Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Bernarda netekusi žado žiūrėjo į mudu.

— Klausykit, aš visada sumoku už pirkinius, o šią knygą norėčiau padovanoti savo dukterėčiai…

— Gerai, tuomet sudarykime paliaubas, kviečiu jus priešpiečių, — nepasidavė Ferminas, persibraukęs plaukus.

— Nagi, moterie, — drąsinau ją, — sutik, bent gerai praleisi laiką. Ferminas apsivilks švarką, o aš suvyniosiu dovanėlę.

Ferminas greitai susišukavo galiniame parduotuvės kambaryje ir pasikvepino. Iš kasos paėmiau šiek tiek pinigų, kad turėtų už ką vaišinti Bernardą.

— Kur man ją pasikvietus? — sušnibždėjo susijaudinęs lyg vaikas.

— Kviesčiau į „Keturias kates“, — pasakiau. — Kiek žinau, toje užeigoje palankiai klostosi širdies reikalai.

Padaviau Bernardai suvyniotą knygą ir mirktelėjau.

— Ponaiti Danieli, kiek tai kainuos?

— Nežinau. Išsiaiškinsiu. Ant knygos nebuvo kainos, reikės pasiklausti tėvo, — sumelavau.

Žiūrėjau į juodu susikibusius už parankių ir dingstančius Santa Anos gatvėje ir mąsčiau, kad kažkas danguje veikiausiai stebi ir šiai porelei pasiuntė keletą laimingų akimirkų. Ant durų užkabinau kortelę su užrašu UŽDARYTA. Keletą akimirkų užtrukau galiniame kambaryje — tikrinau knygą, kur tėvas žymėdavo užsakymus, kai išgirdau tilindžiuojant varpelį veriantis durims. Pamaniau, Ferminas bus ką nors užmiršęs arba tėvas grįžo iš Archentono.

— Laba diena.

Praėjo kelios sekundės, bet atsakymo neišgirdau. Toliau varčiau užsakymų knygą.

Išgirdau kažką tyliai vaikštant.

— Ferminai? Tėti?

Jokio atsakymo. Pasirodė, kad kažkas tyliai nusijuokė, ir aš užverčiau užsakymų knygą. Gal koks klientas nepastebėjo lentelės UŽDARYTA. Puoliau į krautuvę išgirdęs, kaip nuo lentynų virsta knygos. Širdis daužėsi. Pagriebiau peilį vokams atplėšti ir lėtai priėjau prie krautuvės durų. Nedrįsau darsyk šūktelėti. Pasigirdo tolstantys žingsniai. Vėl sutilindžiavo durų varpelis, ir pajutau oro gūsį iš gatvės. Įėjau į krautuvę. Viduje nieko nebuvo. Puoliau prie laukujų durų ir kaipmat užrakinau. Man trūko kvapo, jaučiausi kvailai ir nejaukiai. Pasukau į galinį parduotuvės kambarį, bet mano žvilgsnį patraukė ant prekystalio gulintis kažkoks popiergalis. Priėjęs arčiau supratau, kad tai senovinė fotografija, kokias anksčiau atspausdavo ant kieto kartono lakšto. Pakraščiai apdegę, vaizdas irgi išteptas, tarsi čiupinėtas suodinais pirštais. Ėmiau tyrinėti fotografiją lempos šviesoje: objektyvui besišypsanti jaunuolių porelė. Jam ne daugiau nei septyniolika aštuoniolika metų, šviesiaplaukis, subtilių, aristokratiškų veido bruožų. Ji atrodė truputį už jį jaunesnė, metais ar dvejais. Blyškiaveidė, tobulų bruožų, trumpų juodų plaukų įrėminto veido, švytinčiu, džiugiu, palaimos kupinu žvilgsniu. Jis laikė apglėbęs ją per liemenį, o ji lyg valiūkiškai kažką jam šnabždėjo… Iš fotografijos sklido tokia šiluma, kad nusišypsojau, tarsi tiedu nepažįstamieji būtų seni mano draugai. Už jų galėjau įžvelgti senamadiškų skrybėlių pilną vitriną. Geriau įsižiūrėjau į porelę. Iš drabužių matėsi, kad fotografija daryta prieš dvidešimt penkerius ar trisdešimt metų. Šviesos ir vilties kupinas atvaizdas, žadantis tai, kas egzistavo tik visai jaunų žmonių žvilgsniuose. Liepsnos apgadino pakraščius, tačiau fone, už senovinio prekystalio buvo galima įžiūrėti kažkokį niūrų veidą, pamėklišką siluetą, šalia ant stiklo išraižytų žodžių

ANTONIO FORTUNIO VAIKAI

KRAUTUVĖ ĮKURTA 1888

Tą naktį, kai vėl grįžau į Pamirštų Knygų Kapines, Isakas minėjo, kad Karaksas pasirinko motinos pavardę, o ne tėvo: Fortunis. Karakso tėvas turėjo skrybėlių ateljė San Antonijo skersgatvyje. Žiūrėjau į tą porelę iš senų laikų ir supratau, kad vaikinukas — tai Chulijanas Karaksas, besišypsantis iš praeities, nė nenutuokiantis apie liepsnas, kurios jį apsups.

ŠEŠĖLIŲ MIESTAS

1954

14

Kitą rytą į darbą Ferminas atskrido ant Kupidono sparnų, šypsojosi, švilpavo bolero. Kitomis aplinkybėmis būčiau pasidomėjęs, kaip sekėsi priešpiečiai su Bernarda, tačiau tądien lyriškiems nukrypimams nebuvau nusiteikęs. Tėvas buvo sutaręs su profesoriumi Velaskesu vienuoliktą valandą į jo kabinetą universitete atgabenti užsakymą. Ferminą ištikdavo alergijos priepuolis vien užsiminus apie akademinius sluoksnius, todėl knygas pasisiūliau nunešti aš.

