Carly Phillips: Savaitė dviese

Jis atskrido iš taip toli dėl jos. Ir pailso. Abu pavargo nuo netiesos. Atvirumas juos suartino. Sem ištiesė rankas.

– Galėtum sumažinti mus skiriantį atstumą, – sušnabždėjo ji.

Jei tik Makas ją apkabintų, ji žinotų, kad viskas yra gerai. Tada atsirastų ir tinkami žodžiai.

Jis sužiuro į ją – tamsios akys žvelgė taip rimtai kaip niekad.

– Vienas klausimas.

Ji atitraukė rankas ir suspaudė kumščius. Nagai skaudžiai susmigo į delnus.

– Koks?

– Ar tu manimi pasitikti?

Šitą klausimą per kartu praleistą savaitę jie užduodavo vienas kitam ne sykį. Tik anksčiau jis nebuvo toks reikšmingas.

Ji suprato, ko Makas iš tiesų klausia. Ar ji pasitiki juo nepaisant viso melo ir apgavysčių, nepaisant bjaurių žodžių ir kaltinimų, nepaisant to, kas juodu iš tikrųjų yra. Niekas negalėjo pakeisti to, kas svarbiausia. To, ką jie vienas kitam reiškė.

– Ar aš tavimi pasitikiu? – pakartojo Sem klausimą. – Iš visos širdies.

Vos išgirdęs atsakymą jis ištiesė rankas ir ji puolė jam į glėbį. Nežinia, kam palengvėjo labiau: jam ar jai, kai Sem galiausiai atsidūrė ten, kur ir turėjo būti. Dusli, iš sielos gelmių kylanti dejonė tik patvirtino, kad ir jis jaučia tą patį.

Jie elgiasi teisingai.

Samantai labai reikėjo pajusti jo skonį, todėl lūpomis susirado jo lūpas ir pabučiavo taip nekantriai, kaip to nebuvo dariusi anksčiau.

Makas pirmas nutraukė bučinį.

– Ar tai reiškia, jog man atleidai? – po kelių akimirkų pasiteiravo jis.

Sem atlošė galvą ir pažvelgė į tamsias jo akis.

– Manau, mums abiem reikia atleisti.

– Nori pasakyti, kad mūsų melas panaikino vienas kitą? – nedrąsiai paklausė jis.

Ji papurtė galvą.

– Tai nebuvo melas, greičiau – tiesos nesakymas.

– Tai nutiko dėl to, ką mudu jautėme vienas kitam.

Sukaupusi visą drąsą ji pažvelgė į ramias jo akis.

– Kaip suprasti?

Dar niekada jie nekalbėjo apie tai, ką jaučia vienas kitam.

– Myliu tave, – jo žodžiai apglėbė jos širdį ir nuramino. – Tikrai myliu, Sem Džo. Net jei reikės paišlaidauti, kad padėčiau tavo tėvui.

– Mano tėvui...

– Juk todėl buvai susiruošusi tekėti už vyro, kurio nemyli.

– Iš kur žinai?

Jis šyptelėjo.

– Labai paprasta, mieloji. Aš tave pažįstu.

Jis paėmė ją už rankos ir ant piršto pamatė žiedą. Jo žiedą.

– Tik man prireikė laiko, kad atsigaučiau po patirto sukrėtimo ir imčiau galvoti blaiviai.

– Ačiū, – sukuždėjo ji.

Turint omeny jo nuomonę apie moteris ir savo turtus, šitas pasiūlymas tik įrodė, kaip Makas ją myli.

– Mudu su tėvu radome sprendimą. Jis pasitikrino sveikatą ir gydytojas patvirtino, kad tėvas sveikas. Jis suprato, ką padarė, ir yra pasiruošęs stotis ant kojų.

– Atrodo, kad per trumpą laiką nuveikėte labai daug, – sureagavo Makas.

– Turime būti už tai dėkingi tau. Privertei mane suprasti, kad negaliu dėl jo aukoti savo gyvenimo...

