Carly Phillips: Savaitė dviese

Anksčiau buvęs nedrąsus vidinis balsas ėmė kalbėti vis garsiau. Juk iš tiesų jo ir nepažinojo. Vis dėlto jis kvepėjo taip pat ir jos kūnas į jį reagavo taip pat. Panašu, kad juos siejo tik seksas.

Dilgtelėjusi širdis sakė ką kita: tai netiesa.

Ištiesęs ranką Makas ėmė žaisti su liemenėlės petnešėle, jo pirštai glostinėjo audinį, kol netyčia brūkštelėjo per odą. Nuo prisilietimo Sem suvirpėjo, bet jo rankos buvo tokios pat šaltos, bejausmės kaip ir balsas.

– Maniau, kad vilkėsi kokius seksualius apatinius, kurie ne ką ir dengia, leisi plaukams kriokliu kristi ant pečių...

– Kam?

– Kad sugundytum. Tau tai puikiai sekasi. – Patamsėjusios akys išdavė, kad ir jis viską gerai atmena. Makas žaidė su ja, o jai tai visai nepatiko.

– Kas? – piktai paklausė ji.

– Ir aš norėčiau sužinoti.

Paleidęs liemenėlės petnešėlę jis nužingsniavo prie lango ir pažvelgė į vidinį apsodintą žaluma kiemą, kuriuo ji neseniai žavėjosi.

Stebėdama, kaip jis nueina, Samanta pirmą kartą grįžusi apsidairė. Kambarį puošė įvairiaspalvių gėlių, kurių pavadinimų ji nežinojo, puokštės ir prie jų derantys raudonos, rausvos, baltos spalvos ir šių spalvų atspalvių balionai. Širdis pradėjo plakti lyg išprotėjusi, o viduje tarsi gėlės kambaryje pražydo viltis.

Ji jautėsi kaip apsvaigusi. Tarsi stovėtų ties praraja, už kurios laukė jos išsvajotas pasaulis. Galbūt. Ar jis nuliūdo dėl to, kad ji nepastebėjo jo romantiškų pastangų? Susigėdo, jog pakliuvo į bėdą? Gal šitaip norėjo atsiprašyti už apgaulę? Jei taip, Samanta jam atleidžia. Gal kai ji atsilygins jam tiesa, juodu galės pradėti viską iš naujo?

Ji visa širdimi troško, kad taip ir būtų.

Nors buvo beveik nuoga – savo nuogumo šalia jo liovėsi gėdytis po pirmųjų intymių akimirkų – ji priėjo prie jo ir švelniai pirštu brūkštelėjo per nugarą.

– Makai. – Jis įsitempė ir sustingo. – Atleisk, kad iš karto nepastebėjau. Galvoje sukosi spiečius minčių, bet… čia labai gražu. Tu viską padarei dėl manęs?

– Taip.

– Dėkoju.

Ji apsikabino jį per liemenį ir pajuto, kaip suvirpėjo jo raumenys, o tada jis atšoko lyg nutvilkytas.

– Nereikia, – suburbėjo.

– Nesuprantu. – Viltį lėtai pakeitė baimė.

– Aš ir nesitikiu, kad suprasi. Štai ką dar tau nupirkau, – pasakė Makas ir atsisukęs atidarė dėžutę.

Apgaubtas tamsaus aksomo sutviskėjo milžiniškas deimantas.

– Makai, jis nuostabus...

– Ir didesnis už šitą, – jis suėmė ją už rankos ir šiurkščiai ištiesė į priekį.

Jo akyse plykstelėjo sutrikimas, kurį netruko pakeisti juodas pyktis.

Nesuprasdama, kas su juo darosi, Samanta sužiuro į žiedą. Ji užsimovė jį ant piršto vos tik išėjusi iš baro. Norėjo turėti prie savęs nors dalelę Mako, net jei paaiškėjo, kad jis nėra tas, kuo jį laikė.

– Man patinka šitas žiedas, – lėtai ištarė Sem. – Maniau, kad jis patinka ir tau. – Ji vėl pažvelgė į jį.

– Sem Džo, o tu talentinga. Net talentingesnė, nei aš maniau. – Jis triukšmingai uždarė dėžutę ir susigrūdo ją į kelnių kišenę. – Pasakyk, ar būtum sutikusi?

– Žinoma, bet...

– Žinoma. Tada turiu dar vieną klausimą. O ką būtum dariusi su pirmuoju sužadėtiniu?

11

Sem pakirto kojas ir ji susmuko ant artimiausio krėslo. Sunėrė pirštus ir lėtai prabilo:

– Norėjau tau pasakyti. Ketinau tai padaryti šįvakar, po to, kai... – tarė ji ir nutilo mėgindama susikaupti.

– Po to, kai?.. – skatino ją tęsti Makas.

– Po to, kai viską išsiaiškinsiu su Tomu. Taip ir padariau. Ką tik vestibiulyje. Viskas baigta. Tiesa, niekas nebuvo ir prasidėję. Tiesiog buvo būtina...

– O dabar jau nebe?

– Ne.

