Carly Phillips - Savaitė dviese

Sem dramatiškai mostelėjo rankomis į viršų.

– Kas bus toliau?

Ji pamėgino prisiskambinti tėvui, bet atsiliepė atsakiklis, tad Samanta paliko žinutę prašydama susisiekti su ja, kai galės. Nors buvo ankstyvas rytas, paskambino viešbučio operatorei ir paprašė sujungti su Tomo Vėberio kambariu. Asmeninis balso pašto atsakiklis (beje, dar vienas šio viešbučio privalumas) pranešė, kad jis turi ankstyvą susitikimą, o vėliau pietaus su klientu, bet vakare su visais pasimatys vakarėlyje.

Ji pakėlė akis į dangų.

– Ir kas mane traukė už liežuvio?

Atsisėdusi ant nedidelės sofos užsikėlė kojas ir atsiduso. Pokalbį buvo priversta atidėti ir jai pačiai teks pasirūpinti, kad galiausiai būtų pakeistas kambarys.

Dabar turėjo prastumti likusią dienos dalį. O juk galėjo ją praleisti su Maku, jei tik nebūtų buvusi tokia užsispyrusi, tokia...

Jos mintis nutraukė sučirškęs telefonas.

– Klausau.

– Sveika, Sem Džo.

Ji tik girdėjo savo širdies dūžius.

– Makai? Čia tu? – kvailai paklausė, bet jai taip palengvėjo išgirdus jo balsą, kad vos nepravirko.

– Ar dar kas nors tave vadina Sem Džo... na, išskyrus Zy. Bet jis lauke blizgina mano automobilį ir tikrai neturi šalia telefono.

– Blizgina tavo... Jam aštuoniasdešimt metų. Nejau nori, kad jį ištiktų širdies smūgis?

– Samanta, aš juokauju.

– Štai kaip. – Ji nusijuokė, o skruostu nuriedėjo ašara, kurią paskubomis nusibraukė. – O aš nejuokauju. Tik tu mane vadini Sem Džo.

– Velniškai teisingai, – suniurnėjo jis. – Nepamiršk to.

Makas nepyko. Būtų išgirdusi iš jo balso. Bent jau ji šitaip manė.

– Makai?

– Ką, brangioji?

– Aš... aš džiaugiuosi, kad paskambinai. – Ji nutilo klausydamasi ramaus jo kvėpavimo, kuris glostė ir ramino širdį. – Atleisk, kad šįryt taip tave palikau. Yra dalykų, kuriais privalau pasirūpinti pirmiausia. Be to, nežinojau, kaip atsisveikinti, o dabar dėl to gailiuosi, nes būtume turėję dar šiek tiek laiko. Aš nežinau, ar tu pyksti. Žinoma, turi teisę pykti, bet...

Tu kalbi padrikai, – tarė Makas ir nutraukė jos monologą.

Sem šyptelėjo įsivaizduodama, kaip jis atsakė šypsena, ir pirmą kartą nuo tos minutėlės, kai šįryt paliko jį lovoje, jai atlėgo.

– Žinau.

– Nes tu nerviniesi.

– Taip.

– Aš galėčiau tuo pasirūpinti, juk žinai, – tarė jis prikimusiu balsu ir jos kūnu perbėgo virpuliukai. Makas mokėjo sujaudinti ją kalbėdamas užuominomis, atpalaiduoti ir sugraudinti paprastu telefono skambučiu.

Sem tvirčiau suspaudė ragelį.

– Kaip?

Pasitikėk manimi, mieloji.

– Aš pasitikiu.

Paprastas prisipažinimas tiesiog pribaigė Maką. Jis atsirėmė į pagalves trokšdamas būti su Sem, girdėti jos balsą.

Tačiau baras privalėjo dirbti ir jis negalėjo atsipalaiduoti. Šį kartą negalėjo prašyti Zy pagalbos. Kaip ir kiekvieną savaitę senukas ketino aplankyti žmonos kapą. Makas nė už ką nesudrumstų jo vienatvės. Lokys grįš tik po kelių valandų, taigi jam teks tvarkytis pačiam.

„Makenzi, mąstyk išradingai.“

– Puiku, brangioji. Nusiramink ir pasakyk, kur esi.

Ji garsiai atsiduso.

– Savo kambaryje.

Jis nusijuokė.

– Žinau. Pats tau paskambinau, pamiršai? Apibūdink kambarį.

– Na, įsivėlė kažkokia klaida ir man skyrė liukso apartamentus. Jie tiesiog nuostabūs. Spalvos lyg iš svajonių. Ar pameni, apie kurias tau pasakojau?

Tarsi jis būtų galėjęs pamiršti. Namas, namai, vaikai – jųdviejų. Švelnus Samantos balsas plazdeno virš jo lyg debesis. Ji jautėsi laiminga jo viešbutyje, kambariuose, kurie buvo sujungti su jo apartamentais, tuose pačiuose, kuriuose prieš ištekėdama gyveno jo sesuo.

– Beje, Makai?

– Ką?