– Galėčiau padėti tavo tėvui sumokėti skolas. Jei tik man leisi.

Ji papurtė galvą.

– Ar bijai dėl to, kad manysiu, jog gviešiesi mano pinigų?

– Nesutinku, nes mūsų gyvenimas, mūsų meilė niekaip nesusiję su jo rūpesčiais. Oficialiai pareiškiu, kad neketinu kėsintis į tavo pinigus.

– Tikrai?

Ji linktelėjo galva.

– Bet galėčiau išvardyti ne vieną vietą, į kurią su malonumu pasikėsinčiau. – Ji šyptelėjo užčiuopusi jo kelnių užtrauktuką. – Beje, Makai, aš irgi gerai tave pažįstu.

– Pažįsti, – sutiko jis.

Samanta linktelėjo.

– Labai klydau manydama, kad nepažįstu, – suniurnėjo bučiuodama jį į lūpas, veidą, kaklą.

Makas vos sulaikė kylančią aistrą.

– Visai nesvarbu, kaip esi apsirengęs, daug svarbiau, kas slepiasi po drabužiais.

Atrodo, kad Samanta norėjo tuo įsitikinti kuo greičiau. Ji truktelėjo jo kelnes, o Makas padėjo jas numauti ir paliko tysoti ant grindų.

Jos žvilgsnis kliudė styrančią varpą, o pirštai švelniai ją suėmė.

– Be apatinių, – su šypsena lūpose tarė ji. – Man tai patinka.

Makas suvaitojo. Jie dar turės daugybę laiko žaidimams, jei tik tai priklausys nuo jo, bet šią akimirką jis geidė kuo skubiau įeiti į ją.

Pakišęs ranką po trumpučiu džinsiniu sijonu, užčiuopė siaurutes kelnaites.

– O man patinka, kad mūvi šias kelnaites, – sumurmėjo jis.

– Todėl, kad be galo lengva jų atsikratyti.

Pakako vieno jo rankų judesio, kad šilkinis drabužėlis nulėktų ant žemės.

– Oho. – Jos akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Tau patiko?

– Įspūdinga.

– Ar aš šaunus vaikinas, ar kelnaitės nebetinkamos mūvėti?

Samanta skruostu prisiglaudė prie šiurkštoko jo veido.

– Tu vis dar šaunus vaikinas, Makai.

– Rašei, kad būtum sutikusi likti su manimi amžiams net ir mažame kambarėlyje virš baro. O ką pasakytum apie tavo svajonių namą? Ar persikraustytum į Arizoną? Per pastarąsias dienas sudariau sąrašą įmonių, kurios su džiaugsmu tave priimtų į savo komandą. Pažįstu kelis žmones, kurie padėtų tavo tėvui viską pradėti nuo pradžių. Ką apie tai manai? – paklausė jis vos gyvas.

Švelni jos dejonė vos nepakirto jam kojų. Toks buvo Samantos atsakymas.

– Tai reiškia „taip“, jei nesupratai.

Pakėlęs Sem už liemens Makas priglaudė ją prie styrančio vyriškumo. Pakako vieno lengvo judesio ir jis jau buvo joje.

Sem sudejavo, kai jie susiliejo. Jos drėgnas, karštas kūnas meiliai jį priėmė.

– Pažvelk į mane, – paprašė jis.

Sem skendo anglies juodumo akyse, padūmavusiose nuo aistros ir kitų jausmų, kuriuos galiausiai galėjo įvardyti.

– Sem Džo, oficialiai pareiškiu, kad tai niekaip nesusiję su seksu, o tik su meile.

Jis pajudino klubus, kad prasiskverbtų dar giliau.

– Žinau. – Ji nurijo visai nemoterišką aistringą dejonę. – Bet nepaneigsi, jog seksas nuostabus.

Makas šyptelėjo.

– Aš to niekada ir neneigiau.

– Beje, Makai, ir aš oficialiai pareiškiu, kad tave myliu.