Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Goslumas yra labai negeras dalykas, — padarydavo išvadą ji. — Patikėkit manimi.

Nors ponas Gustavas nepraleisdavo progos manęs pašiepti, į susižavėjimą Klara ir mano entuziazmą palaikyti jai draugiją žiūrėjo palankiai. Jo pasitikėjimą užsitarnavau tuo, kad, manau, laikė mane neįžeidžių. Kaskart nepraleisdavo progos pasiūlyti vis didesnę sumą už Karakso romaną. Pasakojo, kad, jo bičiulių knygininkų antikvarų nuomone, Karakso knygos vertė gerokai padidėjo, ypač Prancūzijoje. Aš vis atsisakydavau, o jis tik valiūkiškai šypsodavosi. Davė man atsarginius raktus nuo savo buto, kad galėčiau įeiti ir išeiti, jeigu jo ar Bernardos nebūtų namie. Mano tėvas į viską žvelgė per kitą prizmę. Metams bėgant perpratau jo stojišką užsispyrimą vengti kalbėtis apie dalykus, kurie jį tikrai jaudina. Pirmieji progreso požymiai buvo tai, kad jis ėmė reikšti akivaizdų nepritarimą mano santykiams su Klara.

— Vertėtų dažniau susitikti su bendraamžiais, tokiais kaip Tomas Agilaras, kurį visai užmiršai, o jis puikus vaikinukas, bet ne su tekėti subrendusia moterimi.

— Kuo čia dėtas amžius, jei mus sieja tik draugystė?

Skaudžiausia, kad priminė Tomą, nes tai buvo gryniausia tiesa.

Jau keletą mėnesių nebuvau su juo susitikęs, o anksčiau buvome neišskiriami. Tėvas priekaištaudamas žiūrėjo į mane.

— Danieli, tu nieko neišmanai apie moteris, o šitoji žaidžia su tavimi lyg katė su pele.

— Tai tu nieko neišmanai apie moteris, — atkirtau įsižeidęs. — Juolab apie Klarą.

Mūsų pokalbiai šia tema retais atvejais baigdavosi kuo nors kitu nei priekaištais ir skersakiavimu. Jei tik būdavau ne mokykloje ar su Klara, visą laisvą laiką skirdavau tėvui padėti knygyne. Tvarkydavau sandėlį galiniame parduotuvės kambaryje, išnešiodavau užsakymus, atsiliepdavau į skambučius ar aptarnaudavau nuolatinius klientus. Tėvas skundėsi, kad dirbu aplaidžiai ir nenoriai. Aš savo ruožtu atkirsdavau, kad visą mielą dieną praleidžiu čia ir nesuprantu, kodėl jis nepatenkintas. Naktimis negalėdamas užmigti dažnai prisimindavau mudu siejusį artumą ir mažutį pasaulėlį, kuriuo abu dalijomės po motinos mirties, Viktoro Hugo plunksnakočio laikus ir skardinius garvežiukus. Prisimindavau tai kaip ramybės ir liūdesio metus, pasaulį, kuris nutolo, palengva sklaidėsi nuo to rytmečio, kai tėvas nuvedė mane į Pamirštų Knygų Kapines. Vieną dieną jis sužinojo, kad Karakso knygą padovanojau Klarai, ir ne juokais įširdo.

— Danieli, tu nuvylei mane, — pasakė. — Nusivesdamas tave į tą slaptą vietą įspėjau, kad knyga, kurią išsirinksi, bus ypatinga, tu ją prisijaukinsi ir tapsi atsakingas.

— Tėti, tada buvau dešimties, ir man tai buvo tik vaikų žaidimas.

Tėvas nužvelgė mane taip, tarsi būčiau jam sudavęs.

— Dabar tau keturiolikti, tačiau ne tik neišaugai iš vaikiško amžiaus, bet esi vaikas, laikantis save vyru. Danieli, gyvenime tau teks patirti daug nusivylimų. Ir tas laikas — jau ne už kalnų.

Tuomet maniau, kad tėvui pavydu, jog daug laiko praleidžiu su Barselu. Knygininkas su dukterėčia gyveno prabangiame pasaulyje, apie kurį tėvas galėjo tik svajoti. Matyt, jam buvo nejauku, kad pono Gustavo tarnaitė rūpinosi manimi, lyg būtų motina, ir jį žeidė, kad leidžiu kam nors perimti jos vaidmenį. Kartais tvarkydamasis sandėlyje, rūšiuodamas užsakymams skirtas knygas, girdėdavau, kaip koks nors klientas juokaudavo su tėvu:

— Sempere, jums reikėtų pasiieškoti poros, juk dabar išvaizdžių našlių pačiame žydėjime — nors vežimu vežk, suprantate ką noriu pasakyti. Drauguži, gera moteriškė sutvarkys tamstelės gyvenimą ir dvidešimčia metų atjaunėsite. O ko nepadarys pora melionų…

Tėvas į tokius postringavimus nieko neatsakydavo, bet man jie atrodė pagrįsti. Ištaikęs progą, per vakarienę, kuri jau spėjo tapti tylos mūšio lauku ir slapta žvalgyba, prabilau apie tai. Pamaniau, jeigu tai pasakysiu aš, viskas atrodys paprasčiau. Tėvas — išvaizdus vyriškis, tvarkingas ir malonus, ir, atrodė, ne viena mūsų kvartalo moteris jam buvo neabejinga.

