Carly Phillips - Savaitė dviese

„Sustok, Seme Džo, ir pagalvok“, – pamanė ji.

– Liaukis save vadinusi tuo juokingu vardu, – balsu pridūrė.

Ji privalėjo išvykti iš šito viešbučio. Kuo toliau nuo Mako.

Rengdamasi drabužius turėjo pripažinti akivaizdžius dalykus.

– Viskas baigta.

Nuo skausmo temo akyse.

Įsmukusi į džinsus ir užsivilkusi marškinėlius ji paskutinį sykį apsidairė po kambarį. Tam, kad įsitikintų, jog nieko nepamiršo, ir tikrai ne todėl, kad norėtų įsiminti saldų gėlių aromatą ar vežimėlį su šaltu šampanu kampe.

Vis dėlto ji niekada nepamirš šio kambario jaukumo, kurį pajuto pirmą kartą įžengusi. Samanta ištraukė vieną raudoną rožę, ketindama palikti ją miegamajame ant pagalvės. Staiga prisiminė žiedą. Tai buvo ženklas, kuris kalbėjo aiškiau už bet kokius žodžius, kaip ir visos jo pastangos sukurti kambaryje romantišką atmosferą.

– Dievulėliau, – sudejavo Sem ir užsimerkė.

Dabar galėjo galvoti tiktai apie Maką ir skausmą, kuris juodavo jo akyse.

Jis nebuvo kerštingas žmogus. Ji tuo neabejojo. Suorganizavo viską ne tada, kai sužinojo apie jos sužadėtuves, o anksčiau. Nupirko jai žiedą su deimantu ir viską paruošė romantiškoms piršlyboms. O tada sužinojo tiesą.

Samanta jį įskaudino ir Makas pratrūko tikėdamasis sukelti jai tokį pat skausmą. Jam pavyko. Ji paglostė skaudamą pilvą. Dieve, Makui pavyko.

Nepaisant šiurkščių jo žodžių, Sem jį suprato. Deja, tai nieko nepakeis. Kai dviejų žmonių santykiai prasideda nuo melo, jiems nelieka jokių galimybių.

Ji vėl nubraukė pabirusias ašaras. Samanta bent jau išvažiuos žinodama, kad juos siejo daugiau nei trumpas meilės romanas, net jei jis pats tuo nebetiki.

Čiupusi užrašų knygelę greitomis suraitė laišką Makui, tada perlenkė lapą ir padėjo jį su raudona rože ant baltos pagalvės.

Gal kada nors jis su malonumu, o ne kartėliu prisimins kartu praleistą savaitę. Jausdamas meilę, o ne skausmą.

Gal kurią dieną tai pavyks ir jai.

Makas įsitaisė ant baro kėdės „Alkanajame lokyje“. Jis atidžiai tyrinėjo spalvotus alkoholio butelius, lyg kareivius išsirikiavusius palei sieną, ir svarstė, kuris greičiausiai numalšintų skausmą.

– Taurelė tekilos turėtų prislopinti širdgėlą.

Išgirdęs pažįstamą balsą Makas atsigręžė ir pamatė Zy, išeinantį iš sandėliuko.

– Kur Lokys?

– O kaip tu manai? Su savo naująja šeima mano namuose. Butas viršuje per mažas būsimiems jaunavedžiams ir triukšmingiems berniukams. Nesakei, kad taip greitai tapsiu seneliu. – Zy net švytėjo iš laimės. Makas tik gūžtelėjo pečiais.

– Aš juk žadėjau.

– Pasirodo, tu kai kam vis dėlto tinki. Lokys grįš ir pats šįvakar atidarys barą.

Zy atsuko nugarą ir ėmėsi ruošti jiems gėrimą, o tada stumtelėjo taurelę tekilos Makui.

– Štai. Atrodo, kad tau ji pravers.

– Tu velniškai teisus, – suniurnėjo jis.

– Jeigu įskaudinai Sem Džo, aš pats išplėšiu širdį tau iš krūtinės.

Makas iškalbingai užvertė akis. Zy pažinojo ją tik savaitę, o jau mylėjo. Deja, Makas labai gerai jį suprato.

Zy palinko virš baro.

– Tu čia man nesivaipyk. Ji gera mergina ir nenusipelnė, kad jai būtų meluojama.

– Nejaugi. – Makas laiku nurijo beprasiveržiantį piktą juoką, tada pasiekė indelį druskos ir atliko ritualą, kurį Zy kartojo kiekvieną vakarą. Tikėdamasis gana aitraus skonio vos nepaspringo, kai suprato, jog geria gintaro spalvos vandenį.

– Ne taip smagu, kai patį apgauna, tiesa? – sukrenkštė senolis.

– Tu žinojai?

– Gal aš ir senas, bet tikrai nesu kvailys. Tau nereikia prisigerti. Juk atėjai čia pasikalbėti.

Makas pamanė, kad nėra reikalo ginčytis.

– Ką pasakytum, jei papasakočiau, kad Sem Džo „Kurorte“ laukė turtingas sužadėtinis?

