Карлос Сафон: Vėjo šešėlis

Beveik pusvalandį klaidžiojau slėpiningame labirinte, atsiduodančiame senu popieriumi, dulkėmis ir magija. Susižavėjęs braukiau pirštais per knygų nugarėles. Mačiau laiko aptrintus pavadinimus, pažįstamų kalbų žodžius ir dešimtis nežinomų kalbų, apie kurias nieko nenutuokiau. Žingsniavau perėjimais, žiūrėjau į spirale kylančias lentynas su tūkstančiais tomų ir man dingojosi, kad jie daugiau išmano apie mane, nei apie juos išmanau aš. Staiga toptelėjo mintis, kad atvertus kiekvieną viršelį atsivers milžiniška šių sienų saugoma pažinimo erdvė, o juk daugeliui pakakdavo popietes leisti futbolo aikštėse, klausytis radijo novelių ir nesiekti toliau savo bambos. Gal šis minties blyksnis, gal atsitiktinumas, nuojauta ar lemtis, tačiau tą akimirką supratau, kad knygą, kurios norėčiau, jau išsirinkau. Arba tiksliau būtų sakyti — knyga išsirinko mane. Ją vos galėjai pastebėti ant viršutinės lentynos, — vyno spalvos viršeliai pavadinimą šnabždėjo aukso raidėmis, žėrinčiomis akinamoje šviesoje, kuri liejosi iš po kupolo. Paėmiau ją ir pirštų galiukais glostydamas žodžius tylomis perskaičiau

CHULIJANAS KARAKSAS

Vėjo šešėlis

Nebuvau girdėjęs nei autoriaus, nei knygos pavadinimo, bet tai man nerūpėjo. Nuspręsta. Visiškai. Atsargiai laikiau knygą rankose ir verčiau šiugždančius puslapius. Išlaisvinus knygą iš lentynos vienatvės, pakilo aukso dulkių debesis. Patenkintas pasukau labirintu, glausdamas knygą ir šypsodamasis. Gal mane užvaldė šios magiškos vietos kerai, bet negalėjau atsikratyti minties, kad ši knyga jau metų metus laukė manęs, galbūt net nuo gimimo.

Tą popietę, kai sugrįžome į butą Santa Anos gatvėje, užsidariau savo kambaryje ir perskaičiau pirmas naujos bičiulės eilutes. Net nespėjau susivokti, kada knyga mane visiškai užvaldė. Istorija pasakojo apie tai, kaip herojus leidžiasi ieškoti tėvo, kurio niekuomet nėra matęs, tik sužinojęs iš paskutinių motinos žodžių, ištartų mirties patale. Ieškojimai virsta fantasmagoriška odisėja, per kurią herojus mėgina susigrąžinti tai, ką prarado vaikystėje ir jaunystėje. Pamažu atsėlina prakeiktos meilės šešėlis, persekiosiantis jį iki mirties. Jau iš pat pradžių pasakojimas atrodė lyg rusiškų lėlyčių rinkinys: kiekvienos viduje slepiasi dar mažesnė. Skaičiau, ir atsiskleidė vis daugiau istorijų, rodės, veiksmas persikelia į veidrodžių karalystę ir jį kartoja dešimtys skirtingų atspindžių, o vis dėlto — tik vienintelis. Minutės ir valandos slinko lyg miražas. Po kažin kiek laiko, pasakojimo pagautas, išgirdau katedros varpų gausmą skelbiant vidurnaktį. Apgaubtas varinės šviesos, kurią skleidė stalo lempa, pasinėriau į pasaulį vaizdinių ir pojūčių, kokių dar niekada nebuvau patyręs. Personažai buvo tikroviški kaip oras, kuriuo kvėpavau, jie traukė mane į nuotykių ir paslapčių tunelį, iš kurio nenorėjau išeiti. Sulig kiekvienu puslapiu vis labiau pasidaviau nuotykių kerams ir įsivaizduojamam pasauliui, kol rytmečio alsavimas paglostė mano langą ir nuvargusios akys atsisveikino su paskutiniu puslapiu. Atsiguliau melsvoje rytmečio prieblandoje su knyga ant krūtinės ir klausiausi dar miegančio miesto garsų, o nuo stogų teškėjo purpuriniai lašai. Snaudulys ir nuovargis liūliavo, bet aš nepasidaviau. Nenorėjau išsklaidyti istorijos kerų nei atsisveikinti su jos herojais.

Vieną kartą girdėjau, kaip pirkėjas, dažnai besilankantis tėvo knygyne, kalbėjo, kad mažai kas taip sukrečia skaitytoją, kaip pirmoji perskaityta knyga, radusi kelią į jo širdį. Žodžių, likusių kažkur praeity, aidas lydi mus visą gyvenimą ir sukuria vaizduotėje rūmus, į kuriuos anksčiau ar vėliau grįšime, nesvarbu, kiek knygų perskaitysime, kiek naujų pasaulių atrasime, kiek suvoksime ar pamiršime. Man tokie kerintys buvo puslapiai, atrasti Pamirštų Knygų Kapinėse.