— Tai tu lengvai radai, kas pakeistų motiną, — atrėžė jis su kartėliu. — Aš kitos tokios nerasiu, o ir nenoriu ieškoti.

Laikui bėgant, tėvo ir Bernardos, taip pat Barselo užuominos ėmė mane slėgti. Kažkas kuždėjo, kad atsidūriau aklavietėje ir negaliu tikėtis, jog Klara ims žiūrėti į mane kitaip nei į dešimtmetį berniūkštį. Jaučiau, kad kasdien būti šalia jos, kęsti jos švelnius prisilietimus ar vaikštinėti paėmus ją po paranke man darėsi vis labiau nepakeliama. Atėjo momentas, kai prakeiktas jos artumas ėmė mausti lyg fizinis skausmas. Visi tą puikiai suprato, o ypač Klara.

— Danieli, mums reikia pasikalbėti, — pradėjo ji. — Atrodo, elgiausi su tavimi ne visai tinkamai…

Niekada neleisdavau jai baigti sakinio. Radęs bet kokią priežastį sprukdavau iš kambario ir bėgdavau, kur akys mato. Tai buvo dienos, kai maniau atsidūręs neįveikiamų kliūčių trasoje. Baiminausi, kad veidrodinis pasaulis, kuriame apgyvendinau Klarą, suduš į šukes. Nė neįtariau, kad visos mano bėdos dar tik prasideda.

NEGANDOS IR DRAUGIJA

1950–1952

7

Tą dieną, kai sukako šešiolika, manęs laukė blogiausia, ką teko patirti per savo neilgą gyvenimėlį. Su niekuo nesitaręs sumaniau pasikviesti Barselą, Bernardą su Klara ir atšvęsti savo gimtadienį. Tėvas perspėjo, kad darau klaidą.

— Tai mano gimtadienis, — piktai atšoviau. — Visas kitas metų dienas dirbu tau. Bent jau vienąsyk leisk man pasidžiaugti.

— Elkis kaip tinkamas.

Paskutinieji mano draugystės su Klara mėnesiai buvo patys painiausi. Beveik neskaitydavau jai. Klara akivaizdžiai vengė būti su manimi dviese. Kai tik apsilankydavau, šalia įsitaisydavo jos dėdė su laikraščiu rankose ar pasirodydavo Bernarda ir šnairuodama į mane zujo pirmyn atgal vis kažką tvarkydama. Arba ateidavo viena ar kelios Klaros draugės. Aš vadindavau jas seserimis Aniset, nes jų išvaizda rodė kuklumą ir dorovingumą, jos sergėjo Klarą su maldaknygėmis rankose, o griežti prižiūrėtojų žvilgsniai sakė, kad aš čia nepageidaujamas, nes mano buvimas užtraukė nešlovę Klarai ir jos artimiesiems. Užvis blogiausia buvo mokytojas Neri, kurio išliaupsintoji simfonija taip ir neišvydo pasaulio. Tai buvo išsipustęs tipelis, pasipūtęs San Gervasijo studentėlis, išvaizda mėgdžiojantis Mocartą, o man dėl briliantinu suteptų plaukų labiau panašus į Karlosą Gardelį [* Garsus to meto Argentinos tango dainininkas.]. Genialumo nė su žiburiu neįžvelgsi. Jis įžūliai sukinėjosi apie poną Gustavą, koketavo virtuvėje su Bernarda, juokindamas ją kvailomis dovanomis ar žnaibydamas užpakalį. Trumpai tariant, mirtinai jo nekenčiau. Antipatija buvo abipusė. Neri visuomet pasirodydavo nešinas partitūra, iškilmingai rimtu veidu, o į mane žiūrėjo lyg į žemės kirminą ir visais įmanomais būdais menkino.

— Vaikeli , ar tau nereikia ruošti pamokų?

— O jums, mokytojau , ar nereikia kurti simfonijos?

Galiausiai visi susivienydavo prieš mane ir nelikdavo nieko kita, kaip pabrukus uodegą gėdingai nešdintis, iš visos širdies trokštant pono Gustavo užtarimo, kad nekenčiamas tipas suprastų, kur jo vieta.

Mano šventės dieną tėvas gretimoje kepykloje nupirko geriausią, kokį tik išgalėjo, tortą. Tylėdamas padėjo jį ant stalo, ištraukė geriausius įrankius ir indus. Uždegė žvakes ir paruošė vakarienę iš mano mėgstamiausių patiekalų. Visą vakarą nepratarėme vienas kitam nė žodžio. Sutemus tėvas nuėjo į savo kambarį, pasipuošė šventine eilute ir grįžo su celofanu įpakuotu ryšulėliu, kurį padėjo ant stalo. Tai buvo dovana man. Atsisėdo, įsipylė taurę baltojo vyno ir laukė. Kvietime buvo užrašyta, kad vakarienė rengiama pusę devintos. Pusę dešimtos dar sėdėjome dviese. Tėvas liūdnai žvilgčiojo į mane, bet nieko nesakė. Mano siela kunkuliavo pykčiu.