Carly Phillips - Savaitė dviese

– Panele Ryd? – jaunojo administratoriaus balsas nutraukė jos mintis. – Jei pasirašytumėte čia...

Sem greitosiomis brūkštelėjo savo vardą ir paėmė durų kortelę.

– Kambarys 315A. Pakilkite vienu iš liftų tame kampe ir kas nors netrukus atneš jūsų daiktus. – Jis parodė į nišą tarp kelių parduotuvių. – Restoranas yra vienu aukštu žemiau ir jau veikia. Jei kiltų klausimų, mielai jums padėsiu.

– Dar sykį dėkoju... – Ji pasilenkė perskaityti vardo ant kortelės, – Džo. Yra dar vienas dalykas. – Ji baisiai nenorėjo to klausti, bet privalėjo. – Ar ponas Tomas Vėberis jau atvažiavo? Jis dalyvaus toje pačioje konferencijoje.

Administratorius pamaigė keli mygtukus.

– Taip. Vakar vėlai vakare. Tiesą sakant, jis jums kai ką paliko.

Jai suskaudo skrandį.

– Dėkoju.

Rankose Samanta laikė kvietimą į įmonės kokteilių vakarėlį ir ranka rašytą raštelį, kad Tomas užeis jos pasiimti penkiolika minučių prieš renginį šį vakarą. Jie vyks kartu, susikabinę už rankų. Tikras spektaklis. Bet tai jos, būsimos žmonos, įsipareigojimų dalis. Taigi Samanta turi susirasti Tomą anksčiau arba elgtis kaip suplanuota ir laukti, kol galės su juo pasikalbėti po vakarėlio. Vien nuo tokios minties jai pasidarė bloga.

Sem žvilgtelėjo į laikrodį. Nors ji ir labai norėjo kuo greičiau viską išspręsti, buvo dar per anksti žadinti sužadėtinį. Ką gi, galės pasirūpinti kitais reikalais. Laimei, jos tėvas keldavosi anksti ir jis nusipelnė išgirsti apie jos sprendimą ne iš Tomo, kuris tiesiog pasius dėl nutraukto sandėrio ir grasins baisiomis pasekmėmis.

Eidama link liftų ji įtemptai svarstė, kaip žinią priims Tomas. Gal tik pasitaškys bergždžiais grasinimais, kurių nė neketins vykdyti. Jis tiesiog rado silpnesnį už save žmogų ir pasinaudojo juo. Tai dar nereiškia, kad eis iki galo.

Tomas buvo išvaizdus vyras, nesunkiai galintis susirasti patrauklią moterį. Meilės tarp jųdviejų nebuvo, o ir daugybė moterų lenkė ją grožiu. Jos labiau jo troško ir geriau tiko į žmonas turtingam vyrui. Žinoma, ji neturėjo jokių vilčių išsaugoti darbą Tomo kompanijoje. Tvarkydamas reikalus jis buvo negailestingas. Ambicingasis Tomas tikrai neleis jai sukinėtis šalia. Tam, kad išsaugotų sveiką protą ir susitvarkytų gyvenimą kaip nori, Samanta tuojau pat įteiks prašymą išeiti iš darbo.

Jos kambarys buvo ilgo, elegantiško koridoriaus gale. Šviesios medinės rankų darbo žvakidės apšvietė kelią. Jei ji gerai suprato, kambarys turėjo būti tame pačiame aukšte kaip ir administracinės patalpos, tik kitoje pusėje.

Netikėtai Sem pastebėjo, kad šiame aukšte buvo mažiau durų. Priėjusi 315A kambarį suprato, jog yra ir 315B kambarys. Greičiausiai šie kambariai sujungti. Samantai užėmė kvapą.

Ji labai norėjo tikėti, kad Tomui nekilo beprotiškų minčių praleisti šiek tiek laiko kartu su sužadėtine. Iki šiol jis elgėsi pakenčiamai – tik viešumoje jie laikėsi už rankų. Belieka tikėtis, kad niekas nepasikeitė, nes tai tik apsunkintų laukiantį pokalbį.

Samanta įdėjo kortelę ir atidarė kambario duris. Tiksliau – apartamentų duris, nes tai, ką pamatė, galima buvo apibūdinti vienu žodžiu – „prabanga“ . Čia nieko netrūko. Ji stovėjo milžiniškame kambaryje, kuriame buvo įrengta ir maža virtuvė. Jos žvilgsnis klaidžiojo nuo prabangios sofos prie staliukų, telefono, vaizdo grotuvo ir milžiniškos įstrižainės televizoriaus. Čia galima praleisti visą savaitgalį ir nieko nepristigti.

Turbūt įsivėlė kažkokia klaida. Turėjo tai suprasti jau tada, kai administratorius pasakė, kad jos kambarys paruoštas tokį ankstyvą rytą. Vis dėlto nugalėjo smalsumas ir ji nusprendė gerai apsidairyti prieš pranešdama apie nesusipratimą.

