Carly Phillips - Savaitė dviese

Dabar Samanta nebebuvo mergytė, karštligiškai ieškanti meilės, švelnumo. Tuo metu, kai tėvo reikalai visai pašlijo, gelbėti jį buvo pati natūraliausia jos reakcija. Lyg visi ir būtų tikėjęsi, kad ji pasiaukos. Samanta net pati gerai neapmąstė tokio sprendimo. O tada Makas parodė, ko ji neteks.

Už tai, ko jis ją išmokė, prieš išvykdama Sem įteikė jam vienintelę dovaną, kurią galėjo duoti: paklausė jo vardo ir pasakė savąjį. Laisva valia pasidalijo informacija.

Vis dėlto, ji liks skolinga ponui Rajanui Makenziui daug daugiau nei kada gyvenime įstengtų atsimokėti. Ne tik už tai, kad padovanojo jai pačią aistringiausią savaitę gyvenime ar parodė, kas yra meilė. Staiga supratusi tiesą, ji tvirtai įsikibo į metalinius balkono turėklo virbus. Yra skolinga Makui už tai, kad jis parodė tikrąjį jos veidą, padėjo pažinti save.

Dabar Samanta neabejojo – ji negali tekėti už Tomo.

Jei nusisuks nuo ką tik savyje atrastos moters, išduos save. Dar blogiau – ji išduos Maką ir kartu su juo praleistą laiką. Sem nė už ką taip nepasielgtų. Tiesiog negali. Ji per daug jį gerbė, kad netektų visko, ką jis jai davė. Vienas svarbiausių jo padovanotų dalykų – atgauta savigarba. Samanta suprato, jog negali leistis būti parduota, netgi tėvo.

Vidinis balsas nerimo: „O kaipgi tavo tėvas?“

Kaip prisiversti išduoti jį?

„Sem, tu nesi atsakinga už tėvą.“ Mintyse suskambėjo Mako žodžiai ir ji žinojo, kad jis teisus. Tėvas yra suaugęs žmogus, o ji – jo vaikas. Deja, labai dažnai su metais žmonės susikeičia vaidmenimis. Bet tai nereiškia, kad ji privalo viską paaukoti. „Negali išsižadėti savo gyvenimo dėl to, kad jis turi bėdų.“ Makas ir dėl to teisus. Turi būti kitas sprendimas. „Palaikyk jį, patark jam ir padėk, jei gali.“ Juodu kartu – ji ir tėvas – būtinai ką nors sugalvos. Samanta parems tėvą kiekviename žingsnyje. Jo stiprybė – patirtis, o ji taps stipresnė, vos tik praneš jam ir Tomui apie atšaukiamas vestuves.

Jai suspaudė skrandį, kai suprato, kas jos laukia. Supykęs ir pažemintas sužadėtinis, išduotas tėvas ir nedarbas. Sem neabejojo: vos tik ji nutrauks sužadėtuves, Tomas, jos atstumtas jaunikis ir viršininkas, nedelsdamas ją atleis. Kas bus toliau?

Tomas gyvens kaip gyvenęs, tik susiras kitą finansų planuotoją, pakeisiančią Samantą. Kalbant apie tėvą – ji pasitars su jo gydytojais, ar jis gali toliau dirbti. Jiems reikės persikraustyti – taip juodu pasislėps nuo Tomo rūstybės ir nepraras socialinio statuso bei išdidumo. Dėl tėvo Samanta tikrai neabejojo. Jis jai atleis. Šiaip ar taip, tėvai tiesiog dievino vienas kitą. Nejau ji neverta to paties? Sem sutiko tekėti tik todėl, kad buvo davusi žodį mamai. O pasižadėjo todėl, kad troško būti neatsiejama šeimos dalis, patirti meilę, kurią jos tėvai neabejotinai jai jautė, tik nemokėjo vaikui to suprantamai parodyti.

Dabar Samanta jau suaugusi moteris, kuriai atsivėrė akys ir ji suprato, ko gyvenime nori labiausiai. Daugiau nieko ji taip nemylės, kaip myli Maką, ir jeigu jam jos nereikia, Sem geriau liks viena nei tenkinsis kuo kitu. Tai priklausys nuo jųdviejų su Maku sprendimo. Grįžusi į kambarį uždėjo ranką sau ant pilvo ir pamėgino nusiraminti.

Kodėl teisingas pasirinkimas turi būti toks skausmingas? Samanta planavo sugrįžti. Tik nenutuokė, kas jos lauks. Tylomis susikrovė lagaminą ir stabtelėjo paskutinį kartą prie lovos. Nužvelgusi vyrą pamėgino nuryti sprangų gumulą.

Sem buvo baisiai nemalonu taip jį palikti. Ji išvis nenorėjo skirtis su juo, bet negalėjo rinktis. Per daug jos gyvenime neišspręstų klausimų. Jeigu pasiliks, neatsispirs pagundai pulti jam į glėbį, prisipažinti, kokią bekraštę meilę jam jaučia, ir pasislėpti nuo išorinio pasaulio. Jeigu Sem pasiliks, privalės tai patirti.

