. — Užtat noriu jums kai ką pasiūlyti.

— Pone Sempere, dėl jūsų esu pasirengęs net žudyti, jeigu reikės. Jums tereikia pasakyti vardą, ir aš pašalinsiu tipelį, kad nė šuo nesulos.

— Na, šito, manau, neprireiks. Noriu pasiūlyti jums darbą knygyne. Turėtumėte rūpintis retų knygų paieška pagal klientų prašymą. Tai beveik knygininko archeologo darbas, nes reikia išmanyti ne tik apie klasikus, bet ir juodąją rinką. Dabar daug jums mokėti neišgalėsiu, bet galėsite maitintis prie mūsų stalo ir, jei sutinkate, kol rasime tinkamą pensioną, galite gyventi mūsų namuose.

Žmogelis netekęs žado spoksojo į mudu.

— Tai ką pasakysite? — paklausė tėvas. — Prisidėsite prie komandos?

Man pasirodė, kad norėjo kažką atsakyti, bet kaip tik tą akimirką Fermino Romero de Toreso veidas pasruvo ašaromis.

Už pirmą atlygį Ferminas Romero de Toresas įsigijo aktoriaus skrybėlę, guminius batus ir pasišovė mudu su tėvu pavaišinti rabo de toro [* Ispanų patiekalas iš jaučio uodegos.] , kurį pirmadieniais ruošdavo restorane už kelių kvartalų nuo Paminklo aikštės. Tėvas rado jam pensioną Choakino Kostos gatvėje kaimynės Merseditos dėka. Ji pažinojo šeimininkę, tai padėjo išvengti svečių informacinio lapelio policijai pildymo ir apsaugoti Ferminą Romero de Toresą nuo inspektoriaus Fumero. Aš vis prisimindavau baisiuosius randus ant jo kūno. Magėjo pasidomėti, iš kur jie, nujaučiau, kad inspektorius Fumeras čia prikišęs nagus, bet iš vargšo žmogaus žvilgsnio supratau, kad tos temos geriau nepradėti. Kai bus laikas, pats viską papasakos. Kasdien lygiai septintą ryto Ferminą rasdavom prie knygyno durų — nepriekaištingai atrodantį, besišypsantį, pasirengusį plušėti be pertraukos dvylika valandų. Jo silpnybe tapo šokoladas ir brazos de gitano [* Ispanų saldumynas, šokoladinis vyniotinis.] , prilygstantys aistrai graikų tragedijoms, todėl jis priaugo svorio. Skutosi švariai lyg jaunuolis, plaukus šukavo nuo kaktos į viršų ir tepė briliantinu, o ploni lyg pieštuku nupiešti ūseliai buvo paskutinis mados klyksmas. Praėjus trisdešimčiai dienų, kai maudėme jį vonioje, valkatos nebuvo įmanoma pažinti. Nors išvaizda įspūdingai pakito, vis dėlto labiausiai mus apstulbino jo sugebėjimai. Detektyvo instinktai, kuriuos buvau linkęs laikyti pagyrūniškais tauškalais, buvo tikslūs tarsi chirurgo. Keisčiausius užsakymus atlikdavo per keletą dienų arba net valandų. Nebuvo pavadinimo, kurio nebūtų girdėjęs, jam nestigo gudrumo gauti prekę už palankiausią kainą. Kaip savas sukiodavosi privačiose Pirsono gatvės kunigaikštienių ir jojimo klubų diletantų bibliotekose, prisistatydavo fiktyviomis pavardėmis ir gaudavo trokštamas knygas dovanai arba nupirkdavo už grašius.