Vienos pravertos durys vedė į vonios kambarį. Ji nedrąsiai įstypčiojo vidun. Rusvai pilkos ir kremo spalvų marmuras, o ne įprastos keraminės plytelės, tualetinis stalelis ir masažinė vonia. Sem apsidairė. Čia buvo ir daugiafunkcinis dušas su masažo skylutėmis marmuro sienose.

Oho. Tokioje vietoje juodu su Maku būtų kaip reikiant pasimėgavę. Sunku net įsivaizduoti, kam jis būtų panaudojęs nesuskaičiuojamą galybę vandens srovelių vonioje ir dušo kabinoje. Ją nutvilkė karštis prisiminus pirmąjį jųdviejų kartą senoje vonioje virš baro. Sem apkabino save rankomis, bet pojūtis net iš tolo neprilygo prisiminimams. Ji ilgėjosi Mako.

Čia labai įspūdinga, prašmatnu, bet ji jautėsi laimingesnė „Alkanajame lokyje“. Ten su ja buvo Makas. Visa šita prabanga be jo – nieko verta. Baigusi trumpą ekskursiją ji pastebėjo dar dvejas praviras duris. Vienos turbūt vedė į miegamąjį, o kitos – galimai į jos sužadėtinio kambarį. Ji net suvirpėjo nuo minties. Nė iš vieno kambario nesigirdėjo jokių garsų. Jei Tomas ir buvo ten, jis tebemiegojo.

Sem tyliai pakėlė telefono ragelį ir paskambino į registratūrą. Norėjo paaiškinti Džo, į kokią keblią padėtį yra pakliuvusi.

– Panele Ryd, galiu jus patikinti, kad nėra jokios klaidos.

– Džo, aš esu dalyvavusi ne vienoje konferencijoje ir galiu atsakingai pareikšti, jog mano darbovietė tikrai nešvaistytų pinigų tokiems apartamentams. Savo darbuotojams ji užsako įprastus kambarius.

– Luktelėkite, aš patikrinsiu.

Sem girdėjo, kaip klapsi kompiuterio klaviatūra. Netrukus vėl pasigirdo administratoriaus balsas.

– Jūs teisi.

– Aš taip ir maniau.

– Jus perkėlė į geresnius apartamentus.

– Kieno nurodymu? – pasiteiravo ji, bet jau ir taip žinojo atsakymą. Ji nė už ką neliks čia, kad būtų priklausoma nuo Tomo. Ypač dabar, kai ketina nutraukti sužadėtuves.

– Luktelėkite, pažiūrėsiu.

Sem pirštai nevalingai barbeno į stiklinį stalviršį. Kai reikalai taip pakrypo, jai teks pačiai susimokėti visas išlaidas, o ji tikrai negali sau leisti tokios prabangos. Privalės labai skrupulingai skaičiuoti pinigus, kol susiras naują darbą. Tikrai nenori išleisti kuklių santaupų, nebent privalėtų taip pasielgti.

Kokia gi ji būtų finansų planuotoja, jei nesivadovautų patarimu, kurį duoda savo klientams? Ji lyg maldą kartodavo, jog reikia taupyti ir būti pasiruošusiems ateičiai. Labai gaila, kad tėvas jos neklausė. Jai nebūtų reikėję kapstytis iš tokios nesmagios padėties.

Netiesa. Jei būtų tvirčiau už save pakovojusi nuo pat pradžių ir suėmusi vadžias į savo rankas, išvis nebūtų patekusi į keblią padėtį. Negali kaltinti tėvo už tai, kad pati pasidavė seniems įpročiams ir ėmė vaidinti klusnią dukrą. Viską permąsčiusi Samanta suprato, jog privalo prisiimti atsakomybę už šią painiavą.

– Panele Ryd? Pakeista viešbučio vadovybės nurodymu, – pranešė Džo.

– Ar jūs tuo tikras? Bet kodėl...

– Atleiskite, turiu bėgti. Neatidėliotinas reikalas. Jei dar turėtumėte klausimų, tiesiog užsukite vėliau į registratūrą.

Ragelyje pasigirdo pypsėjimas.

– Nieko sau penkių žvaigždučių aptarnavimas...

Na, ji bent jau žinojo, kad gretimame kambaryje jos netyko Tomas. Ji tūžmingai padėjo telefono ragelį. Jei pakeisti kambarį pasirūpino ne Tomas, tai kas? Jos mintis nutraukė beldimas į duris.

– Viešbučio patarnautojas, – pasigirdo balsas kitapus durų.

Puiku. Jau atnešė daiktus. Dabar bus dar sunkiau iš šio kambario išsikraustyti. Ji paėmė savo bagažą ir davė arbatpinigių patarnautojui, tuomet dar kartelį paskambino į registratūrą. Džo atkakliai kartojo, kad nėra jokios klaidos ir nė neketino klausytis jos argumentų. Jis teigė, jog viešbutyje nėra nė vieno laisvo vienviečio kambario.