Carly Phillips: Savaitė dviese

Bet jo bičiuliui pasisekė. Kaip ir Samanta, Lokio moteris tiesiog netikėtai pasirodė jo gyvenime.

Neįmanomi, neįtikėtini dalykai.

Lokys nė už ką nepaliktų Zy, kaip ir šis niekada neįstengtų džiaugtis gyvenimu ne pietvakariuose. Kaip tik todėl senukas kol kas nežinojo visų smulkmenų. Prireikė šiek tiek laiko, kol Lokio išrinktoji, dabar jau sužadėtinė, suprato, jog vienas jų privalės pasiaukoti, kad juodu galėtų būti drauge. Makas suprato tą patį.

Tik turint omeny šį milžinišką viešbutį, už dviejų valandų kelio gyvenančią sesę ir senstančią motiną, negalinčią prisiimti tokių įsipareigojimų, jis nebus tas, kuris gali pasiaukoti. Belieka Samanta – turinti pagyvenusį tėvą ir savų įsipareigojimų. Jis turėjo sau priminti, jog privalu ieškoti kompromiso.

Makas pasisuko į Džo. Vaikinas dirbo papildomą pamainą ir netrukus baigs darbą.

– Gėlės? – paklausė jis.

– Viskas paruošta, sere. Vos tik ji išeis į kokteilių vakarėlį, gėlės bus nuneštos į jos kambarį, – atsakė Džo.

– Vakarienė?

– Ja pasirūpinta. – Jei administratorius nusišypsotų dar plačiau, jo veidas tiesiog plyštų pusiau. Matyt, noras įtikti šeimininkui buvo vienas jo prioritetų.

– Šampanas?

– Yra.

Makas niekada nebuvo labai romantiškas vyrukas. Nebuvo toks ir dabar. Norėjo tik paaiškinti, kodėl nepasakė jai tiesos. Nereikėjo jos stebinti prabanga ar turtais.

Viso to nereikėjo, bet jis norėjo. Labiausiai už viską pasaulyje troško ja pasirūpinti, žinoti, jog ji saugi savo apartamentuose ir kasvakar laukia jo grįžtant. Makas norėjo, kad Sem žinotų, jog yra mylima.

Dėl to, kad ji nieko iš jo nesitikėjo, jis norėjo atiduoti jai viską, ką turi. Jei jau būtų atviras su savimi, tai prisipažintų, jog tikisi, kad romantiška aplinka kiek sušvelnins tiesą, kurią ketina jai atskleisti.

– Ar pristatė žiedą? – toliau klausinėjo Makas. Jis paskambino bičiuliui juvelyrui ir paprašė paslaugos.

– Jis dieviškas. Tinka taip, lyg ji būtų su juo gimusi. Jei leisite pasakyti, pone Makenzi, jūsų skonis labai rafinuotas.

Makas kalbėjo apie žiedą, kurio laukė pristatant, o ne apie tą, kuris dabar žibėjo ant Samantos piršto.

– Džo, regis dviejų pamainų iš eilės tau buvo per daug.

Arba vaikinas didesnis padlaižys, nei jis manė. Nors vyrukas buvo be galo veiklus ir nevengė sunkaus darbo, kartais jis persistengdavo. Jei mano, kad pamalonins Maką aikčiodamas dėl sidabro žiedo su turkiu, jam teks dar daug ko išmokti.

Negalima sakyti, kad Makui nepatiko Samantos žiedas ir tai, ką jis simbolizavo. Jam tikrai patiko, tik jaunuolis negalėjo to žinoti.

– Pats pasiteirausiu Džimo, – suniurnėjo jis po nosimi.

Jei bičiulis sakė, kad žiedą pristatys, vadinasi, pristatys. Bet pasidomėti verta. Kokios gi būtų piršlybos be žiedo su deimantu?

– Hm, pone Makenzi?

– Ką?

– Panelė Ryd ties pirma valanda. – Vaikinukas mostelėjo galva.

Jis akivaizdžiai žiūrėjo per daug filmų apie Džeimsą Bondą. Laimei, nors vienas jų išliko budrus. Mako vos neužklupo iš netyčių. Jis spėjo pasislėpti už marmuro kolonos. Šis vakaras per daug svarbus, kad būtų galima viską sugadinti. Iš savo slėptuvės jis gerai matė registratūros stalą ir prie jo artėjančią Samantą.

Vos pažvelgus jam užgniaužė kvapą. Jis turėjo būti tam pasirengęs. Makas žinojo, tiksliau – nujautė, iš kokio pasaulio yra Sem. Vis dėlto moteris, einanti prie registratūros, buvo nepanaši į jo Samantą. Visą savaitę matė ją su trumpais sijonukais, kasdienėmis suknelėmis, paryškinančiomis iškilumus, o kartais ir nuogą, tad dabar nustebo pamatęs jos drabužius.