— Tas individas — tikras pedantas, paleistuvis ir fašistų subinlaižys, — pareiškė Ferminas, aukštai pakėlęs kumštį su teisiojo, kurio argumentų niekas nenuneigs, įkarščiu. — Prisidengęs katedra ir baigiamaisiais egzaminais, išgaus naudos iš bet ko.

— Nepersūdykite, Ferminai, Velaskesas mums gerai užmoka, visuomet anksčiau ir visiems mus rekomenduoja, — priminė jam tėvas.

— Tai pinigai, sutepti nekaltų mergaičių krauju, — nenusileido Ferminas. — Garbė Dievui, nėsyk nesuviliojau jaunutės moters, ir ne todėl, kad nebūčiau norėjęs ar neturėjęs progų. Tiesiog dabar mane matote ne pačiu geriausiu mano amžiaus metu, tačiau kadaise buvau vyras iš stuomens ir liemens, ir net tuomet, dėl visa pikta, jei užuosdavau, kad jos dar žalios, pareikalaudavau paso arba raštiško tėvų sutikimo, kad nenusižengčiau etikai.

Tėvas pakėlė akis į dangų.

— Ferminai, su jumis neįmanoma diskutuoti.

— Nes aš kalbu tiesą ir tiktai tiesą.

Pasiėmiau ryšulėlį, kurį vakar pats buvau suruošęs: keletą Rilkės tomelių ir Ortegai priskiriamą abejotino autentiškumo — atsižvelgiant į įrišimą bei tautinės savimonės gilumą — esė, ir palikau tėvą su Ferminu diskutuoti apie įpročius ir papročius.

Buvo skaisti diena — mūsų vėliavos mėlynumo dangus ir gaivus, šviežias vėjelis, kvepiantis rudeniu ir jūra. Labiausiai Barseloną mėgau spalį, tuomet atsiskleidžia jos siela, ir tampi išmintingesnis vien atsigėręs iš „Canaletas“ šaltinio, kuriame tuo metu lyg per stebuklą nejauti chloro. Žingsniavau neskubėdamas, spoksodamas į batų valytojus ir smulkius tarnautojus, grįžtančius po priešpiečių kavutės, loterijos bilietų pardavėjus ir lyg šokančius šlavėjus, kurie be skubos, meniškais mostais, rodės, blizgina miestą teptukais. Tuomet Barselonoje pamažu daugėjo automobilių, ir Balmeso gatvėje, ties šviesoforu, pastebėjau pilkašvarkius tarnautojus, stoviniuojančius abiejose gatvės pusėse ir alkanais žvilgsniais spoksančius į valgantį Studebaker. Balmeso gatve pro šviesoforus, tramvajus, automobilius ir net motociklus su lopšiais pakilau į Gran Viją. Vienoje vitrinoje pastebėjau „Phillips“ firmos iškabą, pranešančią apie naujojo mesijo — televizoriaus atėjimą. Jis, kaip skelbiama, pakeis mūsų gyvenimą, ir mus, kaip amerikiečius, padarys ateities žmonėmis. Ferminas Romero de Toresas, kuris labai domėjosi visomis naujovėmis, pranašavo, kaip viskas bus:

— Mano drauge Danieli, televizija — tai Antikristas ir, sakau jums, pakaks trijų ar keturių kartų, kai žmonės jau nebemokės net laisvai drumstelėti ir pamažu vėl sulįs į urvus, grįš į barbariškuosius viduramžius ir į visiško kvailumo būseną. Pasaulis nežus nuo atominės bombos, kaip skelbia dienraščiai, jis mirs iš juoko, banalumo, viską paversdamas pokštais, ir, drįstu pabrėžti, netikusiais pokštais.

Profesoriaus Velaskeso kabinetas buvo antrame Filologijos fakulteto aukšte, šachmatinėmis plytelėmis iškloto koridoriaus gale, kur iš pietinio uždaros galerijos krašto skverbėsi pilnas dulkių šviesos pluoštas. Profesorių radau ties aulos durimis — dėjosi besiklausąs studentės, vilkinčios aptemptu granatų spalvos kostiumėliu, išryškinančiu jos liemenį ir leidžiančiu gėrėtis švytinčiomis graikų deivės blauzdomis plono šilko kojinėmis. Profesorius Velaskesas garsėjo donžuano šlove, ir buvo tokių, kurie tvirtino, kad panelės iš gerų namų sentimentalus švietimas bus nepakankamas be šio akademiko paskaitos savaitgalį Sitgeso alėjos viešbutėlyje tėte-a-tėte cituojant aleksandrinus [* Viduramžių fantastiniai pasakojimai, pagrįsti Aleksandro Makedoniečio žygių motyvais.]. Komercinis instinktas vertė laukti, todėl, nesistengdamas nutraukti pašnekesio, stūmiau laiką ir nuodugniai ją apžiūrinėjau. Gal pasivaikščiojimas įkvėpė mane, gal aštuonioliktieji metai, kuriuos dažniausiai leisdavau tarp puslapiuose įamžintų mūzų, o ne gyvų, iš kūno ir kraujo, merginų, man visuomet primindavusių svajonių nušviestus metus su Klara Barselo, tačiau tyrinėdamas kiekvieną tos studentės kūno dalį, — o ji buvo nuo manęs nusisukusi — įsivaizdavau ją trimatėje erdvėje ir man ėmė svaigti galva.