Carly Phillips - Savaitė dviese

– Turiu pripažinti, kad esi teisus.

Jos liežuvis iššovė iš burnos it kulka ir sudrėkino perdžiūvusias lūpas. Jis tyliai suniurzgėjo.

– Padaryk taip dar kartą.

Sem apsilaižė, o Makas pirštu perbraukė per drėgnas lūpas. Jo pirštas buvo sūrus ir toks vyriškas. Skanaudama jo odą ji pajuto, kaip sudilgčiojo pilvo apačia.

– Ar nematai, kaip man sunku save kontroliuoti? – alsiai kvėpuodamas paklausė jis.

– Aš... matau.

Drėgnas Mako pirštas per audinį palietė jos spenelį. Sem sudejavo. Jis lėtai mylavo, kol šis sukietėjo. Atrodė, kad spenelius ir papilvę sieja nematoma gija.

– Aš, žinoma, neprieštarauju, bet ar nemanai, kad nors vienas mūsų turėtų pasinaudoti padėtimi?

Šią akimirką ji būtų sutikusi su viskuo, kad ir ką jis sakytų ar darytų. Makas aiškiai matė, kad ji vos tvardosi, todėl atitraukė liemenėlę. Ranka mylavo krūtį, o lūpos skanavo spenelį. Nuo tamsių Mako plaukų Sem oda atrodė dar baltesnė. Staiga ji pajuto šiurkščius ūsus.

Viskas atrodė teisinga. Visa širdimi ji jautė, kad taip ir turi būti. Galiausiai Samanta išlaisvino mintis, kurios nedavė ramybės visą savaitę. Jis toliau ją švelniai kramsnojo, laižė, kol ji nebeatlaikė įtampos. Sem troško pajusti jį savyje, jausti, kaip Makas pulsuoja ir užpildo ją.

Čiupusi jį už riešo nukreipė jo ranką sau tarp šlaunų. Jis vieną kartą perbraukė šakumą. Samantai to pakako – ją užliejo milžiniška geismo banga. Nors ką tik patyrė orgazmą, ji jautėsi nepasitenkinusi. Troško susilieti su Maku.

– Pameni, anksčiau minėjau apie savikontrolę?

Ji vos prasimerkė.

– Taip.

Jo pirštai pasirodė neįtikėtinai vikrūs ir nesunkiai atsegė gausybę kabliukų. Jis nuplėšė apatinius daug greičiau, nei ji įstengė juos apsivilkti. Tai galėjo ją suerzinti, jei tik Sem nebūtų norėjusi kuo greičiau apsinuoginti prieš jį.

Jo trumpikės buvo negailestingai nusviestos šalin. Prezervatyvą Sem užmovė labai greitai ir galiausiai pajuto jo kūno svorį. Kūnas glaudėsi prie kūno. Makas buvo toks šiltas, stiprus ir tvirtas – jos svajonių vyras.

Makas rankomis suėmė Sem galvą.

– Pažvelk į mane.

Prašymas nesudėtingas, tad Samanta pažiūrėjo jam į veidą, tamsias gilias akis, ryškius skruostikaulius ir ryžtingas lūpas, kurios jai patiko vis labiau.

– Ir atsimink, – suniurnėjo jis.

Neperspėjęs Makas pakėlė jos klubus ir giliai įsiskverbė vienu staigiu judesiu. Ji aiktelėjo, o tada suvirpėjo, nes pojūčiai užgožė visa kita. Jis ne užpildė ją savimi, bet tapo neatsiejama jos dalimi. Sem nesuprato, kada tai nutiko, bet ir nesuko dėl to sau galvos. Priėmė jį visą nė akimirką neatitraukdama akių nuo judančio kūno, kuris skverbėsi vis giliau ir giliau.

Tai štai kas yra meilė. Tai daugiau, nei žmogus gali suprasti, tai reikia išjausti. Sem sudrėkino lūpas ir lėtai, jausmingai ėmė bučiuoti Maką. Ausis pasiekė šiurkšti dejonė. Pajutusi ūsus ji suaimanavo.

– Mieloji, tu mane žudai. Norėčiau neskubėti, bet... – Jis dusliai suvaitojo. – Negaliu.

– Tai nelauk, – neatplėšdama lūpų sušnabždėjo ji.

Makas kartą sujudėjo lėtai, o tada tempas darėsi vis greitesnis, kol nė vienas nebegalėjo tvardytis. Kiekvienas judesys atsimušė Sem širdyje ir atrodė, kad juodu yra viena. Jai beprotiškai jo reikėjo, regis, jam – taip pat. Netrukus abu pasiekė viršūnę ir ėmė suptis ant malonumo jūros bangų.

Juodu gulėjo tylėdami. Jaukią tylą drumstė tik lietaus barbenimas į stogą.

– Net nepastebėjau, kad ruošiasi lyti, – sukuždėjo ji ir padėjo galvą jam ant rankos.

– Buvo aišku, kad taip nutiks.

Makui pasirodė, kad tokios banalios frazės dabar tinka labiausiai. Po to, kas ką tik buvo, bet kokie žodžiai neteko prasmės, todėl jie vėl pasinėrė į tylą.