– Kad tu būtum matęs vonios kambarį. Spalvos dangiškos, o vonia masažinė, – ji pritildė balsą ir tai pažadino jo prisiminimus, kai pirmą kartą ją pamatė – murziną, dulkėtą, tačiau žavią.

– Be to, čia yra dušo kabina, kurioje galima atlikti masažą. – Ji trumpam nutilo. – Rankomis, Makai.

Jis sudejavo. Kirkšnyse ėmė įkyriai pulsuoti. Makas įsivaizdavo ją vonioje – nuogą, atsipalaidavusią, plačiai pražergtomis kojomis…

– Ar tu mane girdi? – paklausė Sem.

Jis tyliai atsikrenkštė.

– Taip. Maniau, kad aš turėčiau tavimi pasirūpinti.

– O aš manau, jog mes galime pasirūpinti vienas kitu.

Šį kartą tyla užsitęsė.

– Mums buvo gera, tiesa? – galiausiai paklausė ji.

– Juk žinai, kad buvo. Ar šįryt jau pusryčiavai?

Jis lyg šiaudo stvėrėsi kasdienės temos, kad nukreiptų savo mintis nuo Samantos, dušo su masažu ir mylėjimosi. Tolimas atstumas nieko nekeičia. Net skrydis iš Arizonos į Niujorką nieko nepakeistų.

– Dar ne, bet mirštu iš alkio , – paskutiniai žodžiai tiesiog nuslydo nuo liežuvio ir Mako ryžtingumas ėmė tirpti. – O kaip tu? Esi alkanas? – pasidomėjo ji.

„Alkanas kaip vilkas“, – pamanė jis. Tik nori jis ne maisto. Makas dirstelėjo į laikrodį. Dar kelios valandos ir ši nelemta apgaulė baigsis.

– Kokie tavo planai? – paklausė jis pakreipdamas pokalbį saugesne linkme.

– Šiandien vyks kokteilių vakarėlis, į kurį eiti būtina, o tada turėsiu... pasirūpinti keliais reikalais.

Tuo metu jis jau bus ten, kur ir turėtų būti. Tada galės geriau kontroliuoti padėtį. Ir save patį. Kol kas pavyko nuslėpti tiesą nuo Sem, kai pasiūlė Džo – jauniausiam, bet energingiausiam savo darbuotojui – priedą prie atlyginimo, jeigu jis pasirūpins, kad su Samanta būtų elgiamasi kaip su princese. Tokia princese, kuri neturi supratimo, kas ją užkėlė ant sosto.

Toks buvo Mako planas, kurį ketino šįvakar ir įgyvendinti.

– O ką veiksi tu? – pasidomėjo Sem.

– Tą patį, kaip visada.

– Norėčiau ir aš būti su tavimi.

„Tu ir būsi, mieloji. Būtinai būsi“, – pamanė Makas.

– Turiu apsitvarkyti prieš grįžtant Lokiui.

– Aš taip su juo ir nesusipažinsiu.

Jos ilgesingas balsas skaudino širdį.

– Gal kada nors ir susipažinsi.

– Taip, galbūt.

Jam plyšo širdis, kad leido Sem manyti, jog jųdviejų ateitis miglota. Tačiau ji nesuteikė jam kitos galimybės. Telefonas netinka svarbioms paslaptims atskleisti.

– Turiu bėgti, mieloji.

– Iki, Makai.

Jis palaukė, kol ji padėjo ragelį ir tik tada padėjo savąjį. Tada prisivertė nupėdinti į vonią ir atsuko iki galo šaltą dušą. Gal tai nors kiek apmalšins geismo ugnį. Visiškai ją užgesinti gali tik Samanta. Ji net nenumano, ką su juo padarė. Ne tik jo kūnui. Jųdviejų santykiai – daug daugiau nei nuostabus seksas. Ji išmokė jį naujų dalykų. Atskleidė, kaip jis moka mylėti ir duoti. O svarbiausia – pati kasdien mokėsi save pažinti.

Galiausiai jam pavyko tai padaryti. Tiesa, nuo tokios minties jis pajuto nerimą. Tol, kol Sem nieko nežinos, viskas bus gerai.

10

Sem atsisėdo lovoje. Kūną buvo padengę blizgantys prakaito lašeliai – geidulingo, jausmingo sapno rezultatas. Jai dilgčiojo jautriausiose kūno vietelėse. Ji prisiminė, kaip Mako rankos ją lietė, kaip bučiavo lūpos. Ji apglėbė save per liemenį, kad numaldytų virpulį. Taip iš jos veržėsi ilgesys.

Nors Makas ir paskambino, nė puse žodžio neužsiminė apie susitikimą. Tai ją skaudino, bet Sem privalės su tuo susitaikyti.

Pirmiausia ji privalo pažvelgti tikrovei į akis: ištrūkti iš auksinio narvelio, į kurį netyčia pakliuvo. Ji nuleido kojas žemyn ir ieškodama piniginės išvydo ant piršto sužibant Mako dovanotą žiedą.