Viena jos dalelė bijojo išgirsti, kad jis jau pasisotino viena nuostabia šėliojimo savaite ir nieko daugiau iš jos nenori. Sem numanė, anksčiau ar vėliau jai teks su tuo susitaikyti. Bet yra ir kitokia galimybė: Makui ji bus reikalinga visam gyvenimui. Nuo tokios minties širdis pašėlo daužytis.

Samanta nesužinos, ko iš tikrųjų nori Makas, iki su juo pasikalbės. Bet tol, kol yra susaistyta sužadėtuvių saitais, negali apie tai net klausti. Palinkusi virš jo pabučiavo paskutinį kartą.

– Myliu tave, – sušnabždėjo vos girdimai.

Per miegus Makas atsivertė ant nugaros, užmetė vieną ranką sau už galvos, bet nenubudo. Ar supras ją, o gal ims nekęsti už tai, kad štai taip paslapčia nuo jo paspruko? Samantai liko tik viltis. Skruostą suvilgė ašara ir ji skubiai ją nusibraukė. Tada prisivertė pakelti lagaminą ir nusileisti į barą, tyliai užverdama už savęs duris. Bent jau žino, kur gali jį rasti, kai bus pasiruošusi.

Regis, Makas neįvertino Samantos. Jis pajuto, kai ji išėjo iš kambario. Vos po kokių dešimties minučių išgirdo uždaromų automobilio durų trinktelėjimą ir užvedamo variklio gausmą. Jam net nereikėjo žiūrėti pro langą, kad pamatytų, kaip raudoni jos išnuomoto automobilio užpakaliniai žibintai tolsta nuo „Alkanojo lokio“.

Paleisti ją buvo sunkiausia. Bet jis neturėjo teisės sulaikyti, kai Sem taip norėjo išeiti. Makas nukorė kojas nuo lovos krašto ir sudejavo kaip sužeistas žvėris. Jis vylėsi kartu praleisti dar bent kelias valandas, o ji paspruko net neatsisveikinusi. Samantą draskė dvejonės ir nerimas. Tuo jis neabejojo. Jam liko tik vos girdimai sušnabždėti žodžiai „ Myliu tave“, kurių Makas neabejotinai neturėjo išgirsti.

– Ir aš tave myliu, mieloji, – pirmą kartą jis ištarė šiuos žodžius balsu.

Visada manė, kad tai bus nepaprastai sunku padaryti. Niekada neįsivaizdavo, jog moteris, kurios jis trokš visa esybe, bus tokia nepagaunama. Kad ir kokios priežastys vertė ją taip elgtis, Samanta nusipelnė daryti taip, kaip nori. Lygiai taip, kaip jis pats sprendė, kada pasakyti jai tiesą apie save.

Makas pasilenkė ir paėmė telefono ragelį.

Sem įžengė į „Kurorto“ vestibiulį po atviru dangumi. Aplinkui buvo gausu augalų, prabangių krėslų ir stalelių stikliniais paviršiais. Ji pastatė lagaminą ant terakotinių grindų, o pasiuntinukas tuojau pat paėmė iš jos krepšius. Viešbučio aplinka atrodė jauki, skoninga. Jos sužadėtinis ne kartą minėjo, kad tai penkių žvaigždučių viešbutis.

– Kuo galėčiau jums padėti? – ją pasveikino jaunas dailus, ne vyresnis nei dvidešimties metų vaikinas. Degančios jo akys priminė Samantai ją pačią pirmojoje darbovietėje.

– Mano vardas – Samanta Ryd. Atvykau į konferenciją, kuri prasidės rytoj. – Ji pažvelgė į laikrodį ir nedrąsiai šyptelėjo. – Suprantu, kad mano kambarys dar neparuoštas, bet tikėjausi, jog galėsiu viešbutyje palikti savo daiktus.

Ji taip skubėjo išeiti, kol Makas nenubudo, kad pamiršo apie laikiną stogą virš galvos. Prisiminė Maką ir jai suskaudo krūtinę, tačiau alkio jausmas nugalėjo.

– Mirštu iš bado. Ar čia yra restoranas, kuriame galėčiau papusryčiauti ir lukterėti?

Jaunuolis pažvelgė į kompiuterio ekraną ir plačiai nusišypsojo.

– Tiesą sakant, panele Ryd, jūsų kambarys jau paruoštas.

Ji tik sumirkčiojo iš nuostabos.

– Matyt, savaitė nebuvo labai užimta, jei kambariai paruošti taip anksti.

– Na, taip. Kai kurie klientai labai anksti išvažiavo.

Jis visą dėmesį sutelkė į spausdinimą. Laukdama Sem apsidairė. Viešbutyje vyravo smėlio, kakavos ir balta spalvos – kaip tik tokios, kokiomis ji piešė savo įsivaizduojamą namą Makui. Jųdviejų namą. Akyse ėmė tvenktis ašaros. Akivaizdu, kad niekaip negali pamiršti savojo barmeno. Net toks prabangus viešbutis priminė jį.