Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Tai buvo stebuklinga valkatos virsmo garbingu piliečiu istorija, viena iš tų, kurias iš sakyklų pasakodavo kunigai, iliustruodami beribę Viešpaties meilę, — pernelyg puiku, kad atrodytų tikra, tarsi plaukų atauginimo skelbimai ant tramvajų.

Praėjus trims mėnesiams, kai Ferminas pradėjo dirbti knygyne, mus pažadino telefono skambutis. Buvo sekmadienis, antra valanda nakties. Skambino pensiono, kur apsistojęs Ferminas Romero de Toresas, šeimininkė. Drebančiu iš susijaudinimo balsu papasakojo, kad ponas Romero de Toresas užsirakinęs savo kambaryje rėkauja lyg pamišėlis, daužo sienas ir dievagojasi, jei kas mėgins įeiti, butelio šuke perrėžti gerklę.

Tik neskambinkite policijai. Tuojau atvyksime.

Išdūmėme į Choakino Kostos gatvę. Naktis buvo šalta, negailestingai čaižė vėjas, o dangus juodavo kaip derva. Už mūsų liko Gailestingųjų namai ir Nuolankiųjų namai, žvilgsniai ir šnabždesiai, ataidintys iš už tamsių kolonų, kur trenkė mėšlu ir anglimi. Atsidūrėme Ferlandinos gatvės skersgatvyje. Choakino Kostos gatvė priminė eilę pajuodusių avilių, skendinčių Ravalio sutemose. Gatvėje mūsų lūkuriavo vyriausiasis pensiono šeimininkės sūnus.

— Pranešėte policijai? — iškart paklausė tėvas.

— Dar ne, — atsakė šis.

Užlėkėme laiptais aukštyn. Pensionas buvo įsikūręs antrame aukšte, jo laiptai priminė apšnerkštą spiralę, vos įžiūrimą plikų, ant vieno laido kadaruojančių lempelių šviesoje. Tarpdury, susijuosusį dangaus žydrumo chalatą ir pilna galva plaukų suktukų, mus pasitiko ponia Enkarna, žandarmerijos viršininko našlė ir pensiono šeimininkė.

— Pone Sempere, čia padori ir garbinga vieta. Yra daug laukiančiųjų vietos, todėl neketinu kęsti šitokių akibrokštų, — kalbėjo ji, vesdama mus tamsiu, drėgme ir amoniaku trenkiančiu koridoriumi.

— Suprantu jus, — sumurmėjo tėvas.

Fermino Romero de Toreso šauksmai drebino sienas. Pro kaimynines duris nustėrusiais veidais spoksojo išsigandę gyventojai. Pensiono ir nemokamos sriubos veidai.

— Eikite miegoti, velniai rautų, čia jums ne teatras, — piktai riktelėjo ponia Enkarna.

Stabtelėjome prie durų, už kurių siautėjo Ferminas. Tėvas tyliai pabeldė.

— Ferminai… Čia Semperė.

Nuo pasigirdusio už durų kauksmo sustingo širdis. Net ir ponia Enkarna, praradusi viršininkės laikyseną, griebėsi už širdies, slepiamos putlios krūtinės.

Tėvas pašaukė dar kartą:

— Ferminai, atidarykite.

Tas vėl subliuvo, lyg skerdžiamas, daužė sienas ir keikėsi baisiausiais žodžiais. Tėvas atsiduso,

— Ar turite raktą nuo kambario?

— Žinoma.

— Duokit man.

Ponia Enkarna akimirką dvejojo. Kiti nuomininkai, baltais iš išgąsčio veidais, vėl susispietė koridoriuje. Klyksmai veikiausiai pasiekė net karinės apygardos būstinę.

— Danieli, bėk pas gydytoją Baro, jis gyvena netoliese, Riera Altos 12.

— Gal verčiau kviesti kunigą? Man jis panašus į velnio apsėstąjį, — pasiūlė ponia Enkarna.

— Ne, šitam reikia gydytojo. Negaišk, Danieli, bėk. O jūs, būkite maloni, duokite raktą.

Gydytojas Baro buvo nemigos kankinamas vienišius, — naktis leisdavo skaitydamas Zola, o kad nugintų nuobodulį, vartė žurnalus su panelėmis apatiniais drabužiais. Vienas iš nuolatinių tėvo klientų, pats vadino save šundaktariu, bet diagnozę iš akies nustatydavo geriau nei daugelis diplomuotų Muntanero gatvės klinikos gydytojų. Daugelis jo pacienčių buvo senos, neišgalinčios susimokėti kvartalo prostitutės, tačiau jis vis tiek jas apžiūrėdavo. Ne kartą esu girdėjęs jį sakant, kad pasaulis — didelė tupykla, ir jis manąs, jog Barselona vieną gražią dieną prasmegs skradžiai. Duris atvėrė užsimetęs chalatą, nuo jo sklido vyno kvapas, o lūpose stirksojo užgesusi cigaretė.

— Danieli?