– O kokia tavo pavardė? – po kurio laiko švelniai paklausė Sem.

Jos žodžiai jį ne juokais nustebino. Makas neabejojo, jog ji greičiau pasitrauks nei pamėgins žengti žingsnį į priekį. Jos smalsumas buvo daug geriau nei mėginimas slėptis.

Makas žaidė su jos plaukų galiukais – švelniai braukė jais Sem per skruostą.

– Makenzis. Esu Rajanas Makenzis.

– Niekada nebūčiau atspėjusi. Kas tave pavadino Maku?

Jis gūžtelėjo.

– Mamai patiko vardas Rajanas, o tėvas vadino mane Maku. Be jokio rimtos priežasties. Tiesiog šiaip sau.

Jis pajuto, kaip ji nusišypsojo.

– Man patinka abu, – sukuždėjo ji.

Nenorėdamas praleisti pasitaikiusios progos, jis tarė:

– Tavo eilė, Sem Džo.

Ji garsiai atsiduso.

– Samanta Džozefina... Ryd.

– Pirmieji du sunkiai ištariami, ar ne?

– Taip, bet jie įmantrūs ir madingi. Bent jau taip manė mano tėvai. Mūsų šeimoje įvaizdis buvo svarbus. Kaip tik dėl to tėvui jo bėdos atrodo tiesiog neįveikiamos.

Ji nedrąsiai atsikrenkštė.

– Šiaip ar taip, jie mane vadino pirmuoju vardu ir dėl to visi ėmė taip vadinti.

– Išskyrus mane.

Ji nusijuokė.

– Išskyrus tave.

Jei įvaizdis jos šeimos ir draugų gyvenime toks svarbus, gali būti, kad Sem nerimavo dėl jo kilmės, darbo bare. Tiesa, jis nepatikėtų, kad jai tai svarbu, juk ji priėmė jį tokį, koks yra. Tiksliau, tokį, kokį mano esant. Vis dėlto Sem galėjo pagalvoti, kad jųdviejų santykius būtų labai sudėtinga paaiškinti tėvui ir bičiuliams.

Ji neprivalėjo jam nieko įrodyti. Makas mylėjo ją ir tikėjo, kad ji irgi jį myli. Jis tiesiog turėjo atverti jai akis.

– Paklausyk, Sem.

Ji įsitaisė ant jo.

– Iki saulėtekio mums liko dar valanda. Nejau nori ją praleisti kalbėdamasis? – paklausė.

Šiltas Sem kūnas lengvai sužadino Maką ir jį vėl apėmė geidulys.

– Kad ir kaip sunku būtų tai pasakyti, bet – taip.

– O aš nenoriu. Noriu likusį laiką būti su tavimi. – Ji atmetė plaukus ir prisiglaudė kakta prie kaktos. – Be jokios įtampos, be... tiesiog būti drauge. – Švelniai pabučiavo jį į skruostą, o tada – į lūpas. – Rajanai, man reikia tavęs.

Jis graudžiai sudejavo. Būtų galėjęs atsispirti viskam, tik ne savo vardui, tariamam jos lūpų. Tylėdamas išsiėmė prezervatyvą iš naktinio stalelio stalčiaus. Jei neapsirinka, šis – ketvirtas.

Jei Sem nori palaukti, jis palauks. Makas žinojo, kur galės ją rasti.

9

Jau brėško, kai Makas galiausiai užmigo, o Sem pasirėmė ant balkono turėklų ir ramiai stebėjo iš už kalnų tekančią saulę. Net ir neįtikėtinas gamtos grožis, ryškiai geltona spalva, paįvairinta raudonu spindesiu nuostabiai melsvame danguje, nepajėgė ilgesnį laiką išlaikyti jos dėmesio. Akys savaime nukrypo į vyrą kambaryje.

Jis norėjo pasikalbėti, o ji jį atstūmė. Samanta neturėjo kitos išeities. Jos laukia kitas gyvenimas. Juodu su Maku praleido nepakartojamą, stulbinamą, nepamirštamą savaitę. Argi galima tikėtis ko nors daugiau? Nežinia. Ji neleido jam užbaigti. Negalėjo to padaryti, kol nesutvarkė savo asmeninių problemų.

Mako dėka Samanta jautėsi pasiruošusi jas spręsti. Jis pažadino joje moterį. Tą, apie kurią ji net neįtarė.

Ji visą gyvenimą ieškojo to, ko negalėjo pasiekti. Iš pradžių stengėsi įtikti tėvams, vėliau – Tomui. Tik niekada nesirūpino savimi ir savo poreikiais. Tiesą sakant, net nebuvo apie tai susimąsčiusi. Pati to nesuprasdama tapo tuščia ir nepatenkinta gyvenimu. Kai mirdama mama paprašė duoti pažadą, Sem nudžiugo, jog galų gale bus pavykę laimėti jų pripažinimą. Deja, klydo. Jie visą gyvenimą ją mylėjo. Tik jai reikėjo daugiau, nei tėvai įstengė duoti.