PELENŲ DIENOS

1945–1949

1

Paslaptis vertinga tiek kiek žmonės, dėl kurių ją saugome. Nubudus pirmoji mintis buvo paslaptimi apie Pamirštų Knygų Kapines pasidalyti su savo geriausiu draugu. Tomas Agilaras mokėsi mano klasėje, savo laisvalaikį ir talentą skyrė kurti išmoningiausius mechanizmus, kuriuos, deja, menkai tepritaikysi praktiškai, pavyzdžiui, aerostatinę strėlę arba nuolatinės srovės generatoriaus sukutį. Neturėjau geresnio bičiulio nei Tomas, su kuriuo būčiau galėjęs pasidalyti paslaptimi. Sapnuodamas atviromis akimis jau vaizdavausi, kaip mudu su Tomu, apsiginklavę žibintuvėliais ir kompasu, pasiryžtame atskleisti tos bibliografinės katakombos paslaptis. Bet prisiminęs duotą pažadą nusprendžiau, kad aplinkybės verčia ieškoti kitų, kaip teigiama istorijose apie patrulius, veikimo būdų. Įdienojus užkalbinau tėvą, degdamas smalsumu sužinoti daugiau apie tą knygą ir Chulijaną Karaksą, kuris, mano naiviu supratimu, buvo garsus visame pasaulyje. Užsimojau gauti visas kitas jo knygas ir per savaitę perskaityti. Ir kaip nustebau, kad tėvas, kilęs iš knygininkų dinastijos, niekuomet nebuvo girdėjęs nei apie Vėjo šešėlį , nei apie Chulijaną Karaksą. Susidomėjęs apžiūrėjo puslapį su nuorodomis apie knygos leidimą.

— Sprendžiant iš visko, šis egzempliorius yra vienas iš dviejų šimtų penkiasdešimties 1935 metų tiražo, išleisto Barselonoje, Kabestanio leidykloje.

— Ar žinai tokią leidyklą?

— Jos seniai nebėra. Tačiau leidinys — ne originalas. Tų pačių metų lapkritį jis išleistas Paryžiuje… Leidykloje „Galianas ir Novafis“. Tokios nežinau.

— Vadinasi, knyga versta iš prancūzų kalbos? — paklausiau nelabai suprasdamas.

— Neatrodo, kad taip būtų. Kiek suprantu, šia kalba ji parašyta.

— Ispaniškai parašyta knyga pirmiausia išleista Prancūzijoje?

— Tai ne vienintelis atvejis, turint galvoje mūsų laikus, — paaiškino tėvas. — Gal mums galės padėti Barselas…

Gustavas Barselas buvo senas tėvo kolega, knygyno Fernando gatvėje savininkas, pelnytai laikomas knygininkų antikvarų galva. Papsėdavo neuždegtą pypkę, persų turgavietės radinį, ir laikė save paskutiniuoju romantiku. Barselas didžiavosi tolima giminyste su lordu Baironu, nors buvo kilęs iš Kaldas de Montbėjo. Galbūt norėdamas pabrėžti tą giminystę Barselas rengėsi senamadiškai, devyniolikto amžiaus puošeivos stiliumi, ryšėjo skareles, avėjo baltus lakuotus batus ir vaikščiojo su monokliu, kurio, kaip malė pikti liežuviai, neišsiimdavo net eidamas į išvietę. Garsiausias iš giminės buvo jo tėvas pramonininkas, ne visai skaidriais būdais susikrovęs kapitalą devyniolikto amžiaus gale. Iš tėvo pasakojimų supratau, kad Barselas paveldėjęs nemenką turtą, ir knygynas buvo veikiau jo pomėgis nei verslas. Jo aistra buvo knygos, ir nors pats tai kategoriškai neigė, bet žmogui, apsilankiusiam jo knygyne ir pajutusiam trauką leidiniui, kurio kaina — ne pagal kišenę, padarydavo didžiausią nuolaidą ar net padovanodavo, jei tai būdavo ypatingas skaitytojas, o ne koks diletantas. Be šių savitumų, Barselas garsėjo nepaprasta atmintimi ir pedantiškumu, tačiau tuo nesipuikavo ir nedemonstravo, o geresnio už jį antikvarinių knygų žinovo nebuvo. Tą pavakarę uždarius knygyną, tėvas pasiūlė kartu nueiti į „Keturių kačių“ užeigą, esančią Montsijo gatvėje, kur Barselas ir bičiuliai rinkdavosi diskutuoti apie prakeiktus poetus, mirusias kalbas ir meistriškus kūrinius, atitekusius kirvarpoms.

„Keturios katės“ — tik per žingsnį nuo namų, ir tai buvo vienas iš mano mėgstamiausių Barselonos kampelių. Čia trisdešimt antraisiais susipažino mano tėvai, vadinasi, jau nuo pat pradžių buvau pasmerktas šios senos kavinės traukai. Šešėlių gaubiamą fasadą sergėjo akmeniniai drakonai, laikantys nasruose dujinius žibintus su laiko ir prisiminimų nuosėdomis. Viduje lankytojai susitapatindavo su praėjusių epochų asmenybėmis. Buhalteriai, svajotojai, pameistriai sėsdavo už vieno stalo su Pablo Pikaso, įsako Albenio, Federiko Garsija Lorkos ar Salvadoro Dali dvasiomis. Čia kiekvienas vargeta kelias akimirkas galėjo pasijusti istorine asmenybe tik už balintos kavos kainą.