Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Man primena Raudonąjį dvarą , — tarė ji. — Tik ši istorija atrodo ne tokia vaiduokliška.

— Neapsigauk, — pasakiau. — Čia tik pradžia. Paskui viskas pradės painiotis.

— Tau jau metas eiti, tiesa? — pasiteiravo ji.

— Manau, taip. Ne dėl to, kad labai norėčiau, bet…

— Jei nesi užsiėmęs, gali ateiti rytoj tuo pačiu metu, — pasiūlė Klara. — Tik aš nenoriu tavęs varginti…

— Šeštą vakaro, — pasiūliau. — Tada bus daugiau laiko.

Tai buvo pirmas susitikimas muzikos salėje, name šalia Karališkosios aikštės, paskui jų buvo daugybė per visą 1945 metų vasarą ir vėlesniais metais. Veikiai mano apsilankymai Barselo namuose tapo kasdieniai, išskyrus antradienius ir ketvirtadienius — tomis dienomis Klarai buvo muzikos pamokos su tuo Adrianu Neri. Leidau tenai valandų valandas, ir ilgainiui atmintinai žinojau kiekvieną kampelį, kiekvieną saloną bei koridorių, kiekvieną pono Gustavo oranžerijos augalą. Vėjo šešėlį skaičiau keletą savaičių, o vėliau nereikėjo ilgai sukti galvos, kad rastume, kuo užpildyti skaitymo valandas. Barselas turėjo nuostabią biblioteką, nors daugiau Chulijano Karakso kūrinių nebuvo, perskaitėme ne tokius žymius klasikus ir lengvabūdiškesnes knygas. Buvo dienų, kai visai neskaitydavome, tiesiog kalbėdavomės arba eidavome pasivaikščioti po aikštę ar net iki Katedros. Klara labai mėgo prisėsti skliautinėje galerijoje ir klausytis žmonių šurmulio, nuo grindinio aidinčių žingsnių. Ji prašydavo apibūdinti pastatus, žmones, automobilius, krautuves, žibintus ir vitrinas, kurias praeidavome. Dažnai įsikibdavo man į parankę ir aš vedžiojau ją po mudviejų Barseloną, tą, kurią sugebėjome jausti tik mudu. Visuomet nuklysdavome iki pieninės Petričiolio gatvėje pasmaguriauti grietinėle ar šveicariškais plaktų baltymų pyragaičiais. Kartais žmonės žvilgčiodavo į mus, o vienas mitrutis padavėjas net pavadino ją „mano vyresniąja seserimi“, tik aš į tas užuominas ir pašaipius žvilgsnius nekreipiau nė menkiausio dėmesio. Kitais kartais — nelabai suvokiau ar tyčia, ar gundydama — ji atskleisdavo man keistų paslapčių, bet nežinojau, kaip tai suprasti. Viena mėgstamiausių jos temų buvo apie nepažįstamąjį, žmogų, prieinantį prie jos gatvėje ir kalbinantį dusliu balsu. Paslaptingas nepažįstamasis niekuomet neminėdavo savo vardo, klausinėdavo apie poną Gustavą ir net apie mane. O vienąsyk paglostė jai kaklą. Mane tie jos pasakojimai varė iš proto. Kitąsyk, pasakojo Klara, ji paprašė nepažįstamojo leisti rankomis paliesti jo veidą. Šis nieko neatsakė, ir ji palaikė sutikimo ženklu. Kai mėgino prisiliesti, jis ryžtingai sulaikė ranką, bet Klara spėjo užčiuopti kažką panašaus į išdirbtą odą.

— Lyg būtų su odine kauke, — pasakė.

— Klara, tu viską prasimanai.

Klara dievagojosi, kad tai gryniausia tiesa, ir aš pasiduodavau, kankinamas abejotinos egzistencijos nepažįstamojo, išdrįsusio paglostyti tą gulbės kaklą, o man buvo leidžiama vien trokšti to. Jei būčiau geriau pamąstęs, būčiau supratęs, kad mano potraukis Klarai buvo tik kančios šaltinis. Galbūt dėl to garbinau ją dar labiau, iš paikumo siekdamas to, kas mane skaudina. Visą vasarą baiminausi, kad išauš rytas, kai prasidės pamokos, ir aš jau negalėsiu ištisas dienas leisti su Klara.

Bernarda, kuri apsimetusi griežta slėpė įmotės vaidmenį, įprato kasdien mane matyti ir nutarė globoti — savotiškai, kaip ji tai suprato ir mokėjo.

— Žinai, kad berniukas auga be motinos, — kalbėjo ji Barselui. — Vargšelis, man jo labai gaila.

Į Barseloną Bernarda atvyko iškart po karo, iš gimtųjų vietų ją ginė skurdas ir girtuoklis mušeika tėvas. Jis laikė ją kvaile, bjauria ir ištvirkusia, kibdavo prie mergaitės, kol ji iš baimės apsiverkdavo, tuomet išvadindavo kvaiša ir šventeiva kaip jos motina. Barselas pamatė ją atsitiktinai, kai dirbo Bornė krautuvėje daržovių skyriuje, ir ilgai nesvarstęs pasiūlė tarnaitės vietą savo namuose.

