Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Nė neįsivaizduojate, kokią patyriau baimę tądien, kai prašiau jo dukters rankos, o jis penkias minutes nenuleisdamas akių spoksojo į mane, laikydamas rankoje ledo gabalą. Dvejus metus laukiau, kol susituoksime, bet Teresita sunkiai apsirgo. Man pasakė, kad kažkuo užsikrėtusi siuvykloje. Ir trumpiau nei per pusmetį pasimirė nuo džiovos. Dar ir dabar pamenu, kaip mykė nebylys tądien, kai laidojome ją Pueblo Nuevo kapinėse.

Isakas nutilo ir sugniužęs užsisklendė. Nedrįsau nė kvėptelėti. Netrukus pažvelgė į mane ir nusišypsojo.

— Aš pasakoju penkiasdešimt penkerių metų senumo dalykus, kurie jums nerūpi. Tik nemeluosiu, nė dienos nebūna, kad apie ją negalvočiau, neprisiminčiau pasivaikščiojimų po Pasaulinės parodos griuvėsius, ir kaip juokdavosi klausydamasi mano poezijos, — eiles kurdavau dėdės Leopoldo rūkytų gaminių krautuvėlėje. Net prisimenu veidą čigonės, Bogatelio paplūdimyje būrusios mudviem iš delno ir užtikrinusios, kad visą gyvenimą būsime kartu. Manau, ji buvo teisi. Ką galiu jums pasakyti? Gal Nurija vis dar nepamiršo to žmogaus, nors apie tai neužsimena. O Karaksui niekuomet neatleisiu. Jūs dar labai jaunas, bet aš jau žinau, kaip žeidžia šitie dalykai. Jei norite žinoti mano nuomonę, Karaksas buvo tikras širdžių žeidėjas, o mano dukters širdį veikiausiai nusinešė į kapus arba pragaran. Prašau jūsų tik vieno dalyko: jei su ja pasimatysite ir kalbėsitės, paskui praneškite, kaip jai sekasi. Ar ji laiminga? Ar atleido savo tėvui?

Jau visai prieš aušrą su ta pačia žvake rankoje darsyk įžengiau į Pamirštų Knygų Kapines. Įsivaizdavau, kaip įsako duktė eina šitais tamsiais ir klaidžiais koridoriais to paties tikslo vedina — išgelbėti knygą. Iš pradžių man atrodė, kad prisimenu kelią, kuriuo ėjau pirmojo apsilankymo su tėvu metu, bet veikiai supratau, kad labirinto kryžkelės šakojasi į takelius, kurių neįmanoma atsiminti. Tris kartus mėginau grįžti tuo pačiu keliu, kurį, maniau, prisiminsiąs, ir triskart labirintas atvedė į tą vietą, iš kurios pradėjau. Ten manęs lūkuriavo besišypsantis Isakas.

— Ar kurią dieną grįšite jos atsiimti?

— Žinoma.

— Jei taip, tai gal norite paspęsti nedidelius spąstus?

— Spąstus?

— Jūs, jaunuoli, nesate labai nuovokus, tiesa? Prisiminkite Minotaurą.

Kelias akimirkas mąsčiau, ką nori pasakyti. Isakas išsitraukė iš kišenės seną peiliuką plunksnoms drožti ir tarė:

— Ties kiekvienu kampu, kur šakojasi kelias, palikite nedidelę žymę, kurią tik jūs pažintumėte. Tai senas medis, jame tiek griovelių ir įbrėžimų, kad niekas nepastebės, nebent žinotų, ko ieško…

Paklausiau jo patarimo ir dar kartą patraukiau į gilumą. Kai tik prieidavau išsišakojimą, stabtelėdavau išrėžti ant lentynos C ir X toje koridoriaus pusėje, kuria eisiu toliau. Po dvidešimties minučių būčiau visiškai pasiklydęs bokšto takeliuose, bet vieta, kurioje rengiausi paslėpti knygą, atsirado prieš mane visai atsitiktinai. Dešinėje pusėje pastebėjau krūvą tomų apie varžytynes. Jie priklausė garsiojo Chovejanoso plunksnai. Paauglio akimis žiūrint, tokia slėptuvė patikimai apsaugos ir nuo grėsmingiausių kėslų. Ištraukiau keletą tomų ir pasmalsavau, kas slepiasi antroje eilėje, už sunkių prozos tomų. Dulkių debesėlių nuklotos stirksojo Moratino komedijos, o ugningoji Kurialis ir Giuelfa rėmėsi į Spinozos Tractatus Logico Politicus. Pamėginau įsprausti Karaksą tarp 1901 metų Cheronos civilinio tribunolo teisinių nuosprendžių ir Chuano Valeros novelių rinkinio. Dėl vietos stygiaus ištraukiau Aukso amžiaus poezijos rinkinį ir į jo vietą padėjau Vėjo šešėlį. Pamerkęs atsisveikinau su knyga, tada grąžinau į vietą Chovejanosą, atkurdamas pirmąją eilę.

