Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

13

Tų metų pradžioje Tomas su Ferminu Romero de Toresu nusprendė suvienyti savo talentus naujame projekte, kuris, jų teigimu, mane ir draugą apsaugos nuo privalomosios karinės tarnybos. Ferminas visiškai nepritarė pono Agilaro žavėjimuisi karine praktika.

— Karinė tarnyba reikalinga vien tam, kad nustatytum čiabuvių, mokančių mokesčius, procentą, — teigė jis. — O tą galima išaiškinti per dvi pirmas savaites, nebūtini dveji metai. Kariuomenė, santuoka, bažnyčia ir bankas — keturi Apokalipsės raiteliai. Taigi taigi, juokitės sau.

Anarchistiškai laisvamaniškas Fermino Romero de Toreso mąstymas galėjo sukelti pavojų, kai vieną spalio popietę likimas lėmė knygyne apsilankyti senai pažįstamai. Tėvas buvo užsiėmęs Archentono knygų kolekcijos įkainavimu ir žadėjo užtrukti iki nakties. Aš buvau už prekystalio, o Ferminas, pasistatęs kopėčias, su lyno akrobato aistra pasišovė sutvarkyti aukščiausią knygų lentyną — tik per plaštaką nuo lubų. Jau visai prieš uždarant, po saulėlydžio, vitrinoje atpažinau Bernardos siluetą. Pasipuošusi ketvirtadienio — savo laisvos dienos drabužiais pamojavo man. Nušvito mano siela ją pamačius, ir pakviečiau užeiti vidun.

— Ak, kaip užaugote! — sušuko jau nuo slenksčio. — Net sunku pažinti… jau tikras vyras esat!

Net apsiašarojusi glėbesčiavo mane, tapšnodama per galvą, pečius ir veidą, lyg tikrindama, ar kas nelūžo per tą laiką, kol nesimatėme.

— Ponaiti, namie jūsų tikrai pasiilgome, — tarė nudūrusi akis.

— Bernarda, ir aš tavęs pasiilgau. Eikš, pabučiuok mane.

Droviai pabučiavo, o aš skambiai pakštelėjau į abu skruostus.

Ji nusikvatojo. Mačiau žvilgsnyje laukimą, kada pasiteirausiu apie Klarą, bet nė neketinau to daryti.

— Šiandien tu tokia graži ir elegantiška. Kaip sumanei mus aplankyti?

— Tiesą sakant, seniai noriu jus pamatyti, bet pats žinote, kaip yra, — esu labai užsiėmusi. Juk ponas Barselas, kad ir koks visažinis, bet nesavarankiškas lyg vaikas ir mane šokdina. O užsukau dėl to, kad rytoj mano dukterėčios iš San Adriano gimtadienis, noriu išrinkti jai dovaną. Sugalvojau padovanoti gerą knygą, su daug skaitinių, rimtą, bet aš juk neišmanau tų dalykų…

Dar nespėjus man atsakyti, parduotuvė sudrebėjo — lyg pašauti iš palubės šlumštelėjo keli Blaško Ibanjeso rinktinių raštų tomai kietais viršeliais. Krūptelėję mudu su Bernarda pažvelgėme aukštyn. Ferminas kaip akrobatas leidosi kopėčiomis, jo veidas švytėjo, o akys spindėjo iš susižavėjimo ir goslumo.

— Bernarda, čia…

— Ferminas Romero de Toresas, „Semperė ir sūnus“ bibliografas, jūsų paslaugoms, ponia, — išpyškino Ferminas, paėmė Bernardos ranką ir ceremoningai pabučiavo.

Bernarda akimirksniu nuraudo lyg rožė.

— Ak, jūs pavadinote mane ponia…

Ir dvasinį ispaniškosios rasės pranašumą ir neišvengiamą bolševikų imperijos žlugimą.

— Marksas miręs, — iškilmingai sakydavo jis.

— Tiksliau, 1883-iaisiais, — įsiterpdavau aš.

— O tu patylėk, nes pasirūpinsiu, kad išsiųstų į Riochą.

Keletą kartų pastebėjau Bėją šypsantis, kai atkirsdavau jos sužadėtinio kariškio paikystėms. Ir buvau nustebęs. Ji žiūrėdavo į mane, lyg tyrinėdama. Tuomet nusišypsodavau jai nenuoširdžia nebaigtos kovos priešininko šypsena ir tučtuojau nusukdavau akis į šalį. Jau verčiau būčiau miręs, nei prisipažinęs sau, kad giliai širdyje bijojau jos.

13

Tų metų pradžioje Tomas su Ferminu Romero de Toresu nusprendė suvienyti savo talentus naujame projekte, kuris, jų teigimu, mane ir draugą apsaugos nuo privalomosios karinės tarnybos. Ferminas visiškai nepritarė pono Agilaro žavėjimuisi karine praktika.

