Carly Phillips - Savaitė dviese

Sem triukšmingai įkvėpė, o jis tik gūžtelėjo.

– Atsiprašau.

– Tu visai nesigaili.

Makas šyptelėjo.

– Esi teisi, nesigailiu.

Jis išsiėmė iš pintinės dar vieną buteliuką kolos.

– Nori atsigerti?

Sem išraiškingai užvertė akis.

– Ne, ačiū, nors darosi tikrai karšta.

Nors virš galvų šlamėjo platūs medžio lapai, negailestinga Arizonos saulė smogė visa jėga. Samanta užsimaukšlino skrybėlę, kurią buvo įsigijusi Keiv Kove.

Pasidėjusi smakrą ant kelių pažvelgė į dangų ir atsiduso.

– Kas sakė, kad žemėje nėra rojaus?

Makas pasislinko arčiau jos.

– Kaip suprantu, tau čia patinka?

– O kaip galėtų nepatikti? – Ji atsigulė ant nugaros. Skrybėlė nukrito ant žemės, Samanta įsmeigė akis į dangų. Norėdamas matyti tą patį, ką ir ji, jis prigulė šalia. Jų rankos ilsėjosi viena šalia kitos, vos liesdamosi. – Net imu galvoti, ar nevertėtų pakeisti gyvenamosios vietos.

– Rimtai?

– Ne, – prisipažino ji. – Bet žmogus juk gali svajoti, ar ne?

– Nieko blogo svajoti.

Ypač jei jam pavyktų įkalbėti ją svajones paversti tikrove. Bet pirmiausia turi išsiaiškinti, kodėl ji tokia baikšti.

– Kur mes tiksliai esame? – paklausė Sem.

– Negyvenamame žemės lopinėlyje.

Makenzių žemės lopinėlyje. Bet Makas tai nutylėjo pamanęs, kad ji dar nepasirengusi išgirsti tiesos.

– Ji driekiasi mylių mylias į visas puses.

Prisimerkusi nuo akinamos saulės Sem prisidengė akis ranka.

– O koks ten didžiulis viešbutis tolumoje? – paklausė Samanta ir apsivertė ant šono, kad geriau matytų.

– Tą vietą vadina „Kurortu“.

– Turbūt juokauji.

– Nejuokauju. Kodėl klausi?

Ji staigiai gūžtelėjo pečiais.

– Ten vyks mano konferencija, – vos girdimai suniurnėjo Sem. Jos balsas išdavė, kaip ji to nelaukia.

Tai nudžiugino Maką. Bet konferencijos vieta sukėlė kitokių jausmų. Viskas pražuvo. Vos tik Sem užsiregistruos viešbutyje, nepraeis nė valanda ir sužinos, kad jis priklauso Makui.

Jis tylomis apsvarstė nemalonią žinią. Jei konferencija vyks jo viešbutyje, galima tuo pasinaudoti. Jis bent jau turės laiko viską paruošti ir pasakyti tiesą, kai jam bus patogiausia. Viską apmąstęs negalėjo patikėti, kad jam taip sekasi.

Išėjusi iš „Alkanojo lokio“ Samanta jo nepaliks. Kaip viešbučio savininkas jis gali peržiūrėti visų svečių registracijos korteles. Todėl tiksliai žinos, kur ją rasti, o jis tikrai neketino jos paleisti.

– Ta konferencija, kurią minėjai, vyks „Kurorte“?

– Taip.

Sem patogiau įsitaisė ant plataus austo pakloto ir nejučia prisiglaudė prie jo. Siaura nugara įsirėmė Makui į krūtinę ir kirkšnis. Jis nurijo beprasiveržiančią dejonę ir užgniaužė bundančią aistrą – dar turėjo kai ką iš jos išgauti. Jo viešbutyje šią savaitę vyks ne viena konferencija, tad Makas pamėgino atsirinkti, apie kurią kalba Samanta.

– Mėginsiu spėti. Esi draudikė.

Gerklinis jos juokas suvirpino jam krūtinę.

– Makai, tu šmaikštuolis. Juk žinai, kad esu finansų planuotoja. Dalyvausiu finansinės naudos ir rizikos valdymo konferencijoje.

– Aš taip ir žinojau, kad šioje dailioje galvoje slepiasi darbščios smegenys. Konferencijoje susitiksi su klientais ar vadovais?

– Ir su vienais, ir su kitais. Rytais ir vakarais vyks seminarai, kuriuose bus mokoma, kaip išmintingiau ir saugiau investuoti klientų pinigus. Pietausiu su keliais klientais. Be to, mano... viršininkas vesis mane ir svarbius klientus vakarienės.

Makas nusibraukė nuo veido kelias ilgas Sem plaukų sruogas ir padėjo smakrą jai ant peties.

– Papasakok, ar būdama maža mergaitė svajojai tapti finansų planuotoja?

Išgirdusi absurdišką klausimą ji nusikvatojo.

