Carly Phillips - Savaitė dviese

Ar gali aistra išblėsti? Ne, jei tik kyla tikras potraukis. Tai ir siejo ją su Maku. Vien potraukis. Samanta susivokė, kad šiąnakt atrado daug įdomybių. Galbūt tai – ne iliuzija. Ji galėjo tik viltis. Ir ne dėl to, kad norėjo likti sveiko proto. Būti ta pati Samanta, kuri prieš kelias dienas įžengė į barą.

„Sėkmės, brangioji.“

Dievulėliau, mintyse ji girdėjo Mako balsą.

Pajutusi jo lūpas prie kaklo Sem atsiduso. Mako rankos nuslydo tarp šlaunų ir ji žinojo, kad ras ją sudrėkusią ir geidžiančią. Kilstelėjo klubus, kai vienas jo pirštas prasiskverbė gilyn. Nuo antrojo prisilietimo iš lūpų išsiveržė dejonė.

– Norėčiau neskubėti, – sudejavo ir jis, bet pirštai nesiliovė judėję. – Palaukti.

Jos galva nusviro ant pagalvės.

– Kodėl?

Jis susijuokė ir tai išlaisvino jos mintis.

– Nes noriu, kad neužmirštum to.

Tarsi supratęs, jog priminė apie artėjančią pabaigą, Makas liovėsi juoktis. Samantai suspaudė krūtinę, o galvoje suskambo perspėjimo varpai. Ji iš paskutiniųjų stengėsi nekreipti į juos dėmesio. Tik šį kartą buvo daug sunkiau. Bet jaudindamasi dėl neišvengiamų dalykų nieko nepasieks.

Išlaisvinusi vieną ranką suėmė kietą jo vyriškumą. Švelniai jį glamonėjo pirštais. Staiga delne pajuto skysčio lašelį. Ir pametė galvą.

Gyvenimas, meilė, vaikai. Mako gyvenimas, jo meilė, jo vaikai. Visa tai įmanoma, tik ne jai. Jei tai būtų nutikę kitu laiku, kitoje vietoje, ji pamirštų apdairumą, galėtų elgtis neprotingai ir vadovautųsi tik jausmais. Bet dabar privalo juos užrakinti po septyniais užraktais. Jeigu jausmų nepripažins, tai jų ir nebus, tiesa?

Vidinis balsas atsakė: „Ne.“

Tiesa?

Tyla. Ji pajuto nerimą.

Aistringas jo dūsavimas sugrąžino Sem į tikrovę.

– Makai?

Jo kakta rasojo nuo prakaito.

– Atleisk, mieloji, bet laukimas nepadeda.

– Nepamenu, kad būčiau prašiusi laukti. – Ji nusišypsojo ir leido vėl suimti savo ranką virš galvos. – Bet turėsi manimi pasitikėti, jei norėsi pasiekti štai tą dėžutę.

Jis suraukė antakius.

– Pažadi neliesti?

– Nebent būtinai reikėtų.

Jis paleido jos rankas ir paėmė dėžutę su prezervatyvais. Sem susidrovėjo, bet tuojau pat suėmė save į nagą ir ištraukė dėžutę jam iš rankų. Kas minutę elgėsi vis laisviau. Su Maku galėjo atsipalaiduoti. Anksčiau taip nėra buvę ir... niekada nebebus.

– Pažadėjai neliesti. – Jo lūpas iškreipė nuostaba.

Sem tik papurtė galvą.

– Sakiau, kad paliesiu tik tada, jei tai bus būtina. Dabar taip ir yra.

Jei ji Mako nepalies, tai tiesiog numirs taip ir nepajutusi jo savyje. Tad jam beliko susitaikyti su laisva jo pažado interpretacija. O Sem galėjo tik atleisti sau už jausmus , kurie tikrai nebuvo jos plano dalis.

Žaismingai ir švelniai maudama gumytę Sem kankino jo kūną ilgiau, nei tai buvo būtina. Kai jis pakibo virš jos, ji suprato, kad nebežaidžia. Makas suėmė ją už klubų ir vienu judesiu sujungė išsiilgusius kūnus, o tada suvaitojo – dusliai, vyriškai, su pasitenkinimu. Nuo to garso ji visa įsitempė. Makas stabtelėjo leisdamas jai prisitaikyti. Tai buvo rūpestingas, bet išties nereikalingas gestas. Jos kūnas priėmė jį lyg prarastą savo dalelę. Kiekviena ląstele juto, kaip jis pulsuoja viduje, užpildo ją.

Dievulėliau, ji įklimpo daug giliau nei manė. Sem akys sudrėko. Nejau tai ašara rieda skruostu? Tik ne tai. O, ne.

– Sem?

Ji vos pajėgė atsimerkti ir šiaip ne taip šyptelėti.

– Ką?

Mako pirštas pagavo išdavikišką ašarą ir ją lyžtelėjo.

– Sūru, – ištarė. – Aš tave užgavau.

– Ne. – Ir tai buvo tikra tiesa.

Ji kilstelėjo klubus. Pajutusi jį dar giliau iš malonumo suvaitojo. Nejaugi atrado tobulą vyrą?

– Kaip tai galėtų mane užgauti?

