Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Nutilk, paleistuvi, nes tuojau pakviesiu direktorių, — iškošė pro dantis balsas už keleto eilių. — Gėdos neturi. Paršai neraliuoti.

— Ferminai, geriau patylėkit, — patariau jam.

Ferminui Romero de Toresui buvo nė motais. Ekrano spalvų apsvaigintas spoksojo lyg užburtas į stebuklingą iškirptę. Jau vėliau, žingsniuojant Paseo de Grasija, pastebėjau, kad mūsų detektyvas dar neatgavęs žado.

— Matyt, teks jums pasiieškoti moters, — tariau. — Moteris praskaidrins gyvenimą, pamatysite.

Ferminas Romero de Toresas atsiduso, jo mintis dar buvo pavergusios matytos grožybės.

— Danieli, ar šnekate iš savo patirties? — pasiteiravo vis dar užsisvajojęs.

Tik šyptelėjau, puikiai žinodamas, kad tėvas akies krašteliu mane stebi.

Nuo tos dienos Ferminas Romero de Toresas sekmadieniais visada eidavo į kiną. Tėvas likdavo namie skaityti, o Ferminas Romero de Toresas nepraleisdavo nė vieno seanso. Prisipirkdavo galybę šokoladukų, įsitaisydavo šešioliktoje eilėje ir triaukšdamas laukdavo dar vienos deivės pasirodymo. Siužetas jam nerūpėjo, plepėdavo tol, kol ekrane pasirodydavo įspūdingų apimčių dama.

— Danieli, apmąsčiau jūsų mintį, kurią anądien pasakėte — kad reikia susirasti moterį, — tarė Ferminas Romero de Toresas. — Žinote, jūsų teisybė. Pensione apsigyveno naujas nuomininkas, varganas buvęs seminaristas iš Sevilijos, bet atsiveda tikrai įspūdingų mergiočių. Žinote, matau veislės pagerėjimą. Nesuprantu, kokiu būdu jam tai pavyksta, nes vaikinas atrodo tikrai apgailėtinai, veikiausiai apsvaigina jas maldomis. Mūsų kambariai greta, todėl viskas puikiai girdisi, ir, kiek sprendžiu iš to, ką girdžiu, kunigėlis — tikras artistas. Pavydėtina. Danieli, o jums moterys patinka?

— Nelabai ką apie jas išmanau.

— Niekas apie jas neišmano, nei Froidas, nei jos pačios, bet tai lyg elektros srovė — nebūtina žinoti, kaip veikia, kad nupurtytų. Nagi, papasakokite. Kokios jums patinka? Jūs jau man atleiskite, tačiau moteris turi būti moteriška, kad būtų už ko paimti, bet jūs, atrodo, labiau linkstate prie lieknų, ir aš gerbiu jūsų skonį. Nesupraskite manęs klaidingai.

— Būsiu atviras — su moterimis neturiu patirties. Jokios.

Ferminas Romero de Toresas, sukrėstas tokio asketiško pareiškimo, atidžiai mane nužvelgė.

— Maniau, tą naktį, na, kai buvote apkultas…

— O, kad skaudėtų tik antausis…

Ferminas, lyg perskaitęs mano mintis, pritardamas nusišypsojo.

— Žinokite, kad geriausias dalykas yra atrasti moteris. Kiekvienąsyk — lyg pirmą kartą. Nepažinsi gyvenimo skonio, kol pirmąkart neapnuoginsi moters. Lėtai, po sagą, lyg šaltą žiemos vakarą luptum karštą bulvę. Ak…

Netrukus ekrane pasirodė Veronika Lakė, ir Ferminą užvaldė jos didybė. Naudodamasis scenomis, kuriose nėra Veronikos Lakė, Ferminas pareiškė einąs į vestibiulį saldėsių — jėgoms atgauti. Mėnesius badavęs, mano bičiulis visai prarado saiko jausmą, tačiau dėl greitos apykaitos niekuomet neatsikratė peralkusio ir sulysusio pokario vargetos išvaizdos. Likau vienas, nelabai sekiau ekrane rodomą siužetą. Meluočiau tvirtindamas, kad galvojau apie Klarą. Galvojau vien apie jos kūną, virpantį nuo muzikos mokytojo judesių, tokį švytintį nuo prakaito ir geismo. Mano žvilgsnis nuslydo nuo ekrano, ir tuomet pastebėjau atėjusį žiūrovą. Mačiau jo siluetą, einantį tarpueiliu. Atsisėdo už šešių eilių nuo manęs. Kine pilna vienišų žmonių, pamaniau. Tokių kaip aš.

