Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Žiū, juk čia Danielis, — sušuko profesorius Velaskesas. — Gerai, kad atėjai tu, o ne tas apkiautėlis, kažkokio toreadoro vardu, kaip anąsyk. Man pasirodė, kad jis arba girtas kaip pėdas, arba visiškas pamišėlis. Įsivaizduokite, drįso manęs paklausti apie žodžio „pumpuras“ etimologiją ir tokiu ironišku tonu, visiškai ne laiku…

— Gydytojas skiria jam labai stiprių vaistų. Kažkokių, gydančių kepenis.

— Užtai paskui vaikščioja kaip nesavas, — suburbėjo Velaskesas. — Jumis dėtas, kreipčiausi į policiją. Jis akivaizdžiai pavojingas. Ir, velniai rautų, jam tikrai padai svyla — dar nuo Respublikos žlugimo laikų šlaistosi prakeikti raudonieji.

Sukau galvą, kaip čia atsiprašius už Ferminą, tik staiga su profesoriumi Velaskesu bendravusi studentė atsigręžė, ir aš netekau žado.

Nuo jos šypsenos išraudau lyg virtas vėžys.

— Labas, Danieli, — pasakė Beatričė Agilar.

Pasveikinau ją be žodžių, tik galvos linktelėjimu, supratęs, kad varvinau seilę dėl savo geriausio draugo sesers, mane bauginusios Bėjos.

— A, tai, vadinasi, judu pažįstami? — susidomėjęs pasiteiravo profesorius.

— Danielis — senas šeimos draugas, — paaiškino Bėja. — Ir vienintelis, drįsęs pasakyti man, kad esu pamaiva ir neturiu skonio.

Velaskesas nustebęs pažvelgė į mane.

— Na, nuo to laiko praėjo jau dešimt metų, — suveblenau. — Juk nekalbėjau rimtai.

— O aš vis dar tikiuosi, kad atsiprašysi.

Velaskesas gardžiai nusikvatojo ir pasiėmė ryšulį.

— Man rodos, aš čia trečias ir nereikalingas, — tarė vyniodamas knygas. — O, nuostabu! Danieli, perduok tėvui, kad ieškau dar vienos knygos: autorius — Fransiskas Frankas Bamondė, įžanga ir paaiškinimai Pemano, — Maurų žudynės: jaunystės laiškai iš Seutos.

— Sutarta. Po kelių savaičių pranešiu, ar gausime ją.

— Pasitikiu tavo žodžiu, o dabar man metas, nes laukia trisdešimt du beveik švarūs protai.

Profesorius Velaskesas pamerkė man ir dingo už auditorijos durų, palikdamas mane akis į akį su Bėja. Nežinojau kur dingti.

— Klausyk, Bėja, dėl to įžeidimo…

— Danieli, aš tik paerzinau tave. Juk žinau, kad buvo vaikų žaidimai, ir Tomas gerai tave pašventino.

— Dar ir dabar skauda.

Bėja nusišypsojo, ir tai buvo panašu į taiką ar bent jau paliaubas.

— Tu teisus, tikrai esu pamaiva, galbūt mano prastas skonis. Aš tau nepatinku, tiesa, Danieli?

Klausimas užklupo labai netikėtai ir nuginklavo neapykantos baigties paprastumu — kai tavo priešas liovėsi elgtis priešiškai.

— Ne, netiesa.

— Tomas sako, kad netiesa, jog visiškai tau nepatinku, tiesiog tu nekenti mano tėvo, todėl keršiji man, nes su juo rungtis nedrįsti. Nekaltinu tavęs. Mano tėvo visi bijo.

Sutrikau, bet po kelių akimirkų susivokiau besišypsąs ir pritardamas linktelėjau.

— Pasirodo, Tomas pažįsta mane geriau negu aš pats.

— Nesistebėk. Brolis mus visus suklasifikavęs, tiesiog jis mažakalbis. Bet jei vieną dieną jam šautų mintis prabilti, sienos sugriūtų. Jis labai tave gerbia, ar žinai?

Patraukiau pečiais ir nudūriau akis.

— Jis vis šneka apie tave, tavo tėvą, knygyną ir tą jūsų draugą, kuris dirba kartu. Tomas sako, kad jis — neatskleistas genijus. Kartais atrodo, kad laiko jus artimesniais nei mus, savo šeimą.

Sugavau jos atvirą, be baimės žvilgsnį. Nežinojau, ką atsakyti, tik nusišypsojau. Jaučiau, kad jos nuoširdumas varžo mane, tad nusukau žvilgsnį kiemelio pusėn.

— Nežinojau, kad čia studijuoji.

— Dar tik pirmame kurse.

— Kalbas?

— Tėvas sako, kad tikslieji mokslai nepritinka silpnajai lyčiai.

— Taigi. Per daug skaičių.

— Nesvarbu, labiau už viską mėgstu skaityti, be to, čia galima susipažinti su įdomiais žmonėmis.