— Tėvas mane siuntė. Labai skubu.

Grįžę į pensioną radome ponią Enkarną nesavu balsu raudančią iš baimės, o kiti gyventojai vaškiniais veidais kartu su tėvu mėgino suturėti Ferminą Romero de Toresą kambario kertėje. Šis nuogut nuogutėlis verkė ir tirtėjo iš baimės. Kambaryje buvo viskas apversta aukštyn kojomis, sienos išterliotos nežinia kuo: krauju ar ekskrementais. Gydytojas Baro nužvelgė pacientą ir, įvertinęs padėtį, ženklais parodė tėvui guldyti Ferminą ant lovos. Jiems pagelbėjo atletiškas ponios Enkarnos sūnus. Traukomas konvulsijų Ferminas inkštė ir muistėsi taip, tarsi jam draskytų vidurius.

— Viešpatie šventas, kas nutiko tam nelaimėliui? Kas jį kankina? — tarpdury sriūbavo ponia Enkarna, linguodama galvą į šonus.

Gydytojas patikrino pulsą, lempos šviesoje apžiūrėjo akių vyzdžius, paskui netaręs nė žodžio išsiėmė iš lagamino buteliuką ir pradėjo ruošti švirkštą.

— Palaikykite jį. Tai padės jam užmigti. Danieli, padėk mums.

Keturiese laikėme Ferminą, kad nejudėtų. Pajutęs adatos dūrį į raumenis bandė muistytis. Jo raumenys įsitempė lyg variniai strypai, tačiau po kelių sekundžių akis aptraukė migla ir kūnas atsipalaidavo.

— Kiek čia to vyruko tėra, o suleidote nemažą dozę, kažin ar nenusibaigs? — būgštavo ponia Enkarna.

— Nesirūpinkit. Jis tik miegos, — atsakė gydytojas, apžiūrinėdamas randus ant sulysusio Fermino kūno.

Mačiau, kaip susirūpinęs palingavo.

— Kalės vaikai, — sumurmėjo.

— Nuo ko tie randai? — pasiteiravau. — Ar pjūvių žymės?

Gydytojas Baro nepakeldamas akių papurtė galvą. Tarp besivoliojančių skudurų rado antklodę ir užklojo savo pacientą.

— Tai deginimų žymės. Šis žmogus ištvėrė baisius kankinimus, — paaiškino. — Tokios žymės lieka nuo lituoklių.

Ferminas išmiegojo dvi paras. Pabudęs ničnieko neprisiminė ir manė, kad nubudo tamsioje kameroje. Paskui taip susigėdo dėl savo elgesio, kad puolė į kojas poniai Enkarnai ir meldė dovanoti. Pažadėjo perdažyti visą pensioną ir, žinodamas, jog ši labai tikinti, Betliejaus bažnyčioje užsakyti jai dešimt mišių.

— Jums tereikia pasveikti, kad daugiau tokio išgąsčio nepatirčiau, nes esu tam jau per sena.

Tėvas atlygino nuostolius ir paprašė ponios Enkarnos suteikti Ferminui dar vieną galimybę. Ši geranoriškai sutiko. Dauguma jos nuomininkų buvo nusigyvenę vienišiai kaip ir ji pati. Išgąsčiui praėjus, ji apgaubė Ferminą dar didesne globa, prisaikdino gerti tabletes, paskirtas gydytojo Baro.

— Ponia Enkarna, dėl jūsų net molį sutikčiau valgyti, jei reikėtų.

Laikui bėgant visi dėjomės pamiršę tą įvykį, tik aš daugiau nelaikiau pokštais istorijų apie inspektorių Fumerą. Po šito nutikimo kiekvieną sekmadienį, kad nebūtų vienas, vesdavomės Ferminą pietauti į „Novedades“ kavinę. Paskui pėstute kulniuodavome iki „Femina“ kino teatro, Paseo Grasijos ir Diputasjon gatvių sandūroje. Vienas tėvo bičiulis dirbo kino teatre kapeldineriu ir, įsivedęs mus pro atsarginį išėjimą, pasodindavo vienoje iš pirmųjų eilių vis tuo pačiu metu, kai vyriausiasis kariuomenės vadas dokumentinėje juostoje kerpa juostelę kokio nors objekto atidarymo proga. Fermino Romero de Toreso nervai neišlaikydavo.

— Kokia gėda, — pasipiktinęs sakydavo jis.

— Ferminai, jūs nemėgstate kino?

— Nepasitikiu šia septintąja meno rūšimi nė per nago juodymą. Mano supratimu, tai opijus liaudžiai. Kinematografas gimė iš poreikio šviesti beraštes mases, bet, praėjus penkiasdešimčiai metų, niekas nepasikeitė.

Šie svarstymai liovėsi tądien, kai Ferminas pamatė Kerolę Lombard.

— Koks biustas, Jėzau Marija ir Juozapai, koks biustas! — nepaliaudamas šūkčiojo viso filmo metu. — Tai ne krūtys, o karavelės!