Pamėginau susikaupti ir sekti siužetą. Dabita detektyvas, įžūlus, bet geros širdies vaikinas, kažkokiam antraeiliam personažui aiškina, kodėl tokios moterys kaip Veronika Lakė kiekvienam medžiotojui vyrui yra prakeiksmas, ir nelieka nieko kita, tik desperatiškai jas mylėti ir kęsti jų neištikimybę. Ferminas Romero de Toresas, pamažu tampantis kritiku žinovu, tokio pobūdžio istorijas vadino „religingų kvailių tauškalais“. Jo manymu, tai priminė apgailėtinus svaičiojimus mirštančių iš nuobodulio šventeivų, slapta svajojančių pasiduoti pagundai ir paragauti paleistuvystės skonio, ir tarnautojų, kuriems užkietėję viduriai. Šyptelėjau įsivaizduodamas bičiulio komentarus, jei tas nebūtų išėjęs numaldyti geismo. Tačiau šypsena taip ir sustingo lūpose. Už šešių eilių sėdintis žiūrovas atsisuko ir įdėmiai pasižiūrėjo į mane. Projektoriaus skleidžiamas rūkas skverbėsi į salės prietemą, virpančios šviesos pluošte vos galėjau įžvelgti spalvotas linijas ir siluetus. Akimirksniu atpažinau Kubertą, beveidį žmogų. Jo švininės akys be vokų spindėjo. Šypsena be lūpų mėgavosi tamsa. Pajutau, kaip lediniai pirštai gniaužia man širdį. Ekrane pravirko du šimtai smuikų, šūviai, riksmai… Ir viskas dingo. Kelias sekundes salė skendėjo visiškoje tamsoje, o aš girdėjau tik savo smilkinių tvinksnius. Pamažu ekrane nušvito nauja scena, salės tamsą skrosdama žydra ir purpurine prieblanda. Beveidis vyras buvo dingęs. Atsisukęs pamačiau išėjimo link tolstančią figūrą, ji prasilenkė su Ferminu Romero de Toresu, grįžtančiu su gastronominiu grobiu. Šis klestelėjo į savo vietą. Ištiesė man šokoladinį saldainį su įdaru ir įdėmiai pasižiūrėjo:

— Danieli, esate baltesnis už vienuolės užpakalį. Ar viskas gerai?

Aplink tvyrojo nemalonus kvapas.

— Keistas kvapas, — pareiškė Ferminas Romero de Toresas. — Nei prasto vyno, nei prokuroro, nei notaro.

— Ne. Tai degančio popieriaus kvapas.

— Šekit citrininį ledinuką, jis pagydys.

— Nenoriu.

— Tai pasilaikykit. Nežinia, kada gali užsimanyti.

Įsidėjau saldainį liemenės kišenėn ir toliau žiūrėjau filmą, tik manęs jau nedomino nei jis, nei Veronika Lakė, nei jos fatališkų grožybių aukos. Ferminas Romero de Toresas atsidavė filmui ir šokoladiniams saldainiams. Kai po seanso užsidegė šviesa, man pasivaideno, kad nubudau iš slogaus sapno, norėjau laikyti to žmogystos pasirodymą iliuzija, atminties pokštu, tačiau jo trumpo žvilgsnio tamsoje pakako suvokti, ką jis reiškia. Kad nepamiršo nei manęs, nei mūsų sutarties.

12

Fermino atsiradimą knygyne greitai pajutau: aš turėjau daugiau laisvo laiko. Jei Ferminas klientų užsakymu nebūdavo išvykęs į kokios egzotiškos, retos knygos medžioklę, prižiūrėdavo knygyną, tobulindavo pardavimo strategiją, blizgindavo įstiklintas afišas ir knygų nugarėles. Susiklosčius tokiai padėčiai, savo laisvalaikį nutariau skirti dviem dalykams: toliau domėtis ir mėginti narplioti Karakso paslaptį bei kuo daugiau laiko būti su savo bičiuliu Tomu Agilaru, kurio tikrai ilgėjausi.

Tomas buvo tylus, užsisvajojęs vaikinukas, žmones gąsdino jo rimtis ir grėsminga išvaizda. Figūra — tarsi kovotojo: gladiatoriaus pečiai ir skvarbus žvilgsnis. Mūsų pažintis užsimezgė prieš daugelį metų, jau pirmą savaitę susipešėme Kaspė jėzuitų gimnazijoje. Po pamokų pas jį atvyko tėvas kartu su užrietusią nosį mergaite, kuri pasirodė esanti Tomo sesuo. Man šovė mintis jai įkandin paleisti nevykusį sąmojį, akies mirksniu Tomas Agilaras užgriuvo mane, ir ant galvos pasipylė smūgių kruša, kurią prisiminiau dar kelias savaites. Tomas buvo dukart stipresnis ir didesnis. Per mūšį kiemelyje, apsuptas kruvinų reginių ištroškusių vaikų, praradau dantį ir suvokiau proporcijų skirtumą. Nenorėjau sakyti nei tėvui, nei kunigams, kas tuomet mane išgražino, nei aiškintis, kad užpuoliko tėvas su pasimėgavimu stebėjo mūšį, pritardamas mokinių šūksniams.

— Tai mano kaltė, — pasakiau, leisdamas suprasti, kad daugiau ta tema nekalbėsiu.

Po trijų savaičių per pertrauką Tomas priėjo prie manęs. Iš baimės sustingau. Dabar visai pribaigs, pamaniau. O jis ėmė kažką murmėti, kol galiausiai supratau, kad nori atsiprašyti už tai, jog aplamdė man šonus. Suvokė, kad kova buvo nelygi ir neteisinga.