Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Aš turėčiau atsiprašyti, kad įžeidžiau tavo seserį, — atsakiau. — Būčiau tądien atsiprašęs, bet prakirtai lūpą nespėjus nė žodžio ištarti.

Tomas susigėdęs nuleido galvą. Žiūrėjau į tą sumišusį ir tylų milžiną, slampinėjantį po mokyklos klases ir koridorius kaip siela be vietos. Visi berniukai — o aš labiausiai — jo bijojo ir niekas nebendravo, net vengė žiūrėti jam į akis. Nuleidęs galvą beveik drebėdamas paklausė, ar nesutikčiau būti jo draugu. Pasakiau, kad sutinku. Ištiesė ranką, ir aš paspaudžiau. Jis spustelėjo smarkiai, bet ištvėriau. Tą popietę Tomas pasikvietė mane į namus pietauti ir parodė savo kolekciją — keistus mechanizmus iš įvairiausių rakandų, kuriais buvo užverstas jo kambarys.

— Aš juos sumeistravau, — išdidžiai pasakė.

Nelabai suvokiau, kas tai per daiktai ir kokia jų paskirtis, tik susižavėjęs tylėdamas linktelėjau. Man atrodė, kad vienišas dičkis susikūrė iš skardos sau draugiją, ir aš pirmas su ja supažindinamas. Tai buvo jo paslaptis. Papasakojau jam apie motiną ir kaip labai man jos stinga. Kai iš susijaudinimo negalėjau kalbėti, Tomas tylėdamas apkabino mane. Mums tuomet buvo po dešimt metų. Nuo tos dienos Tomas tapo mano geriausiu, o aš — jo vieninteliu draugu.

Nors karingos išvaizdos, Tomas buvo taiki ir geraširdė būtybė. Smarkokai mikčiojo, ypač kalbėdamas ne su motina, seserimi ar manimi, o tai itin retai nutikdavo. Jį žavėjo keisti išradimai ir mechaniniai įrenginiai, ir greitai supratau, kad buvo išsamiai išnagrinėjęs įvairiausius prietaisus — nuo gramofono iki skaičiavimo mašinos — trokšdamas perprasti jų paslaptis.

Likusį laiką, kai nebūdavom drauge ar nedirbdavo pas tėvą, Tomas konstravo keisčiausius prietaisus. Išmonės jis turėjo su kaupu, bet praktiškumo jausmo jam akivaizdžiai trūko. Realiame gyvenime jį domino tik tokie dalykai kaip Gran Vijos šviesoforų sinchroniškumas, šviečiantys Montijuko šaltiniai arba Tibidabo parko atrakcionų mašinos.

Popietes Tomas leido savo tėvo kabinete, retsykiais užsukdavo į knygyną. Mano tėvas visuomet pasidomėdavo jo darbais ir apdovanodavo mechanikos vadovėliais arba biografijomis tokių išradėjų kaip Eifelis ar Edisonas, kuriais Tomas žavėjosi. Laikui bėgant, Tomas susidraugavo su mano tėvu ir svajojo iš seno ventiliatoriaus dalių sukurti automatinę sistemą, padėsiančią archyvuoti bibliografines korteles. Jau ketverius metus jis plušo prie šio projekto, tačiau tėvas nepraleisdavo progos pasidomėti, kad vaikinui pakeltų ūpą. Iš pradžių nerimavau, kaip Ferminas priims mano draugą.

— Jūs tikriausiai Danielio draugas išradėjas. Labai malonu susipažinti. Ferminas Romero de Toresas, Semperės knygyno bibliografas, jūsų paslaugoms.

— Tomas Agilaras, — šypsodamasis sumikčiojo bičiulis, tiesdamas Ferminui ranką.

— Atsargiai, tai ne ranka, o hidraulinis presas, o man reikia turėti smuikininko pirštus, nes to reikalauja mano darbas.

Tomas atsiprašydamas paleido ranką.

— Ir ką jūs galite pareikšti apie Ferma teoremą? — paklausė Ferminas, mankštindamas pirštus.

Paskui jiedu įsitraukė į nesuprantamą diskusiją apie mįslingąją matematiką, o man tai skambėjo lyg paukščių kalba. Ferminas vis kreipėsi į jį „jūs“ arba „daktare“ ir dėjosi nepastebįs vaikino mikčiojimo. Tomas, kaip atlygį už neišsenkamą Fermino kantrybę, nešdavo dėžes šveicariškų šokoladėlių, įvyniotų popierėliuose su nenusakomo žydrumo ežerais, žaliose pievose besiganančiomis karvėmis ir laikrodžiais su gegutėmis.

— Jūsų draugas Tomas turi nepaprastų sugebėjimų, bet jam stinga krypties ir šiek tiek įžūlumo, nes tai sėkmės garantas, — samprotavo Ferminas Romero de Toresas. — Mokslininko talentui tai būdinga. Prisiminkite Albertą Einšteiną. Atskleidė šitiek stebuklų, bet praktiškai pirmiausia buvo išbandyta atominė bomba, beje, jo nė nepasiklausus. Nors Tomas atrodo lyg boksininkas, jam bus nelengva pritapti akademiniuose sluoksniuose, nes šiame gyvenime auditorijai būdinga viena — išankstinis nusiteikimas.