Makas atūžė tarsi uraganas prie krėslo, kuriame ji sėdėjo, ir abiem rankomis atsirėmė į atramas. Jo smilkiniai pulsavo, žandikaulis atrodė grėsmingai. Dar niekuomet Sem nebuvo mačiusi jo tokio įtūžusio. Net tada, kai girtas vyrukas bare prie jos priekabiavo. Ji sunkiai nurijo seiles nerimaudama, jog palaukusi dar nors akimirką gali netekti galimybės pasiaiškinti. Gal jis nebenorės jos daugiau klausytis. Bet ir jo sąžinė nerami, todėl turėtų ją suprasti.

– Privalėjau tau pasakyti, bet Tomas... sužadėtuvių man nebereikia, nes...

– Nes aš irgi turtingas, – užbaigė jis. – Juk gautum ne tik pinigų, bet ir panašaus amžiaus vyrą, su kuriuo pašėlusiai gera mylėtis. Ką gi, Sem Džo, labai neblogai sugalvojai. Ir tau beveik pavyko.

Jis lėtai ėmė ploti. Sem rijo jį akimis negalėdama patikėti tuo, ką girdi. Kiekvienas žodis į jos širdį smigo lyg strėlė. Skausmas tiesiog draskyte draskė. Kai ji galiausiai suprato, kokius bjaurius dalykus Makas kalba, pajuto kunkuliuojantį pyktį. Kaip gali taip blogai apie ją galvoti, kai Sem visa esybe jam atsidavė? Juk ir pats nebuvo su ja sąžiningas.

Ji pažvelgė jam į akis tikėdamasi jose pamatyti stingdantį pyktį, tačiau išvydo skausmą, kokį juto ir ji pati. Jai sudiegė skrandį. Galbūt skausmas reiškė, kad ji jam teberūpi.

Sem ištiesė ranką, bet jis atsitraukė. Ji įstengė nuslėpti, kaip tai ją įskaudino.

– Tikrai manai, kad žinojau, jog viešbutis priklauso tau? Nuo pat pradžių?

Jis linktelėjo.

– Arba koks kitas perspektyvus verslas.

– Manai, galėčiau taip apgauti?

Makas persmeigė ją kraują stingdančiu žvilgsniu. Vienas–nulis jo naudai. Juk Sem apgaudinėjo jį nuo pirmosios pažinties dienos. Jis elgėsi taip pat, tik dabar, regis, tai pamiršo.

– Neabejoju, jog Zy arba kuris iš vaikinų norėjo gero, kai tau viską papasakojo, – tarė jis.

Ji susikryžiavo rankas ant krūtinės.

– Makai, ištikimybė tau nieko nereiškia, tiesa? Zy elgiasi su tavimi kaip su sūnumi, bet tu vis viena manai, kad jis tave išdavė. O po to, kas mus siejo... – ji kumštelėjo jį į krūtinę. – Manai, kad ir aš taip padariau. Vadinasi, mūsų niekas nesiejo.

Skausmas nutvilkė širdį ir ji vos prisivertė tai pasakyti.

– Mūsų ir negalėjo niekas sieti, nes abu visą laiką melavome.

Samantą išmušė šaltas prakaitas. Išsigandusi, kad nualps tiesiog jam prie kojų, ji nusliūkino prie drabužių spintos. Jai reikėjo kuo nors prisidengti, kad nesijustų lyg kekšė, ir atsikratyti drebulio.

Jo žodžiai pasiekė ją jau kitame kambaryje.

– O aš pervertinau tavo verslo gebėjimus, Samanta. Nederėjo tau palikti vieno vyro, kol nebuvai tikra dėl kito.

Ji išlėkė iš kambario taip ir nespėjusi pasigriebti kokio drabužėlio.

– Tu arogantiškas, bjaurus, veidmainis...

– Puikiai parinkai žodžius, bet, tavimi dėtas, pasistengčiau geriau susigrąžinti pirmąjį sužadėtinį, kol rasi kuo jį pakeisti.

– Gal aš... – kitus jos žodžius nutraukė užtrenkiamų durų garsas. – Taip ir padarysiu, – suburbėjo ji, nors žinojo, kad nė už ką taip nepasielgs.

Sem nieko nelaukė. Tebegirdėdama durų trenksmą ji šovė į vonios kambarį, tada nulėkė prie drabužių spintos ir įsimetė kelis daiktus. Ji negali likti čia. Tik ne tada, kai vyras, kurį myli, mano, jog ji... ji...

„Parsiduoda pasiūliusiam geriausią kainą.“

Dieve šventas, juk būtent taip ji ir ketino pasielgti. Kol nebuvo atgavusi sveiko proto. Kol Makas nebuvo išmokęs ją... Ko? Meilės?

Ji ėmė juoktis, kol akyse sužibo ašaros ir pasruvo upeliais. Sem atrodė, kad jie neišdžius. Taip, ji įsimylėjo jį, bet Makui tai tebuvo smagus žaidimas ir puikus seksas. Jis pats prisipažino.

Užstrigo lagamino užtraukas, bet Sem jį tampė tol, kol jis galiausiai pasidavė. Nieko nelaukdama stvėrė lagaminą nuo lovos ir nudundėjo prie durų. Plačiai jas atplėšė ir garsiai užtrenkė. Ir kurgi ji susiruošė vilkėdama tik apatinius? Ji susmuko prie durų, šalia išdidžiai pūpsančio lagamino.