— Pavyzdžiui, su profesoriumi Velaskesu.

Ji šyptelėjo.

— Esu tik pirmame kurse, tačiau pakankamai pažįstu žmones, Danieli. Jo studentai nepaprastai gabūs.

Kažin ką ji pasakytų apie mane, toptelėjo mintis.

— Be to, profesorius Velaskesas — senas tėvo bičiulis. Jiedu priklauso Ispaniškosios operetės ir lyrinės poezijos globos ir vystymo asociacijai.

Nutaisiau miną, rodančią, kad esu be galo sužavėtas.

— O kaip laikosi tavo sužadėtinis, leitenantas Kaskos Buendija?

Jos šypsena kaipmat dingo.

— Po trijų savaičių Pablas grįžta atostogų.

— Būsi patenkinta.

— Taip. Jis šaunus vaikinas, nors nutuokiu, kokia tavo nuomonė.

Abejoju, pamaniau. Bėja stebėjo mane truputį sutrikusi. Norėjau pakeisti pokalbio temą, tačiau liežuvis mane aplenkė.

— Tomas sako, kad judu tuoksitės ir kelsitės į Ferolį.

Nė nemirktelėjusi linktelėjo.

— Kai tik Pablas baigs karinę tarnybą.

— Turbūt nekantriai lauki to, — tęsiau, jusdamas savo balse kažin kokią pagiežą, bet nesuvokiau, iš kur tas įžūlumas.

— Man tas pats. Jo šeima turi keletą laivų statyklų, Pablas taps vienos iš jų galva. Jis turi gabumų vadovauti.

— Taigi matyti.

Bėja sulaikė šypseną.

— O Barselonoje jau šitiek metų gyvenu, čia viskas iki skausmo pažįstama…

Pastebėjau jos akyse šmėstelint liūdesį ir nuovargį.

— Kaip supratau, Ferolis — nuostabus miestas. Virte verda gyvenimu. Sako, ten apstu jūros gėrybių, ypač skaniai ruošia moliuskus.

Bėja krestelėjo galvą. Man pasirodė, kad vos suturėjo pykčio ašaras, bet išdidumas neleido verkti. Nerūpestingai nusijuokė.

— Praėjo dešimt metų, o tau vis dar patinka mane erzinti, ar ne, Danieli? Ką gi, mėgaukis į valias. Pati esu kalta, kad patikėjau, jog galime tapti draugais ar bent taip atrodyti, tik matau, kad esu mažiau verta nei mano brolis. Atleisk už sugaišintą laiką.

Apsisuko ir ryžtingai nukaukšėjo koridoriumi, vedančiu į biblioteką. Stebėjau ją, tolstančią juodai baltomis plytelėmis, o jos šešėlis drėskė šviesos užuolaidas — atspindžius nuo įstiklintų durų.

— Bėja, palauk.

Keikdamas savo ilgą liežuvį puoliau paskui ją. Koridoriaus vidury pasivijęs paėmiau už rankos. Ji pervėrė mane žvilgsniu — jis nudegino iki skausmo.

— Atleisk man, bet tu neteisi: ne tu kalta, o aš. Ir tavo brolis, ir tu — abu esate šaunūs, aš jūsų nevertas, ir jei įžeidžiau tave, tai tik per tą kvailį, kurį laikai savo sužadėtiniu, — mane supykdė mintis, kad dėl jo išvyksi į Ferolį ar Kongą.

— Danieli…

— O dėl draugystės tu klysti: mudu tikrai galėtume būti draugais, jei tik panorėtum. Ir dėl Barselonos neteisi: nors tau atrodo, kad gerai ją pažįsti, galiu tvirtinti, jog taip nėra, ir, jei leisi, — įrodysiu.

Mačiau jos veide pražystant šypseną ir vieną ašarėlę, pamažu riedančią skruostu.

— Geriau tai, ką sakai, būtų tiesa, — tarė ji. — Nes perduosiu broliui, kad dar kartą tave pašventintų.

Padaviau jai ranką.

— Sutinku. Vadinasi, mes draugai?

Ji ištiesė savąją.

— Kelintą valandą penktadienį baigiasi paskaitos?

Akimirką mąstė.

— Penktą.

— Lauksiu tavęs penktą uždaroje galerijoje, ir dar prieš sutemstant įsitikinsi, kad Barselonoje yra ko pasižiūrėti, ir tu negali su tuo kvaiša išvykti į Ferolį, ir netikiu, kad jį myli, nes, jei pasielgsi kitaip, miestas persekios tave prisiminimais ir tu mirsi iš ilgesio.

— Danieli, atrodai labai pasitikintis savimi.

Aš, kuris nenutuokiau net kuri dabar valanda, išdidžiai linktelėjau. Žiūrėjau, kaip ji tolsta begaliniu koridoriumi, kol siluetas dingo prieblandoje, ir sprendžiau galvosūkį: ką dabar padariau?