Carly Phillips - Savaitė dviese

Bet moteris, visą laiką žinojusi, kad yra susižadėjusi su kitu vyru, niekuo negebėjo dalytis. Tik jau ne savo širdimi. Greičiausiai Makas jai pasirodė tinkamesnis kandidatas, todėl pamėgino jį sumedžioti.

Kam tekėti už senamadiško, konservatyvaus... nuobodaus vyro, jei šalia atsirado degantis aistra jaunikaitis? Velniai griebtų, juos užvaldžiusi aistra vos nesudegino abiejų. To Makas negalėjo paneigti. Vargu ar tai pavyktų ir Samantai. Todėl ji sakė tai, ką jis norėjo girdėti: „Myliu tave“.

Jei po meilės nakties būtų likusi viena, tikrai nebūtų sukuždėjusi jų skubiai išvykdama. Bet tokia moteris, kuri žadino jo smalsumą ir geismą nuo pirmosios dienos, kuri įkūnijo visas jo svajones... Toji moteris turbūt jautė, kad jis nemiega, todėl sušnabždėjo nieko nereiškiančius jai žodžius ir privertė jį šokti pagal savo dūdelę.

Jis taip ir padarė.

Makas nekreipė dėmesio į neramiai krūtinėje plazdančią širdį. Neklausė proto balso, įspėjančio, kad kažkas čia negerai. Samanta tikrai neketino jo apgauti ar įskaudinti. Nors tiek visko buvo matęs nuo „Kurorto“ atidarymo dienos, pats įkliuvo į pinkles, kurių taip vengė.

Samanta įkūnijo visas jo viešbutyje pasirodančias moteris. Skirtumas tik tas, kad jai vienintelei pavyko jį apkvailinti. Makas nenorėjo tuo tikėti, bet ir negalėjo nekreipti dėmesio į tai, ką matė savo akimis. O jo regėjimas buvo puikus.

Nesiskundė jis ir klausa. Samanta pasiteiravo Džo apie jį. Ji viską žinojo. Įdomu, ar seniai?

– Džo?

– Taip, sere. – Atrodė, jog vaikinas norėjo pribėgti ir jį paguosti. Nuo šios minties Maką supykino. Be to, jis velnioniškai pasiuto. Jam nereikia gailesčio.

– Ar kalbėdamasis su Sem... panele Ryd, šnekėjai apie viešbutį?

Jaunuolis trumpam susimąstė.

– Taip, sere.

Jo viduje sužibo vilties kibirkštėlė.

– Pasakei jai, kad viešbutis priklauso man?

Džo susiraukė.

– Leiskite pagalvoti. Ne, sere. Kai ji pajuokavo, aš pagalvojau, kad būsiu susimovęs, bet jei pamenu, ji pasakė: „Aš pati gerai žinau, kas yra ponas Makenzis.“

– Supratau. – Deja, ir administratorius viską puikiai suprato.

– Ar man... na... atšaukti jūsų nurodymus?

– Ne. – Makas triukšmingai delnais pliaukštelėjo per stalą. – Palik viską, kaip yra.

Kam vargintis ir viską keisti?

Jį visą savaitę kankino kaltės jausmas, kad nutylėjo tiesą, bet visa tai nublanko prieš Samantos melą. Ne, jis neketino keisti savo planų. Makas dabar troško pamatyti Sem veidą, kai ji įeis į kambarį, skendintį gėlėse.

Tegul mano, kad pasiekė viską, ką norėjo.

O dar labiau nekantravo pamatyti Sem išraišką, kai jis ištrauks iš jos visą teisybę.

Tik tada ji supras, kaip jaučiasi žmogus, pakylėtas iki dangaus, o tada skaudžiai sviestas ant žemės. Vis dėlto viena dalelė širdies labai norėjo išgirsti jos pasiaiškinimą. Nors tai nieko ir nekeistų.

Nuo nepatogių batelių maudė kojas. Vos tik ji grįš į savo kambarį, jie keliaus tiesiai į šiukšlių dėžę. Tas pats laukia ir suknelės. Sem jautėsi lyg maža mergaitė, kuri apsivilko ir apsiavė tai, ką pavyko rasti pasirausus mamos spintoje.

Iš dalies tai buvo tiesa, mat Tomas pageidavo, kad jos apranga būtų klasikinio stiliaus, solidi. Jis norėjo, jog kiti jam pavydėtų – ne todėl, kad jo išrinktoji rengiasi išskirtinai, o todėl, kad jis pasirinko geriausią. Anot jo, grožis iškalbingas. Per pastaruosius šešis mėnesius ji iš pagrindų pakeitė savo aprangą, kad įtiktų jo skoniui ir vykdytų sandėrio sąlygas.

Sandėrio, kuriam lemta netrukus nutrūkti.

Ji išėjo iš lifto ir nusispyrė gelsvus batelius, kuriuos buvo prisiderinusi prie tokios pat spalvos suknelės. Pėdindama koridoriumi tik su kojinėmis jautėsi lyg eidama debesimis, o palikusi Tomą viešbučio bare – tarsi būtų patekusi į rojų.