Pasirengęs apsaugoti Tomą nuo negandų ir nepriteklių kupino gyvenimo, Ferminas priėjo prie išvados, kad būtina treniruoti neatskleistą jo iškalbą ir komunikabilumą.

— Žmogus, kaip išsivysčiusi beždžionė, yra sociali būtybė, jam būdingas draugiškumas, šeimyniškumas, kiaulystės ir apkalbos, kaip esminės etinio elgesio savybės, — argumentavo jis. — Tai gryniausia biologija.

— Gal ne visiems.

— Danieli, koks kartais būnate naivus.

Galingą stotą Tomas paveldėjęs iš tėvo, pasiturinčio gyvenamųjų namų, Pelajo gatve nusitęsusių iki „EI Sigio“ krautuvių, administratoriaus. Ponas Agilaras priklausė tai kastai privilegijuotųjų, kurie visuomet būna teisūs. Tvirtų įsitikinimų žmogus, beje, neabejojo, kad jo sūnus silpnadvasis nevykėlis. Šioms gėdingoms ydoms pašalinti jis samdydavo visokio plauko profesorius, stengdamasis savo pirmagimį padaryti normalų. „Noriu, kad su mano sūnumi elgtumėtės kaip su paskutiniu kvailiu, sutarta?“ — girdėjau jį sakant daugybę kartų. Mokytojai išmėgino viską, net maldavo, bet Tomas su jais kalbėdavo vien lotyniškai su popiežiaus sklandumu, tik tada nemikčiodavo. Anksčiau ar vėliau ateinantieji mokytojai apimti nevilties ar baimės pareikšdavo, kad berniukas veikiausiai apsėstas ir juos įžeidinėjąs demoniškais užkeikimais aramėjų kalba. Vienintelė pono Agilaro viltis buvo karinė tarnyba, kuri padarys iš jo sūnaus tikrą vyrą.

Tomas turėjo metais už mudu vyresnę seserį, vardu Beatričė. Būtent jai turiu būti dėkingas už mūsų draugystę, nes jeigu tą tolimą popietę nebūčiau pamatęs jos, įsikibusios tėvui į ranką, ir jei man nebūtų šovusi mintis paleisti paiką sąmojį, mano draugas niekuomet nebūtų manęs prikūlęs, o aš pats niekada nebūčiau drįsęs jo užkalbinti. Bėja Agilar buvo gyvas motinos atspindys, iš tėčio paveldėjo tik akis. Rusvaplaukė, baltutėle kaip sniegas oda, visuomet puikavosi brangaus šilko ar plonytės vilnos sukniomis. Jos figūra priminė vitrinų manekenių, vaikščiojo išdidžiai, tiesi kaip styga, įsivaizdavo esanti princesė savo pačios susikurtoje pasakoje. Jos akys buvo žydrai žalios, bet ji tikino, kad jos — „smaragdų ir safyrų“ spalvos. Daug metų praleidusi seserų teresiečių vienuolyne, o gal kaip tik dėl to, tėvui nematant, gerdavo iš aukštų taurių anyžinę, „La Peria Gris“ pirkdavo šilkines kojines ir dažydavosi kaip kino filmų vampyrės, kurios drumstė mano draugo Fermino sapnus. Negalėjau į ją žiūrėti, o ji mano priešiškumą atremdavo abejingu žvilgsniu. Bėja turėjo sužadėtinį, kuris Mursijoje tarnavo kariuomenėje jaunesniuoju leitenantu, ir buvo kariškis iš prigimties, vardu Pablas Kaskos Buendija. Kilęs iš senovinės pasiturinčios giminės, valdžiusios daugelį laivų statyklų upės žiotyse. Jaunesnysis leitenantas Kaskos Buendija, karinei vadovybei priklausiusio dėdės dėka pusę gyvenimo praleidęs stovyklose, mėgo postringauti apie genetinį ir dvasinį ispaniškosios rasės pranašumą ir neišvengiamą bolševikų imperijos žlugimą.

— Marksas miręs, — iškilmingai sakydavo jis.

— Tiksliau, 1883-iaisiais, — įsiterpdavau aš.

— O tu patylėk, nes pasirūpinsiu, kad išsiųstų į Riochą.

Keletą kartų pastebėjau Bėją šypsantis, kai atkirsdavau jos sužadėtinio kariškio paikystėms. Ir buvau nustebęs. Ji žiūrėdavo į mane, lyg tyrinėdama. Tuomet nusišypsodavau jai nenuoširdžia nebaigtos kovos priešininko šypsena ir tučtuojau nusukdavau akis į šalį. Jau verčiau būčiau miręs, nei prisipažinęs sau, kad giliai širdyje bijojau jos.