Nenorėjau gaišti ir patraukiau atgal pagal ženklus, paliktus klaidžiame kelyje. Tunelių tuneliai knygų prikrautų lentynų, patamsy mane apėmė liūdesys ir gniaužė gerklę. Negalėjau išmesti iš galvos, kad štai aš, visai atsitiktinai šiame didžiuliame knygų nekropolyje, vienintelėje niekam nežinomoje knygoje atradau visą pasaulį, o dešimtys jų taip ir gulės neatverstos, pamirštos visam laikui. Jaučiausi atsidūręs tarp milijonų užmirštų puslapių, būtybių ir sielų, neturinčių šeimininko, jas gaubė tamsybių okeanas, o pasaulis, pulsavęs už šių mūrų, pats to nesuvokdamas, kasdien prarasdavo sąmonę, nes jautėsi didesnis visažinis, jei daugiau pamiršdavo.

Aušo, kai grįžau į namus Santa Anos gatvėje. Tylutėliai pravėriau duris ir nedegęs šviesos šmurkštelėjau vidun. Iš prieškambario matėsi svetainė, vis dar šventiškai padengtas stalas. Pyragas neprapjautas, šventiniai indai tebelaukia vakarienės. Sustingęs krėsle sėdinčio tėvo siluetas pasisukęs į langą. Jis nemiegojo, tebevilkėjo šventine eilute. Nuo cigaretės tingiai driekėsi dūmų raštai. Seniai nesu matęs tėvo rūkant.

— Labas rytas, — sumurmėjo, gesindamas cigaretę peleninėje, pilnoje pusiau susmilkusių nuorūkų.

Žiūrėjau į jį ir nežinojau, ką sakyti. Prietemoje nemačiau jo akių.

— Po kelių valandų tau išėjus, keliskart skambino Klara, — pranešė. — Buvo labai susirūpinusi. Prašė paskambinti bet kuriuo metu.

— Neketinu daugiau turėti su ja nieko bendra nei kalbėtis, — pasakiau.

Tėvas tik linktelėjo ir nutylėjo. Susmukau kėdėje valgomajame. Žvilgsnis nuslydo žemėn.

— Tai pasakysi, kur buvai?

— Šen bei ten.

— Tu mane mirtinai išgąsdinai.

Jo balse nejutau pykčio nei priekaištų, tik nuovargį.

— Žinau. Prašau atleisti, — atsakiau.

— Kas atsitiko veidui?

— Paslydau lietuje ir pargriuvau.

— Tas lietus turėjo neblogai užsimoti. Reikia kuo nors pasitepti.

— Nieko tokio. Nė nepastebėjau, — sumelavau. — Labiau už viską dabar noriu išsimiegoti. Vos laikausi ant kojų.

— Bent jau išvyniok dovaną, — pasakė tėvas.

Ant svetainės stalo nuo vakar vakaro tebegulėjo į celofaną įvyniotas paketėlis. Akimirką dvejojau. Tėvas drąsinamai linktelėjo. Paėmęs paketėlį palaikiau rankose. Nė nepažvelgęs ištiesiau tėvui.

— Bus geriau, jei grąžinsi. Nesu vertas jokios dovanos.

— Dovanos dovanojamos, nes taip nori tas, kuris dovanoja, ir turi ją priimti, — pasakė. — Be to, grąžinti nevalia. Išvyniok.

Rytmečio prieblandoje išvyniojau kruopščiai supakuotą dovaną. Viduje radau lakuotą drožinėto medžio dėželę, puoštą aukso kniedėmis. Mano veidą nušvietė šypsena. Ypatingas garsas ją atidarant priminė laikrodžio mechanizmą. Vidus išmuštas tamsiai mėlynu aksomu. Ten gulėjo nuostabusis švytintis Viktoro Hugo „Montblanc Meinsterstūck“ plunksnakotis. Išėmiau jį ir apžiūrėjau balkone prieš šviesą. Aplink paauksuotą kamštelio galą buvo išgraviruotas užrašas

DANIELIS SEMPERĖ, 1953

Apstulbęs pažvelgiau į tėvą,Nepamenu, kad būčiau kada matęs jį tokį laimingą, koks atrodė tą akimirką. Netaręs nė žodžio pakilo nuo krėslo ir stipriai mane apkabino. Pajutau, kaip graudulys spaudžia gerklę, o žodžiai nereikalingi.

GENIJUS IR SIMBOLIS

1953

11

Tais metais ruduo apgobė Barseloną nukritusių lapų mantija, kuri tysojo gatvėse tarsi gyvatės išnara. Tolimos ano gimtadienio nakties įvykiai mane atvėsino, o gal gyvenimas nusprendė suteikti atvangos mano saldžioms kančioms ir leido subręsti. Net pats nustebau suvokęs, kad apie Klarą Barselo beveik negalvoju, nei apie Chulijaną Karaksą ar tą iš knygos puslapių ištrūkusį sudarkyto veido fantomą, lydimą degančio popieriaus kvapo. Lapkričio mėnesį iškentėjau ir nė sykio nenuėjau Karališkojon aikštėn paspoksoti į Klaros langus, lūkuriuojan jos pasirodymo. Galiu prisipažinti, kad tai nebuvo tik mano nuopelnas. Knygyno reikalai gerėjo, todėl mudviem su tėvu pagausėjo darbo.