— Karinė tarnyba reikalinga vien tam, kad nustatytum čiabuvių, mokančių mokesčius, procentą, — teigė jis. — O tą galima išaiškinti per dvi pirmas savaites, nebūtini dveji metai. Kariuomenė, santuoka, bažnyčia ir bankas — keturi Apokalipsės raiteliai. Taigi taigi, juokitės sau.

Anarchistiškai laisvamaniškas Fermino Romero de Toreso mąstymas galėjo sukelti pavojų, kai vieną spalio popietę likimas lėmė knygyne apsilankyti senai pažįstamai. Tėvas buvo užsiėmęs Archentono knygų kolekcijos įkainavimu ir žadėjo užtrukti iki nakties. Aš buvau už prekystalio, o Ferminas, pasistatęs kopėčias, su lyno akrobato aistra pasišovė sutvarkyti aukščiausią knygų lentyną — tik per plaštaką nuo lubų. Jau visai prieš uždarant, po saulėlydžio, vitrinoje atpažinau Bernardos siluetą. Pasipuošusi ketvirtadienio — savo laisvos dienos drabužiais pamojavo man. Nušvito mano siela ją pamačius, ir pakviečiau užeiti vidun.

— Ak, kaip užaugote! — sušuko jau nuo slenksčio. — Net sunku pažinti… jau tikras vyras esat!

Net apsiašarojusi glėbesčiavo mane, tapšnodama per galvą, pečius ir veidą, lyg tikrindama, ar kas nelūžo per tą laiką, kol nesimatėme.

— Ponaiti, namie jūsų tikrai pasiilgome, — tarė nudūrusi akis.

— Bernarda, ir aš tavęs pasiilgau. Eikš, pabučiuok mane.

Droviai pabučiavo, o aš skambiai pakštelėjau į abu skruostus.

Ji nusikvatojo. Mačiau žvilgsnyje laukimą, kada pasiteirausiu apie Klarą, bet nė neketinau to daryti.

— Šiandien tu tokia graži ir elegantiška. Kaip sumanei mus aplankyti?

— Tiesą sakant, seniai noriu jus pamatyti, bet pats žinote, kaip yra, — esu labai užsiėmusi. Juk ponas Barselas, kad ir koks visažinis, bet nesavarankiškas lyg vaikas ir mane šokdina. O užsukau dėl to, kad rytoj mano dukterėčios iš San Adriano gimtadienis, noriu išrinkti jai dovaną. Sugalvojau padovanoti gerą knygą, su daug skaitinių, rimtą, bet aš juk neišmanau tų dalykų…

Dar nespėjus man atsakyti, parduotuvė sudrebėjo — lyg pašauti iš palubės šlumštelėjo keli Blaško Ibanjeso rinktinių raštų tomai kietais viršeliais. Krūptelėję mudu su Bernarda pažvelgėme aukštyn. Ferminas kaip akrobatas leidosi kopėčiomis, jo veidas švytėjo, o akys spindėjo iš susižavėjimo ir goslumo.

— Bernarda, čia…

— Ferminas Romero de Toresas, „Semperė ir sūnus“ bibliografas, jūsų paslaugoms, ponia, — išpyškino Ferminas, paėmė Bernardos ranką ir ceremoningai pabučiavo.

Bernarda akimirksniu nuraudo lyg rožė.

— Ak, jūs pavadinote mane ponia…

— Markize, mažų mažiausiai, — tęsė Ferminas. — Jau aš tai žinau, Pirsono gatvėje išmokau bendravimo subtilybių. Suteikite man garbę palydėti jus prie vaikų ir jaunimo klasikos kūrinių lentynos. Su džiaugsmu sakau, kad turime geriausius Emilijo Salgario kūrinius ir epinius Sandokano pasakojimus.

— Na, nežinau, šventųjų gyvenimai mane varžo…

— Nesukite galvos, pasiūlysiu ne šiaip ką, o Žiulio Verno Paslaptingąją salą , nuotykių kupiną pasakojimą ir didelės auklėjamosios vertės kūrinį, įdomų technikos išradimais.

— Na, jeigu jūs sakote…

Tylėdamas stebėjau juodu: mačiau, kaip Ferminui net seilė tįsta, o Bernarda svaigsta nuo susijaudinusio, iškilmingos gražbylystės apimto žmogelio dėmesio. Jis rijo ją akimis taip godžiai, kaip rijo „Nestle“ šokoladukus.

— Ponaiti Danieli, o ką jūs pasakysite?

— Ponas Ferminas Romero de Toresas čia ekspertas, tad pasikliaukite juo.

— Gerai, tada pirksiu tą apie salą, jeigu man gražiai suvyniosite. Kiek jums skolinga?

— Tai knygyno dovana, — pasakiau.

— Ak, ne, jokiu būdu…

— Ponia, jei tik leisite, aš tapsiu pačiu laimingiausiu žmogumi Barselonoje, — tebūnie tai Fermino Romero de Toreso dovana.