Carly Phillips: Savaitė dviese

Išgirdus žemą balsą Sem širdis apmirė ir ji staigiai sužiuro į svečią. Samanta nemiegojo, todėl čia negalėjo būti sapnas. Tarpduryje stovėjo Makas. Buvo su gelsvai rudomis kelnėmis ir baltais lino marškiniais. Atrodė įspūdingai – rafinuotas ir vis dar nepaprastai seksualus.

Sem taip apsidžiaugė jį matydama, jog vos nepuolė ant kaklo, bet jo pasirodymas priminė, kad privalo laikytis atstumo. Čia stovėjo ne jos Makas. Šis vyras niekaip nederėjo su jos kukliu būstu. Jis netiko ir jos gyvenime. Kaip ir jo drabužiai. Bet argi tai svarbu? Ką ji žinojo apie Rajaną Makenzį – „Kurorto“ savininką?

– Kaip mane suradai? – paklausė ji.

Klausdama „Ką čia veiki?“ būtų išsidavusi, kaip jo pasiilgo. Sem nebuvo tikra, ar ištvertų, jei dar sykį būtų įskaudinta.

Makas gūžtelėjo.

– Kartais būti savininku labai naudinga, – žiūrėdamas į be galo nustebusias akis paaiškino jis. – Patikrinau tavo viešbučio registracijos kortelę.

– Štai kaip. Ir atvažiavai...

– Paaiškinti.

Netikėtai atūžė pykčio banga ir Sem iškėlė galvą.

– Taip, kaip leidai paaiškinti man?

Makas susiraukė, lyg būtų gavęs smūgį.

– Gal ir esu šito vertas, bet atvykau tokį kelią ne tam, kad mane atstumtum, Sem Džo.

Nuo Mako balso suvirpėjo jos širdis. Greičiausiai Sem vėliau savęs už tai nekęs, bet vis tiek paklausė:

– Tai ko tada atvažiavai?

– Tavęs, – tai ištaręs jis įžengė vidun.

Makas stovėjo taip arti jos, kad visa kita aplink tiesiog išnyko – už lango pypsintys automobiliai, oro kondicionieriaus zvimbimas. Jo nepakartojamas kvapas pažadino prisiminimus.

– Daviau tau pažadą ir jo neištesėjau.

Ji atpažino vos girdimą kimų balso pustonį ir turėjo labai pasistengti, kad numalšintų nesąmoningą savo kūno reakciją – susijaudinimą.

– Kokį pažadą? – paklausė ji.

– Pažadėjau, jog pasinaudosime visomis dvylika dienų. Dar kelios liko.

Jis šyptelėjo, o šypsena turėjo ją nuginkluoti. Deja, tų dienų, kai erotiškos užuominos sušvelnindavo įtampą, nesugrąžinsi.

– Įdomu, kad pokalbiui pasirinkai šį aspektą, Makai. Regis, buvau teisi. Vienintelis sąžiningas mus siejęs dalykas – seksas. Visa kita tebuvo melas.

Skausmo kupinas žvilgsnis susmigo į Samantą.

– Gal tau ir pavyko save tuo įtikinti, bet tai netiesa.

– Nejaugi? Net neatpažįstu tavęs taip apsirengusio. – Ji bakstelėjo į prabangių marškinių etiketę. – Jei ne ūsai, tai dabar žvelgčiau į visai nepažįstamą žmogų.

– Sem Džo, tai tik išorė. Ir be galo netikusi priežastis mane atstumti.

Jo pirštai taip švelniai apglėbė jai riešus, kad akyse sutvisko ašaros.

– Tau nereikia manęs bijoti, juk žinai.

Ar jis teisus? Ar ji tikrai bijo žmogaus, kuris iki tol, kol sužinojo apie jos apgavystę, teikė Samantai tik džiaugsmą ir malonumą? Taip. Tiesiog ji bijojo. Iš kur gali žinoti, kas buvo tikra, o kas – tik fantazijos vaisius? Kaip atskirti tikrovę nuo išmonės?

Makas ištiesė ranką ir užkišo plaukų sruogą jai už ausies. Jo pirštai nuslydo jos kaklu ir ji sudrebėjo visu kūnu. Samanta užsimerkė. Makui sužibo viltis.

Kad sutvarkytų visus reikalus namuose, jam prireikė daugiau laiko nei jis manė. Praėjo ilgos trys dienos, kol jis lyg viduramžių šauklys atvyko pas Sem pranešti, ką norėjo pasakyti. Gal jis ir atrodė kitaip, bet buvo tas pats vyrukas, kurį ji įsimylėjo. Jam beliko viltis, jog Samanta tai supras.

Deja, dėl ūsų jis nieko negalėjo pakeisti. Makas pažvelgė į veidrodį ir prisiminė jos žodžius: „Nenusiskusk ūsų... bent jau tol, kol būsi su manimi.“ O tada atėjo į galvą mintis, kaip jis karštakošiškai sureagavo, kai Sem Džo ėjo su kitu vyru... Norėjo sau įrodyti, kad Samanta jam neberūpi, ir apsimesti, jog kontroliuoja savo gyvenimą. To jis nejuto nuo akimirkos, kai ji tiesiog įkrito jam į glėbį bare.

