Carly Phillips: Savaitė dviese

Turėjo vietoj jo užsimauti Tomo žiedą... bent jau tam laikui, kol sužadėtuvės bus oficialiai nutrauktos. Nors troško, kad Mako žiedas būtų kuo arčiau širdies, Samanta nė už ką nepažemintų sužadėtinio, net jei jis ketina taip pasielgti su jos tėvu. Gal ji jo ir nemyli, o jis nemyli jos, bet juodu buvo susitarę. Jai sutikus, Tomas buvo paslaugus ir elgėsi išmintingai. Tad nusipelnė jos pagarbos ir tokio pat elgesio.

Virpančiomis rankomis ji nusimovė sidabro žiedą su turkiu. Lyg žaibas persmelkė keista nuojauta, kurią jau buvo patyrusi suvenyrų parduotuvėje. Tol, kol nešiosite žiedą, būsite susieti amžiams.

Ar nusimaudama žiedą ji panaikins kerus?

– Kokius kerus?

Sem įnirtingai papurtė galvą, tarsi mėgintų atsikratyti įkyrių, kvailų minčių. Anksčiau ji netikėjo tokiomis nesąmonėmis ir neketino tikėti dabar.

Atsargiai įdėjusi žiedą į piniginę užsimovė Tomo dovanotąjį – su trijų karatų deimantu, kuris spindėdamas pūpsojo ant jos piršto ir traukė akį. Nuo aukso sklido šaltis. Suvaldžiusi drebulį ji išlėkė iš kambario ir užtrenkė duris.

Samanta grįžo į vestibiulį ir palaukė, kol Džo aptarnaus porą. Tik tada priėjo arčiau.

– Laba diena, panele Ryd.

Ji nusišypsojo paslaugiam jaunuoliui.

– Labas, Džo.

– Kuo galėčiau padėti?

– Kaip jau minėjau telefonu, yra šiokia tokia bėda dėl mano kambario, tiksliau – apartamentų.

– Jie jums nepatinka?

– Man jie labai patinka, o ir kam galėtų nepatikti? Tiesiog neturėčiau ten būti. Nežinau, kas davė nurodymus, bet tikrai įvyko klaida. Negaliu sau leisti gyventi tokiuose prabangiuose apartamentuose, todėl prašyčiau patikrinti kompiuteryje ir surasti man paprastą, standartinį kambarį.

Jis papurtė galvą.

– Jau sakiau jums, kad viešbutyje nebeliko laisvų kambarių.

Samanta norėjo iš nevilties surikti.

– Sakėte, jog ryte keli klientai išsiregistravo anksčiau.

– Tiek pat atvyko naujų. Jei pasijusite geriau, kambarys jums nekainuos... – Džo pastebėjo įtarų jos žvilgsnį, todėl kiek patylėjęs tęsė: – Jis nekainuos jums brangiau nei standartinis kambarys, – pasakė jis ir vėl plačiai nusišypsojo. – Tinka?

Ji pliaukštelėjo delnais per stalą.

– Toli gražu ne, – pareiškė Sem niekuo dėtam Džo. – Atleiskite. Tiesiog įrašykite mane į sąrašą, ar ką jūs ten turite, ir praneškite, kai atsilaisvins įprastas kambarys. Ar gerai?

– Taip, panele Ryd.

– Puiku.

Jo žvilgsnis nukrypo į jos ranką. Dešinę ranką.

– Labai dailus žiedas.

– Dėkoju, – suburbuliavo ji.

– Žinojau, kad pono Makenzio skonis puikus. Žinote, aš juo žaviuosi. Norėčiau kuo daugiau iš jo išmokti apie viešbučio valdymą, o tada...

Jos galvoje suspengė jau po pirmųjų jo žodžių ir ji abejojo, ar nori, kad smegenys vėl imtų veikti.

– Džo, – ji nutraukė įsibėgėjusį jaunuolio monologą.

– Klausau, pone.

– Sakei, Makenzis?

Na ir kas? Arizonoje turbūt gyvena daugybė Makenzių. Juk valstija didelė. Tai dar nieko nereiškia.

– Juk kalbi ne apie poną Rajaną Makenzį?

Jis šyptelėjo.

– Jis minėjo, kad esate šmaikšti. Tikrai juokinga, panele Ryd. Žinoma, apie Rajaną Makenzį. Viršininkas liepė gerai jumis pasirūpinti, kol grįš, tik neminėjo, kad reikalas toks svarbus. Bet tik pažvelkite. – Jis iškėlė jos ranką į šviesą.

– Jis yra... vyriausiasis vadybininkas?

Džo tik sumirksėjo ir nieko neatsakė. Akivaizdu, kad jis negalėjo nuspręsti: ar ji pokštauja, ar jis skaudžiai suklydo. Sem nenorėjo sukelti jam bėdų, bet privalėjo išsiaiškinti tiesą.

– Nurimk, Džo. Aš tik juokauju. Puikiai žinau, kas yra ponas Makenzis.

Jo pečiai su palengvėjimu nusileido.

