Carly Phillips - Savaitė dviese

Jis prisiminė seserį – tas linksmybes, juoką ir pokštus, kuriuos krėsdavo vienas kitam. Prisiminė, kokie sutrikę kartais būdavo jų tėvai. Tačiau visada žinojo, kad šie juos myli. Jų meilės užteko ir vaikams, ir vienas kitam.

– Tai jų netektis, – Makas nenumanė, ką dar galėtų pasakyti, tik ketino pasirūpinti, kad ji niekada nebesijaustų tokia vieniša ir pažeidžiama.

– Neseniai tai supratau.

– Tu tikrai nori trijų vaikų? – atsargiai paklausė jis nesiliaudamas jos glostinėti, kad tik Sem neužsisklęstų.

– Taip.

Ji pasimuistė ir jis pamanė, jog Sem pasitrauks, bet ji tik pasisuko norėdama matyti jį. Jos rankos suėmė jo veidą.

– Ar mes privalome kalbėtis toliau?

Šiandien juodu padarė nemažą pažangą. Jeigu jam reikėjo ženklo, kad ji nepasiruošusi išgirsti tiesos, tai ką tik jį gavo.

– Ne. Yra dar daug dalykų, kuriuos galėtume daryti.

– Man tai patinka, – sukuždėjo ji.

Jie sunėrė rankas, o jis kilstelėjo Sem pirštus sau prie lūpų ir pabučiavo žiedą, kurį nupirko pirmąją dieną. Toks paprastas žiedelis žmonėms, kurių gyvenimai nepaprastai susipynę. Bet jis Samantai suteikė tiek laimės.

Makas galvojo apie moterį, kuriai sentimentai buvo daug svarbesni už išorinį blizgesį. Įdomu, kaip ji sureaguos, kai sužinos, kad jis gali nupirkti daug daugiau nei šis paprastas jos širdį pavergęs žiedelis.

Jis būtinai viską jai papasakos. Kai tik baigsis ši savaitė ir jis sugrįš į įprastą gyvenimą. Moteris, trokštanti svarbiausių dalykų gyvenime, tikrai supras, kodėl jis neprasitarė apie turtus, kai juodu susipažino.

Samantai labiau rūpėjo jis pats nei tai, ką gali jai nupirkti.

Atvirtęs ant nugaros Makas nepaleido jos iš glėbio. Jų kūnai tarsi sulipo. Jo standi varpa baksnojo Sem.

– Ar kada nors mylėjaisi po atviru dangumi?

Jos akyse žaidė saulės spinduliai. Makas nusijuokė.

– Ar balkonas tinka?

Ji linksmai papurtė galvą.

– Bijau, kad ne.

– Tada atsakymas būtų – ne.

– Galiu šitą spragą užtaisyti.

Samanta suspurdėjo ir jo vyriškumas atsidūrė prie išsvajotųjų malonumo vartų. Trukdė tik kelios skiautelės drabužių.

Jausminga jos dejonė varė jį iš proto ir jis vos pats nepradėjo vaitoti. Samantos kvapas buvo toks savas, toks pažįstamas, toks jaudinantis. Jos rankos jo delnuose virpėjo ir Makas neabejojo, kad ji jaučia tą patį. Godus, susijaudinęs jos kūnas meiliai trynėsi į jį. Iš pradžių buvusi nedrąsi, susikausčiusi, Sem virto geidulinga vilioke.

Nuojauta Makui kuždėjo, kodėl ji taip elgiasi. Sem mėgino vengti emocinio artumo, tačiau jos kūnas, apimtas liepsnų, neklausė. Vis dėlto jam pavyko susitvardyti.

– Be galo gundantis pasiūlymas, bet priverstas atsisakyti.

– Todėl, kad neturime sargių? Yra kitokių būdu pasimėgauti vienas kitu.

Kad ir kaip jos geistų, Makas neketino dangstyti savo jausmų aistringu seksu kaip anksčiau.

– Norėčiau padaryti kai ką kita, – lėtai ištarė jis.

Degdama iš smalsumo Sem kilstelėjo antakį.

– Ką gi?

– Apsikabinti tave, – pasimuistęs jis nukėlė ją nuo kelių ir apgręžė. Ji cyptelėjo iš nepasitenkinimo, bet Makas nekreipė dėmesio. Suėmęs už siaurų klubų, prisitraukė ją arčiau savęs, kol nugara vėl įsirėmė į akivaizdžiai ankštas kelnes.

– Bent jau žinau, jog geidi manęs, – sumurmėjo ji.

– Dabar svarbiausia ne geismas.

– Tai kas tada svarbiausia?

– Svarbiausia – būti su tavimi tiek, kiek dar liko laiko.

Sem tylėjo. Ko gi jis tikėjosi? Aistringo meilės prisipažinimo? Atviro pripažinimo, kad ji irgi nenori skirtis? To atvirumo, kurio jie šiandien pasiekė, vienai dienai pakaks. Tai labai nebloga pradžia.

Saulė pakibo virš jų. Vėjas darėsi vis karštesnis, o paukščiai čiulbėjo vis tyliau.

Labai iš lėto Samanta atsipalaidavo.

– Makai, su tavimi aš jaučiuosi laiminga.