— Gyvensime kaip Pigmalione , — pareiškė jis. — Jūs būsite Eliza, o aš profesorius Higinsas.

Bernardos išprusimas prilygo tik Sekmadienio puslapiui , todėl iš aukšto atšovė:

— Nors esu vargšė ir neišprususi, tačiau garbinga mergina.

Barselas nebuvo antras Bernardas Šo. Jam nepavyko ištaisyti savo globotinės tarties, tačiau pastangos nenuėjo perniek: Bernarda tapo kultūringesnė, pramoko gerų manierų ir kalbos, kuri nebuvo prastesnė nei kilmingos provincijos panelės. Jai buvo aštuoniolika metų, nors man visuomet atrodė bent dešimčia vyrėsnė. Labai pamaldi, o Lurdo mergelę garbino iki pamišimo. Kasdien lankydavo aštuntos valandos pamaldas Santa Marija del Mar bazilikoje ir mažiausiai triskart per savaitę eidavo išpažinties. Ponas Gustavas skelbėsi esąs agnostikas (Bernarda tą žodį suprato savaip, tarsi kažkokią jaunuoliams būdingą astmos atmainą) ir teigė, kad tiesiog matematiškai neįmanoma nusidėti tiek, jog atliktum išpažintis taip ritmingai, kaip jo tarnaitė.

— Bernarda, juk esi gera, nors prie širdies dėk, — kalbėdavo jis susierzinęs. — Žmonių, aplinkui matančių tik nuodėmes — nesveika siela ir, jei man atleisi, žarnynas. Esminis mūsų pusiasalio gyventojų šventumo požymis — chroniškas vidurių užkietėjimas.

Išgirdusi tokius burnojimus Bernarda bent penkiskart persižegnodavo. Vėlai vakare dar sukalbėdavo maldelę už pasiklydusią pono Barselo sielą — jam lygiai kaip Sančai Pansai nuo per didelio skaitymo suminkštėjo smegenys, o juk geros širdies žmogus. Nuo Velykų iki Verbų sekmadienio Bernarda negalėdavo atsiginti jaunikių, neretai ją apkuldavusių, išviliodavusių nedideles santaupas, kurias laikė taupomojoje knygelėje, ir gana greitai ją pamesdavusių. Kaskart ištikus tokiai krizei Bernarda užsidarydavo savo kambarėlyje, per dienų dienas liedavo ašaras ir žadėdavo nusinuodyti šarmu ar žiurkių nuodais. Barselas, pakantus jos kalboms, ne juokais išsigąsdavo ir kviesdavo raktininką, kad atidarytų jos kambarėlio duris, ir šeimos gydytoją, kad pagelbėtų Bernardai arkliška raminamųjų doze. Kai vargšelė, išmiegojusi kelias dienas, pagaliau nubusdavo, knygininkas dovanodavo jai rožių, šokoladinių saldainių, suknelę, vesdavosi į naują filmą su Keriu Grantu, kuris, Bernardos manymu, po Chosė Antonijaus [* Generolo Franko dešinioji ranka.] buvo gražiausias vyras pasaulyje.

— Žmonės kalba, kad Keris Grantas kilęs iš gretimos gatvės, — murmėdavo ji, kramsnodama šokoladinius saldainius. — Ar gali taip būti?

— Žinoma, — porindavo Barselas. — Stačiokai ir stuobriai gyvena apimti amžino pavydo.

— Kaip gerai, pone, šnekate. Išsyk aišku, kad universitetą baigėte, na, tą, Barboros…

— Sorbonos, — pataisydavo Barselas be jokio kandumo.

Bernardos negalėjai nemėgti. Niekieno neprašoma ji ruošė man valgį ir siuvo. Rūpinosi mano drabužiais ir batais, šukavo, kirpo plaukus, pirko vitaminus ir dantų pastą, net padovanojo pakabutį su mažutėlaičiu stiklainiuku, pripildytu šventinto vandens, kurį autobusu iš Lurdo atgabeno viena iš San Adrian del Besose gyvenančių seserų. Kartais, tikrindama, ar galvoje neužsiveisė utėlių ar kitokių parazitų, tyliai man kalbėdavo:

— Panelė Klara — tikrai pati šauniausia pasaulyje, ir tegu aš krisiu negyva, jei kada nors kils noras ją apkalbėti, bet nėra gerai, kad ponaitis kraustosi dėl jos iš proto, jeigu suprantate, ką noriu pasakyti.

— Bernarda, nesirūpink, juk mudu tik draugai.

— Taigi aš ir sakau.

Kad patvirtintų savo argumentus, Bernarda imdavo pasakoti kokią nors per radiją nugirstą istoriją apie vaikinuką, nederamai pamilusį savo mokytoją, — dėl to jam nuslinkę plaukai, per anksti iškritę dantys, o veidas ir rankos pasidengę kaltės grybeliu ar gašlumo piktžaizdėmis.