– Taip ir supratau. Noriu pasakyti, kad esu gana nuovokus. Gal man niekada nepriklausys toks viešbutis kaip jam, bet pasistengsiu...

Sem paplekšnojo jam per ranką.

– Net neabejoju.

Pats laikas išmokti laikyti liežuvį už dantų. Staiga jos viduje atsivėrė tuštuma.

– Dėl kambario viską išsiaiškinsiu su ponu Makenziu, – karčiai ištarė ji ir nuėjo.

Apimta nusivylimo ir be galo priblokšta Samanta lyg sapne plaukė vestibiuliu. Suradusi laisvą kėdę įsitaisė ant jos ir parietė po savimi kojas.

Makas jai melavo. Jis nebuvo seksualus barmenas. Na, jis tikrai seksualus, tik ne barmenas. Ji norėjo būti pikta, nirši ir suviliota. Tokia ir buvo.

Tačiau pati veidmainiavo, kai ką nutylėjo. Todėl negali pykti ant Mako už jo melagystes, jei nori, kad jis atleistų jos melą. Tik ji jo geidė amžiams, o į jo planus tai neįėjo.

Ji nesakė tiesos dėl tam tikrų priežasčių. Ši kartu praleista savaitė tebuvo nuostabi iliuzija, nieko daugiau. Ji atsidavė jam visa širdimi, atidengė tą sielos kertelę, kurios niekada ir niekam nerodė, pati nežinojo ją esant, o jis sąmoningai nuslėpė tiesą. Kol ji vylėsi ir meldėsi, kad jie turėtų ateitį, jis džiaugėsi naujai atrasta seksualine laisve. Kokia ironija. Jis gavo iš jos viską, ko ji tikėjosi čia atvažiuodama.

O kas dabar? Makas turbūt nudžiugo, kad jos konferencija vyks būtent čia, nes taip galės su ja pramogauti tol, kol Sem teks grįžti namo. Samanta nenorėjo net galvoti, jog prabėgusi savaitė tebuvo smagus aistrų ir sekso šėlsmas.

Jos širdis maldavo praregėti. Nejau jausmai tebuvo vienpusiai? O kaipgi žiedas? Regis, vėl išgirdo vidinį balsą. Makas turbūt gardžiai pasijuokė iš to sidabrinio niekučio, kuris, jos manymu, galėjo ištuštinti jo kišenes. Ji buvo tikrai lengvas kąsnis.

O kaipgi jo svajonės ir atvirumas? Noras pasistatyti namą, turėti vaikų?

– Tu pati viską išsigalvojai, Sem Džo.

Iš pat pradžių Makas sakė, kad jie žengia į fantazijų pasaulį. O fantazijos anksčiau ar vėliau išsisklaido.

Kai ji šįryt išėjo, jis turbūt džiaugsmingai pamojo jai ranka ir atsisveikino visiems laikams. Kodėl turėjo būti kitaip?

Samanta niekaip negalėjo suprasti, ką jai skauda labiau – pilvą ar širdį. Regis, nutraukusi sužadėtuves, liks vienui viena. Aiškiai tai supratusi paslėpė veidą tarp delnų. Juk gavo tai, dėl ko atvažiavo. Nieko daugiau.

Makas žingsniavo savo viešbučio vestibiuliu. Negalėjo rizikuoti dėl Samantos, todėl nusiprausė, nusiskuto dar „Alkanajame lokyje“. Sugrįžęs į „Kurortą“ paslėpė lagaminą darbo kabineto spintoje, patikrino darbuotojus ir pasistengė būti kuo mažiau pastebimas.

Dabar beveik keturios valandos popiet. Reikėjo patikrinti, ar viskas vyksta pagal planą.

– Džo, ar viskas paruošta? – Makas palinko virš registratūros stalo ir akies krašteliu stebėjo liftus, kad spėtų pamatyti Samantą anksčiau, nei ji pastebės jį.

– Viskas taip, kaip liepėte telefonu, pone Makenzi.

Visą savaitę vadintas Maku, jis vos susilaikė nepažvelgęs sau per petį, į ką kreipiasi jaunasis administratorius. Ne tik dėl vardo jautėsi keistai. Neįprasti buvo ir jo drabužiai – juodos kelnės, balti lininiai marškiniai ir sportinis švarkas. Tai buvo įprasta viešbučio lankytojų apranga. Velniai griebtų, jis irgi anksčiau buvo pripratęs taip rengtis, bet dabar jo drabužiai atrodė keistai.

Makas pavydėjo Lokiui jo ramaus, paprasto gyvenimo būdo. Jis to niekada nebuvo patyręs anksčiau. Ar taip nutiko todėl, kad geriausias jo draugas galiausiai susirado sielos draugę, moterį, pasiryžusią pakeisti savo gyvenimą taip, kad juodu galėtų būti kartu? Ar dėl to, kad Makui atėjo metas liautis gyvenus viešbutyje ir galų gale įsikurti savuose namuose? Greičiausiai ir tai, ir tai. Tiesa, jis nebuvo tikras, kad jam tai pavyks.