Zy net nemirktelėjo.

– Pasakyčiau, kad tam turi būti paaiškinimas.

Makas tik suniurnėjo.

– Koks jis? – neatlyžo Zy.

– Kas koks?

– Nežaisk su manimi. Kaip ji pasiaiškino?

Makas susigūžė kaip paauglys, kuris kabinėjosi prie kaimynų mergaitės ir dabar turėjo už tai atsakyti.

– Nenorėjau išklausyti.

Zy greitai apėjo barą ir pliaukštelėjo jam per galvą.

– Čia už tai, kad tavo tėvo nėra šalia ir jis negali to padaryti pats, – suburbėjo jis. Tada atsisėdo ant gretimos kėdės.

– Dažniausiai, kai kas nors meluoja, turi tam rimtų priežasčių. Ar jau prisipažinai, kad tau priklauso „Kurortas“?

Ar atverti Zy širdį? Juk to čia ir atėjo. Makas sužiuro į vyrą, kuris jam buvo lyg tėvas.

– Ji jau žinojo.

Jis nepaklausė, ar tai Zy jai papasakojo tiesą. Priešingai, nei manė Samanta, jis žinojo, kas yra ištikimybė. Žinojo ir tai, kad Zy jo neišdavė.

Vos užtrenkęs Sem kambario duris suprato, kad sureagavo per karštai. Bet juk ne kiekvieną dieną vyrukas pamato moterį, su kuria norėtų praleisti visą gyvenimą, o ji mūvi kito vyro žiedą.

Makas planavo įgyvendinti jos svajonę – pasipiršti, kaip tai daro princai pasakose, ir gyventi kartu ilgai ir laimingai. Kaip tik tada sužinojo tiesą labiausiai žeminančiu būdu.

– Tu manai, jog Samanta tave tyčia apgavo.

– Ne, – be dvejonių atsakė jis. – Jau nebe.

Kai jis pirmą kartą išgirdo naujieną, vadovavosi jausmais, neklausė proto balso. Dabar, kai turėjo laiko pamąstyti, viskas atrodė kitaip. Juk jis irgi melavo, bet kalbėdamasis su Samanta apie tai net neužsiminė.

– Bet iš pradžių manei.

Juodu abu žinojo atsakymą į šį klausimą.

– Tik nesakyk, kad išrėžei tai jai į akis.

– Gerai, nesakysiu. Geriau įpilk man išgerti. Tikro alkoholio arba aš baigsiu pokalbį.

Nors jis jautėsi kaip kvailys, elgėsi lyg tikras šiknius. Vos neišvadino moters, kurią myli, kekše. Kaip jis būtų su tuo gyvenęs?

Makas paėmė taurę ir vienu gurkšniu išgėrė viskio skonio skystį, kuris nudegino gerklę.

– Geras pasirinkimas, – sumurmėjo jis. – Nepamiršk papildyti.

Gal taip jam pavyks pamiršti Sem veide atsispindėjusį skausmą ir nuostabą, kai jis negailestingai ją įžeidinėjo.

– Tu turėjai savų priežasčių. Nejau manai, kad ji neturėjo savų?

Pasiekęs butelį Makas įsipylė dar ir išgėrė prieš atsakydamas.

– Net neabejoju, kad turėjo.

– Privalėjai matyti ženklus.

– Rodančius, kad ji nenori manęs prisileisti? Taip. Bet tikrai nenumaniau, jog ji gali priklausyti kitam vyrui.

– Tai galvok apie priežastis. Jei ir toliau leisiu tau gerti, nebepajėgsi to daryti, – Zy stvėrė butelį ir paslėpė jį po baru. – Sakykime, jog čia užmokestis už tai, kad judu su Lokiu kiekvieną vakarą vertėte mane gerti vandenį.

Jis apsisuko ir jau ketino išeiti.

– Kur tu susiruošei? Aš atėjau ne tam, kad likčiau vienas.

– Pamaniau, jei paliksiu tave vieną, susiprotėsi ir grįši pas Sem.

Išbėręs lyg žirnius atsakymą Zy apsisuko ir dingo už kampo. Makas ir pats suprato buvęs neteisus. Jis neabejojo: jo Samanta negalėjo juo naudotis, įvilioti į spąstus ir įskaudinti. Ji tiesiog ne tokia.

– Mąstyk apie paaiškinimą! – iš užpakalinio kambarėlio sušuko Zy. – Ir tada galiausiai nešdinkis iš čia.

Paaiškinimas. Moteris atvyko tiesiai iš dykumos. Ką dar jis žinojo? Atvažiavo iš rytų, o jos akys buvo žibuoklių spalvos. Motina mirė prieš trejus metus. Susinervinusi ji imdavo kalbėti nerišliai. Buvo finansų planuotoja ir mylėjosi taip, tarsi niekaip negalėtų juo pasisotinti. Turėjo tik pagyvenusį tėvą, kurio meilės siekė bet kokia kaina ir kuris buvo paskendęs skolose...