Ji norėjo privatumo, o jis pasirinko barą. Sem dar mėgino aiškinti, jog tai, ką nori jam pasakyti, geriau išgirsti ne viešumoje, bet Tomas atsakė, kad gaila būtų tokį grožį uždaryti kambaryje. Galiausiai ji pasidavė ir surado kampelį, kur juodu liko dviese. Ką ji galėjo padaryti, jei jis norėjo apsikvailinti prie visų.

Žinią Tomas priėmė garbingai. To ji iš jo ir tikėjosi. Jis visada elgdavosi civilizuotai ir niekada nekeldavo scenų, tik tyliu balsu priminė, kad nuo Samantos priklauso jos tėvo reputacija. Ji tokiu pat balsu pasiteiravo, kam jam reikia pirktis žmoną, jei moterys tiesiog išsirikiuotų į eilę, norėdamos būti taip pagerbtos. Ši mintis privertė jį kuriam laikui nutilti. Sem vylėsi, kad jis nė žodeliu neprasitars užmiesčio klube apie tėvo finansinę padėtį, kuri, priminė jai Tomas, nepasitaisys artimiausiu metu. Jis negaus pinigų skoloms apmokėti.

Sem puikiai tai žinojo. Kaip ir jos tėvas, paskambinęs dukrai telefonu. Vakarėlio metu jai pranešė apie skambutį ir ji paskubomis išėjo į atskirą kambarį pasikalbėti. Keista, bet atrodė, jog jos tėvui net palengvėjo. Gal Samanta jo neįvertino. Ji pažadėjo, kad juodu tikrai ras kitą sprendimą ir apie tai pasikalbės, vos ji grįš namo. Tėvas atsisveikindamas pasakė, kad ją myli. Tai išgirdusi Sem susijaudino. Jai nereikėjo aukotis, kad pelnytų meilę.

Seni įpročiai. Jis įtikino ją tekėti, o Sem sutiko neprieštaraudama. Jis neabejojo, kad dukra taip ir pasielgs. Matyt, tėtis pajuto, kokia ji nelaiminga. Jai jau seniau reikėjo apsispręsti ir viską baigti. Visiems nuo to būtų buvę tik geriau.

Tik tada ji nebūtų sutikusi Mako. Ir nebūtų išgyvenusi laimingiausios ir vienintelės tokios savaitės savo gyvenime. Nors ji nesužinos, ką reiškia gyventi kartu ilgai ir laimingai, bet nepaprastai brangins drauge praleistą laiką.

Makas melavo, bet melavo ir ji. Samanta negali planuoti savo gyvenimo nepasikalbėjusi su vyru, kurį pamilo. O planuoti privalo, nes nuo šios akimirkos yra bedarbė. Tai jos, žinoma, irgi nenustebino.

Sem galiausiai pasiekė savo apartamentus. Ji troško kuo greičiau išsinerti iš klaikios suknelės. Laikydama batus vienoje rankoje, kita atidarė duris. Apartamentuose buvo tamsu, tik iš miegamojo sklido šviesos ruoželis. Ji neprisiminė, kad kambaryje būtų įjungusi šviesą, bet gal tai padarė kambarinė.

Sem numetė batus ir perėjusi tamsią svetainę patraukė link miegamojo. Pakeliui atsisegė suknelę ir ją nusivilko. Šilko drabužis nuslydo kojomis, ji negailestingai jį nuspyrė. Dar niekada laisvė nebuvo tokia saldi.

Už nugaros išgirdo triukšmingai įkvepiant. Ji apsisuko lyg nuplikyta. Staiga suprato, kad neturi kuo gintis nuo įsibrovėlio.

– Velniai rautų, regis ir vėl tavęs neįvertinau.

Jai pasigirdo, kad jis kažką sumurmėjo apie apatinius, bet nebuvo tikra.

– Makai, – iškvėpė Sem su palengvėjimu.

Žiūrėdama į jį pamiršo viską pasaulyje, tik jautė, kaip plazda širdis ir kūnu ima sklisti džiaugsmas. Juodu ir vėl viename kambaryje. Ji jau ketino pulti prie Mako, bet sustabdė atšiauri jo veido išraiška.

Netikėtai Samanta pasijuto pažeidžiama ir vieniša. Šių jausmų ji nepatyrė būdama šalia Mako, todėl apsivijo save rankomis stengdamasi prisidengti.

– Laukei ko nors kito? – paklausė jis.

Sem atidžiai tyrinėjo jo veidą. Šaltas tonas privertė ją pasakyti pirmą į galvą šovusią mintį.

– Tu nusiskutai.

Jis pakėlė ranką prie lūpų, kur dar neseniai buvo ūsai.

– Turėjau tam priežasčių.

– Supratau.

Nieko ji nesuprato. Visai nieko, nors kūną vėl supurtė nuojauta. Ji nepažįsta žmogaus, stovinčio priešais ją. Ir ne dingę ūsai skyrė jį nuo barmeno, kurį Sem pažinojo.