– Atvažiavai manęs, – galiausiai prabilo Sem ir atrodė nepaprastai nustebusi. Plačiai atmerktos akys nemirksėdamos žvelgė į jį.

Po perkūnais, jis taip myli šią moterį ir kol kas yra jai skolingas daug daugiau nei iki šiol pavyko duoti. Kai viskas pasibaigs, ji daugiau niekada juo neabejos. Mažų mažiausiai turi Samantai pasiaiškinti. Kas nutiks vėliau, priklausys tik nuo jos.

Jis pakėlė jos ranką ir sunėrė jų pirštus.

– „Kurortas“ prasidėjo nuo nediduko motelio su pusryčiais, – palengva prabilo jis.

– Tikrai?

Makas linktelėjo.

– Jis priklausė mano tėvui kaip ir daug akrų žemės aplink. „Kurortas“ buvo jo svajonė. Tik širdies smūgis neleido sulaukti, kol ji išsipildys. Augdami visko turėjome užtektinai.

Jam labai reikėjo jausti Samantą, todėl jis nepaleido jos rankos, o nykštys tingiai suko ratus jos delne.

– Pinigų atsirado vėliau, kai pardaviau dalį žemės, kad pastatyčiau viešbutį ir paversčiau jį dideliu verslu. Žinoma, sėkmei pasitarnavo palankus laikas ir ekonomika.

– Neabejoju, kad tu išlikai kuklus ir tėvas galėtų tavimi didžiuotis.

– Jei kalbi apie verslą – taip. Bet kalbant apie tai, kaip iš pradžių puikavausi savo naujais turtais, – tikrai ne.

Makas nesididžiavo tuo, kaip elgėsi vos praturtėjęs. Gėda prisiminti, kaip greitai jis priprato prie pinigų ir pamiršo, iš kur yra kilęs. Samanta tylėjo, todėl jis tęsė pasakojimą.

– Galiu kaltinti tik save dėl to, kad netrukus viešbučio lankytojos ėmė kartis man ant kaklo. Regis, tai susuko man galvą. Kai supratau, jog jas dominu ne aš, bet mano statusas ir pinigai, buvo jau vėlu.

Jos akyse spindėjo supratimas ir susidomėjimas.

– Makai, kas tave įskaudino?

– Čia ir yra keisčiausia: jokia konkreti moteris to nepadarė. Nė viena jų nebuvo man išties svarbi.

„Iki tavęs“, – pamanė jis.

Jis karštai pabučiavo jai į delną.

– Gyvenimas mane mokė. Supratau, kad tos moterys ramiai mezga meilės romanus, kol jų vyrai gyvena tame pačiame viešbutyje. Nuo to mane tiesiog pykino. Todėl kai sutikau tave ir patikau tau toks, koks esu, nepuoliau aiškinti apie savo padėtį. O kai prisiruošiau pasakyti visą teisybę, tu ėmei nuo manęs trauktis.

Ji stovėjo tylomis ir pagarbiai klausėsi. Jam aiškinantis Sem pakėlė jųdviejų susipynusias rankas sau prie skruosto.

– Regis, aš klydau. To nesupratau tą akimirką, kai išsiliejau ant tavęs. Samanta, tu sumokėjai už tai, ko nepadarei.

Makas paleido jos ranką ir nuėjo prie lango, kuris žvelgė į parką, taip suteikdamas jai erdvės – ir fizine, ir emocine prasme. Jis pasakė viską, ką norėjo. Dabar turi apsispręsti Sem.

Kaip tą pirmąjį kartą, kai atėjo pas jį.

Sem stebėjo, kaip jis spokso pro langą. Makas klydo. Jis ne vienintelis kaltas. Ji irgi elgėsi savanaudiškai ir nesąžiningai. Užgriuvusi jam ant galvos lyg sniegas vasarą neleido rinktis, nors nieko dorai apie jį nežinojo.

Reikia pripažinti, kad juos siejo tikri santykiai. Kad ir ką būtų sakiusi jam, Sem neabejojo: juodu dalijosi ne tik aistringomis meilės naktimis.

Ji sustojo vos už kelių žingsnių nuo jo. Makui pavyko padaryti tai, kas, jos manymu, buvo neįmanoma – jis prislopino pyktį ir skausmą. Dabar Samanta juto dar didesnę meilę šiam ypatingam vyrui.

– Makai, aš ne mažiau kalta.

Jis atsisuko, kad pažvelgtų į ją, ir atsirėmė į langą. Sem sunkiai nurijo seiles.

– Aš tau atleidžiu, – tarė ji ir ėmė mindžikuoti nuo kojos ant kojos.

– Tai kas bus dabar, Sem Džo?

Juos skyrė ne daugiau nei keturios pėdos, bet jai atrodė, kad tarp jų Didysis Kanjonas. Kaip tai nepanašu į juos. Jie su Maku jausdavosi kartu labai jaukiai, Samanta nebuvo to patyrusi su jokiu kitu žmogumi.