Atsilošusi glėbyje ji tvirtai suėmė jo ranką. Tiesa liejosi iš pačios širdies. Makas ją priėmė kaip vertingiausią dovaną. Jis ištiesė ranką ir užkišo už ausies neklusnią plaukų sruogą.

– Aš stengiuosi.

Samanta nusišypsojo, o jis pakėlė jos ranką prie lūpų ir ėmė bučiuoti kiekvieną pirštą. Tada dar kartą pabučiavo žiedą, susiejusį juos amžiams. Visai nesvarbu, ar ji tai žino ar ne.

8

Prieš dvi dienas Makas laikė ją švelniai apsikabinęs. Kiti vyrukai būtų pasinaudoję puikia proga pasimylėti, tik ne jis. Žmogus, kurį ji mylėjo. Kad jį kur perkūnas. Kodėl jis turi būti toks kilnus? Toks žavus? Toks, kurį taip sunku palikti.

Paskutines keturiasdešimt aštuonias valandas jie praleido be atvangos kalbėdamiesi ir glaustydamiesi. Jokio sekso. Kai jis atsisakė jos pasiūlymo, Sem suprato, kad geriau nebemėginti. Makas elgėsi taip pat. Jis buvo toks pats galantiškas, kokį ji sutiko pirmąją dieną. Samanta už tai jį mylėjo.

Ji vaikščiojo tarp stalelių priimdama ir vykdydama užsakymus, bet net minios gausmas nenutildė galvoje siaučiančių minčių.

Ką ji skolinga tėvui? Dar svarbiau – ką ji skolinga sau? Nors Makas nekalbėjo apie ateitį, bet privertė ją atidžiau pažvelgti į moterį vardu Samanta Džozefina Ryd. Tai, ką ji pamatė, nustebino. Net nenumanė, kad gali būti tokia aistringa, nekreipti dėmesio į vidinius draudimus ir tiesiog išsilaisvinti. Su Maku leido sau būti laukinė, ištvirkusi ir nė kiek to nesigėdyti.

Na, prisiminus žymes, paliktas ant jo nugaros ir laukinį riksmą, nuskambėjusį per visą Arizoną, jai gal ir buvo šiek tiek nejauku. Bet tie ūsai neįtikėtinai kaitino kraują. Vien nuo minties ji tvirčiau suglaudė kojas, nes pajuto apimančio geismo dilgčiojimą. Sem ryžtingai papurtė galvą, kad atsikratytų įkyrių vaizdinių, kol dar neišliejo viso alaus.

Makas parodė, ką reiškia meilė. Sukrečianti, gimstanti širdies gelmėje ir deginanti. Ji tvirtai tikėjo, kad tokia meilė būna ne tik pasakose. Tokią meilę žmogus patiria vieną kartą gyvenime ir, jeigu jam labai pasiseka, ją išsaugo.

Samanta savąją meilę surado. Nors ir nežinojo, ar Makas jaučia tą patį. Jis elgėsi taip, lyg būtų įsimylėjęs, bet čia ir buvo esmė. Kiek tai tikra, o kiek išgalvota?

Nors jis labai skatino ją atsiverti, bet vos tik ji manydavo, kad pavyko pažvelgti į jo širdį, Makas tuojau pat atsitraukdavo. Gal pati jį stūmė ta kryptimi? Arba ir jis norėjo nors trumpam pabėgti nuo realybės.

Tik laikas beveik baigėsi. Jau rytoj ji turės palikti barą. Tačiau išeis ori, ne tokia, kokia pasirodė čia pirmą kartą.

Ji aptarnavo stalelį prie pagrindinių durų ir išėjo laukan pakvėpuoti grynu oru. Įkvėpė pilnus plaučius. Dabar, kai nebebuvo netinkamai apsirengusi turistė, vėsus nakties oras jai net patiko.

– Sveika, Sem Džo.

Mako balsas suvirpino ramų vakaro orą ir nutraukė mintis. Tai išėjo į naudą, nes jos krypo pavojinga linkme. Dieve mano, nejau ji mąstė apie galimybę nutraukti sužadėtuves? Kas galėtų patikėti, jog gera, klusni, jautri Samanta Ryd galėtų taip pasielgti? Dar visai neseniai ji pati netikėjo galinti suvilioti nepažįstamą vyrą, bet būtent taip ir nutiko.

Be to, dar ir įsimylėjo. Tik ar išdrįs pasielgti taip, kaip liepia jausmai? Tai reikštų, kad turi sulaužyti Tomui, mirštančiai motinai duotą pažadą ir svarbiausia – išduoti tėvą, kuris tiki ja. Ar įstengs atsisakyti ką tik atrasto šeimos jausmo? Iš esmės ji turėtų nusigręžti nuo visų vertybių, kurias jai nuo gimimo diegė tėvai.

O kur buvo tėvo vertybės ir moralės normos, kai jis pritarė jos vestuvėms, kurios labiau primena išprievartavimą? Susipažinusi su Maku Samanta pradėjo elgtis neįprastai ir kalbėjimasis su savimi buvo viena tų keistenybių. Atrodo, kad palengva tai virto nauju įpročiu. Nors ir labai erzino, tačiau vidinis balsas sakė tiesą.