Žinoma, šilko suknelė tobulai prigludo prie jos krūtų, pabrėžė klubus, o ilgos rankovės ir aukštas kaklas daugiau slėpė nei parodė. Tamsūs plaukai, kontrastuojantys su šviesia oda, buvo surišti viršuje, ant pečių krito tik kelios palaidos sruogos.

Ji atrodė didinga, šalta, net abejinga. Šiuos žodžius jis vartojo norėdamas apibūdinti kitas viešbučio klientes, bet nebūtų net pagalvojęs, kad jie galėtų tikti moteriai, kuri praleido savaitę jo lovoje. Makas būtų galėjęs kirsti lažybų iš viso savo verslo, kad po suknele Sem nevilki jokių apatinių.

– Atleiskite.

Jai už nugaros pasigirdo žemas vyriškas balsas ir netrukus šalia stovėjo pagyvenęs vyras. Makas savo viešbutyje buvo griežtai uždraudęs sekti ir klausytis, bet dabar pats negalėjo pasišalinti neatkreipdamas į save dėmesio, tad kantriai laukė.

– Taip, sere, – atsiliepė Džo.

– Mano sužadėtinė laukia tėvo skambučio. Gal galėtumėte pranešti, kai jis paskambins. Mes būsime Vakarinėje salėje.

– Su malonumu, sere.

Makas vos sulaikė beprasiveržiantį kikenimą. Džo meilikauja ir su klientais.

– Koks jūsų sužadėtinės vardas?

Vyras nusijuokė.

– Štai ši jauna dama, – išdidžiai atsakė jis.

Makas laukė, kad jam iš už nugaros pasirodys kokia nors moteris, tačiau nepažįstamasis paėmė už rankos Samantą.

Maką pervėrė skausmas. Jaunystėje jis yra dalyvavęs muštynėse, bet šitas smūgis į pilvą buvo nepalyginamai žiauresnis ir skaudesnis.

– Bet... bet... – užsikirsdamas kartojo Džo ir vogčia dirstelėjo į savo šefą. Makas prispaudė pirštą prie lūpų rodydamas, kad administratorius jo neišduotų ir tęstų darbą. Juk šitas pagyvenęs vyriškis tikrai žino, ką sako.

Ant jo Samantos kairės rankos didžiojo piršto pūpsojo milžiniškas deimantas. Tai buvo tas pats pirštas, kurį Makas buvo papuošęs sidabro žiedu. Jo meilės atminimo dovana . Išties geriausiai tiko žodžiai – „atminimo dovana“ .

Kam jai paprastas žiedelis, jei turėjo pasislėpusi tokį papuošalą? Dar daugiau, kam jai skurdžius barmenas, kai laukia tikras turtuolis? Dabar aišku, kodėl ji taip vengė asmeninių klausimų ir jo mėginimų geriau ją pažinti.

Makas atidžiai stebėjo vyrą ieškodamas, prie ko prikibti, bet jis buvo puikiai apsirengęs ir ne koks pilvotas senyvas mergišius, kokius čia dažniausiai matydavo šalia jaunų gražuolių. Vienintelis užkliuvęs dalykas – vyro amžius. Tai sukėlė dvejopas

mintis.

Gal Samanta tik linksminosi su barmenu Maku, mėgavosi aistringa savaite prieš nurimdama greta turtingo, bet vyresnio vyro? O gal ji perkando Rajaną Makenzį tą pačią minutę, kai įžengė į „Alkanąjį lokį“, ir suprato, kad jis yra turtingas? Reikia pripažinti, kad Zy mėgsta paplepėti, o jis nebuvo prisaikdinęs jo laikyti paslaptį.

Makas nenumanė, kuris iš variantų būtų blogesnis. Pora jau buvo pasisukusi eiti, staiga Samanta atsigręžė.

– Džo?

– Taip, panele Ryd?

– Ar ponas Makenzis dar negrįžo?

Jaunuolis tik tylomis išsižiojo ir vėl susičiaupė, o Makas sulaikė kvėpavimą laukdamas atsakymo.

– Ne, dar ne. – Vaikis ką tik nusipelnė paaukštinimo.

– Dėkoju, – suniurnėjo ji.

Stebėdamas, kaip juodu nueina, Makas iki skausmo suspaudė kumščius. Dabar jis jau žinojo atsakymą.

Praėjusios savaitės prisiminimai sužibo atmintyje ir atskleidė tiesą. Pirmąjį vakarą ji sąmoningai žaidė su juo sandėliuke tol, kol jis pasiūlė jai pasilikti. Nešoko tiesiai į jo lovą, bet kantriai erzino, flirtavo, kol Makas prarado budrumą. Seksas buvo nuostabus, pranoko drąsiausias jo svajones. Bet menkiausias mėginimas užmegzti emocinį artumą būdavo atstumiamas, o dėmesys nukreipiamas į kūniškus malonumus. Net tą dieną, kai jie dalijosi svajonėmis, Samanta stengėsi išlaikyti atstumą. Galiausiai pravėrė sielos duris. Ar bent jau jis taip manė.