Ar išvis jis galėtų ją įskaudinti?

– Ak, brangioji, tikrai negalėtų.

Makas skverbėsi dar giliau, kol tiesiog paskendo joje. Jausdama, kaip jis užpildo ją, Samanta pagalvojo: kad jau nuėjo tokį kelią, gali leisti sau pasimėgauti likusia kelionės dalimi. Pradėjusi judėti, sukti klubus ir gaudyti atriedančias malonumo bangas suprato, kad tai daugiau nei tobulos atostogos. Kai kas daugiau nei smagumas, žaidimas ir seksas.

Sem nebegalėjo atsiriboti nuo Mako, troško palikti dalelę savęs. Trintis teikė begalinį malonumą. Dejonės, atodūsiai sklido ne tik iš jos lūpų, bet ir iš širdies... Jausmų lavina privertė atsiduoti besąlygiškai.

Sem buvo beveik pasiekusi malonumo viršūnę, kai Makas neįspėjęs sulėtino tempą.

– Nesustok, – sudejavo jinai.

Jei jis ir toliau judės, ji nepajėgs galvoti. Sem nenorėjo Mako paleisti.

– Tuojau, tik iš pradžių norėčiau… – Jo rankos lietė jos krūtis glamonėdamos, myluodamos spenelius, kol šie sukietėjo.

– Ak, Makai, prašau...

– Tuojau. Tik padarysiu dar kai ką.

Jis kilstelėjo ją aukštyn. Sem juto kiekvieną besprogstančios varpos milimetrą.

– Ką?

Palenkęs galvą jis lūpomis susirado stangrius jos spenelius ir ėmė švelniai vieną po kito čiulpti. Nepaliaudamas judėti juos kramsnojo, ragavo, laižė. Nežmoniško malonumo bangos paskandino ją.

– Ak, tu...

Greitas, staigus jo judesys neleido jos žodžiams prasiveržti. Atrodė, kad Makas jos viduje vis auga ir kietėja. Sem nebegalėjo ilgiau tverti. Kai jis įsitempė ir išdejavo jos vardą, paskutinis judesys jos viduje pražydo pasitenkinimu, kuris dar kurį laiką vilnijo neleisdamas nurimti.

Sem sunkiai alsavo, o kūnas nevalingai drebėjo. Atsimerkusi suprato, kad pasaulis jos laukė. Pasaulis, kurio ji nenumaldomai troško, bet negalėjo turėti... kuriame gyveno vyras, tebeesantis joje. Vyras, su kuriuo ji ne permiegojo, bet iš tiesų mylėjosi.

– Tu tokia nepakartojamai... graži.

Giliai širdyje Sem žinojo, kad jis kalba ne tik apie išorinį grožį, bet nusprendė apie tai negalvoti. Jiems pats laikas liautis, kol santykiai nepasidarė per daug rimti. Kol ji neiškrėtė kokios kvailystės. Pavyzdžiui, neįsimylėjo jo.

Sem dirbtinai nusijuokė.

– Galiu kirsti lažybų, kad visoms moterims taip sakai.

Akivaizdžiai nustebęs jis kilstelėjo antakį.

– Tai jau tikrai, – suburbėjo jis. – Ir kiekviena moteris galvoja apie kitas, kol aš tebesu joje.

Samanta net susigūžė pastebėjusi jo veide šmėkštelėjusią nuoskaudą. Ji tenorėjo apsaugoti save, o įžeidė jį. Makas jau ketino atsiskirti nuo jos, kai Sem sumojo, kad negali jam to leisti. Tik ne taip.

– Makai, palauk, – paprašė ji ir suleido nagus jam į nugarą mėgindama sustabdyti. – Atsiprašau. Būk geras... Pamiršk, ką pasakiau. Išmesk tai iš galvos ir grįžkime prie to... – Ji pažvelgė žemyn. Jų kūnai tebebuvo susijungę ir jinai juto jį savyje. Karštis ir geismas vėl užliejo ją. Sem pajuto pačius įvairiausius jausmus, kuriuos bijojo įvardyti. – Nežinau, ką čia mėginu pasakyti. Tiesiog nepalik manęs.

– Tu ir vėl kalbi padrikai, – tarė jis ir šyptelėjo.

Ta šypsenėlė suteikė jai palengvėjimą. Jis bent jau nepyksta. Jei tik jai pavyktų užgniaužti jausmus, juodu galėtų visa tai pratęsti. Sem pajuto, kaip viduje nusišypsojo.

– Toks padrikas tavo kalbėjimas – geras ženklas, – pasakė Makas pirštais glostydamas jai lūpas. Ji stengėsi palaižyti pirštus, sūrią jų odą. Sem stebėjo, kaip padūmuoja jo akys.

– Kodėl?

– Nes, pasak tavęs, nerviniesi tik būdama su manimi... štai taip. Todėl atleisiu tau pastabą dėl kitų moterų.

Sem džiaugėsi, kad jis taip noriai nukreipė kalbą, kita vertus, ji norėjo išgirsti, kad kitų moterų nėra... bent jau tokių, kurios jam tikrai rūpėtų. Bet Sem neturėjo teisės to net norėti, nes pati negalėjo pasiūlyti to paties.