– Svajojau būti balerina, bet paaiškėjo, kad mano judesiai nekoordinuoti, todėl ėmiau svajoti, kaip ištekėti. Įsimylėsiu, iškelsime vestuves ir lyg pasakoje ilgai ir laimingai gyvensime.

– O kaip tavo gyvenime atsirado finansai?

– Apie juos susimąsčiau tada, kai supratau, jog išmintingos moterys negali būti priklausomos nuo vyrų. Be to, mokykloje man puikiai sekėsi draugauti su skaičiais. Dar būdama visai jauna investavau pinigus, kuriuos tėvas laikė banke mano vardu. Taip užsidirbau nemenką sumą. Tada paaiškėjo, kad man neblogai sekasi – moku įvertinti riziką.

Makas nusišypsojo mąstydamas, kiek daug dalykų juos sieja. Ir jis rizikavo investuodamas visus šeimos pinigus, kad nedidelį motelį su pusryčiais paverstų aukščiausios klasės pramogų ir poilsio centru. Juk galėjo prarasti viską.

Panašu, kad didžiausia rizika Samantai buvo prisileisti jį arčiau savęs. Bet ji jau ėmė palengva atsiverti. Žinodamas, kad gali ją nustebinti ir atskleisti tiesą „Kurorte“, Makas laimėjo laiko. Jis neabejojo: jos širdis priklauso jam. Taigi dabar reikia pelnyti pasitikėjimą.

– Makai, apie ką tu svajoji?

– Nemaniau, kad norėsi žinoti.

– Aš pasidalijau savo svajonėmis, todėl dabar tavo eilė. Be to, svajonės – tai tik iliuzija, kuria mes jau ir taip dalijamės.

Pakako prisiminimų, kad jis ir vėl susijaudintų. Jis troško vėl būti joje, bet laikas tam buvo netinkamas. Jei dabar nutrauks pokalbį, prie jo nebegrįš.

– Gerai.

Makas dar niekam nebuvo pasakojęs apie savo svajones, todėl nežinojo, nuo ko pradėti. Pasistatęs viešbutį už dalį parduotų tėvo žemių jis nepamiršo sau duoto pažado.

– Norėčiau pasistatyti namą negyvenamos žemės lopinėlyje, – pradėjo jis. Šitoje žemėje.

– Suprantu tave.

Jo tėvas norėjo, kad dalis žemės liktų būsimoms Makenzių kartoms. Makas įvykdė jo norą. Sesei tebepriklausė žemė, nors ji čia ir negyveno. O jis nematė prasmės statytis namo sau vienam. Vėliau net ėmė abejoti, ar išvis prisidės pratęsiant Makenzių giminę. Tada į barą užklydo susitaršiusi moteris, kuri privertė apgalvoti viską iš naujo.

– Didelį namą? – pasidomėjo Sem.

Laimei, Makui pavyko ją sudominti.

– Kokio tik užsimanysi, – atsakė jis.

– Hmmm, tada geriau tegul jis būna vieno aukšto, – mąsliai nutęsė ji palengva įsitraukdama į žaidimą. – Vaikai?

– Vienas ar du.

Juodais plaukais ir žibuoklių spalvos akimis.

– Du. Ne, geriau – trys. Labai vieniša augti vienam. Du berniukai ir mergaitė, kurie lakstys po tikrus namus, išdažytus rusva ir gelsva, balta ir tamsiai ruda spalvomis.

– Tai mano mėgstamiausios spalvos, – patvirtino jis ir nudžiugo, kad ji nepastebėjo jo šypsenos.

– Namas bus stilingas, – svajingai tęsė Samanta, – bet patogus ir erdvus, jame jausimės laisvi ir nebijosime ko nors sudaužyti.

– Ar tokiuose namuose užaugai tu? – atsargiai paklausė Makas.

Sem įsitempė. Lyg jo klausimas būtų pažadinęs ją iš svajonių ir priminęs, kad ji nuėjo per toli.

– Aš...

Jo delnai meiliai glostinėjo jai ranką.

– Tęsk, – sukuždėjo jis.

– Aš... užaugau nuostabiame name su galybe daiktų, skirtų tik žiūrėti, bet jų negalima buvo liesti. Motina mėgo gražius daiktus, o tėvui patiko jai pataikauti. – Sem nusijuokė, bet garsas buvo keistai džeržgiantis. – Pasakysiu kitaip. Jis ją mylėjo, ir taškas. Man tiesiog nebeliko vietos.

Makas tvirčiau spustelėjo jai ranką, tarsi norėdamas nuraminti ar įkvėpti lašelį meilės, kurios Sem trūko iki šiol.

– Esu tikras, kad tėvai tave mylėjo, – prakalbo jis.

Kaip jie būtų galėję nemylėti?

– Žinoma, mylėjo. Tik jaučiausi esanti prašalaitė, į kurią tėvai atkreipdavo dėmesį, kai nebūdavo vienas su kitu.