Carly Phillips - Savaitė dviese

Samantai liko mažiau nei keturios dienos. Ji privalo pamiršti Maką ir gyventi toliau. Viena.

– Ei, brangioji, norime dar po vieną.

Sem pažvelgė į vyrus prie stalelio kampe. Jie jau kelias valandas gėrė nesustodami. Ji ėmė svarstyti, kiekgi jie dar tvers. Po kiekvieno stikliuko liežuviai vis labiau pynėsi, o rankos maskatavo. Tarsi būtų manę, kad keikdamiesi ir priekabiaudami ją sujaudins. Tik kėlė šleikštulį. Sem šių tipelių anksčiau nebuvo mačiusi „Alkanojo lokio“ užeigoje.

– Tuojau, – išspaudusi šypseną atsakė ji.

Išvengusi plekštelėjimo patraukė prie baro, kur Makas plakė kokteilius.

Zy staiga prireikė pagalbos ir Makas buvo priverstas išlipti iš lovos. Sem vis dar nurausdavo pagalvojusi apie nutikimą duše. Makas sugrįžo, kai reikėjo atidaryti barą. Sem išnaudojo tą laiką mėgaudamasi Arizona. Bandė save įtikinti, kad gali bet kurią akimirką palikti Maką nepatyrusi širdies smūgio. Tačiau pati tuo netikėjo.

Ji pažvelgė į jį. Kaip visada Makas vilkėjo išblukusius džinsus ir baltus marškinėlius. Įprasta apranga paprastam žmogui. Tik jis toks nebuvo.

– Dar penkis to paties kampiniam stalui, – pranešė ji.

– Jei jie taip gers ir toliau, turėsiu juos išprašyti.

Jis ištiesė ranką ir užkišo išsitaršiusią sruogą jai už ausies. Nuo tokio rūpestingo, jaukaus gesto Sem užgniaužė gerklę.

– Kaip laikaisi? – paklausė jis.

– Kuo puikiausiai. Man tikrai patinka toks darbas. Sutinki daugybę įdomių žmonių. Ir mankšta neprasta.

– Nepamenu, kad tau būtų reikėję mankštos... – tarė Makas ir palinko virš baro prie Sem. Šiltas kvėpavimas kuteno jai skruostą. – Nepamiršk, jau mačiau nemažai.

Jos kūnas tuojau pat įkaito. Viliokiška jo šypsena išdavė, kad Makas pasiekė savo. Jis puikiai žinojo, kaip ją sujaudinti.

– Šią popietę buvau užsukęs į vaistinę, – sukuždėjo jai į ausį. Paprasti žodžiai ją nutvilkė.

Makas išsitiesė ir tęsė darbą, lyg nieko nebūtų nutikę. Tik aistra kunkuliuojančios akys ir valingas žandikaulis sakė ką kita. Jis pripildė penkis bokalus ir padėjo juos ant Sem padėklo.

– Spėju, kad sėdėdama prie baro nelabai pasimankštintum, tiesa? – pratęsė jis pradėtą pokalbį.

– Tikrai ne. Tam reikia palakstyti tarp stalelių su užsakymais.

Jis pastūmė Sem prikrautą padėklą.

– Po ilgo sėdėjimo praverstų pajudėti.

– Taip.

– Minėjai, kad dirbi finansų srityje, bet nesakei...

– Geriau jau eisiu, vietiniai ima nerimauti.

Samanta tyčia jį nutraukė. Anksčiau jis nesidomėjo jos gyvenimu ir ji nenorėjo, kad pradėtų klausinėti dabar. Jei tik peržengs ribą, nebebus laikinas meilužis, o... Kas? Tas, kuriuo ji pasitiki? Kuris jai rūpi?

Per vėlu, todėl ji privalo išlaikyti nors menką atstumą. Regis, kita pokalbio tema suveikė. Makas dėbtelėjo į laukiančius klientus ir susiraukė.

– Tavimi dėta, taip nedaryčiau. Net ir vyrams atsiranda raukšlių.

Ji perbraukė pirštu gilią įdubą tarp antakių, jis sugriebė ją už riešo.

– O aš nedaryčiau to, ką dabar darai tu, nebent norėtum rizikuoti.

Jis net nenumano, jog ji ir taip rizikuoja tiesiog būdama su juo.

– Kaip?

– Samanta, tu vengi asmeninių klausimų.

Ne tik gražus, bet ir įžvalgus. Ir kada liausis būti doras?

– Gal. Ar nemanai, kad tai tik apsunkintų viską?

Prieš atsakydamas jis atidžiai į ją pasižiūrėjo.

– Viskas ir taip jau sudėtinga, – suburbėjo jis. – Be tu teisi... vietiniai ima nekantrauti.

Jis stvėrė šluostę ir ėmė trinti alumi aptaškytą barą. Sem troško pasakyti ką nors, bet ką, kas nuvytų atsiradusį šaltuką. Tik ką?

„Esu finansų planuotoja, susižadėjusi su kitu vyru? Parsidaviau tam, kas pasiūlė didžiausią kainą? Kad ir kaip rūpi tu, mano gyvenimas jau nulemtas?“

Kažkodėl ji abejojo, ar Maką nudžiugintų nors vienas iš šių atsakymų, todėl tik pakėlė padėklą ir nuėjo.

Jis stebėjo skubų jos pasitraukimą žavėdamasis dailiai judančiais klubais.

– Jei paklaustum manęs, pasakyčiau, kad esi nugalėtas, – sukikeno Zy.

– Ne, tik peržengiau ribą.

Tą, kurią mintyse nubrėžė Samanta po pokalbio apie tėvą. Jei ir paklaustų, ji neketino pasakoti smulkiau. Jiems skirta savaitė ėjo į pabaigą, gal dėl to Sem nusprendė išlaikyti šiokį tokį atstumą. Gal pats laikas jai pasakyti, kad besibaigianti savaitė nebūtinai reiškia pabaigą. Jis papurtė galvą.

– Jei nori, kad dama tavimi pasitikėtų, – vėl prakalbo Zy, – mano galva, pirmiausia pats turi ja pasitikėti.

Makas su tuo sutiko. Tik Samanta dar nebuvo tam pasiruošusi. Ji atrodė baikšti, o jis nenorėjo jos dar labiau gąsdinti. Kad ir kas juos skirtų, Makas nė trupučio netroško, kad jo paslaptis dar labiau juos atitolintų.

Jis žvilgsniu lydėjo nueinančią Sem. Ironiška, bet užsisklęsdama ji atvėrė duris seksualumui. Kas galėjo pagalvoti, kad prisijungs prie jo duše? Paragavęs Samantos Makas nebesitikėjo, jog pajėgs ir toliau valdytis. Vos tik uždarys barą, niekas nebesutrukdys jam įsivilioti jos į lovą – tokios aistringos, įkaitusios, sudrėkusios, pulsuojančios...

– Vaikine, ramiau, – Mako svajas nutraukė Zy balsas.

Senukas nesunkiai atspėjo jo mintis ir pastebėjo žavėjimąsi Sem. Aišku, jis negalėjo tiksliai pasakyti, ką Makas galvoja, bet žinant, koks žvalus senolio protas, nesunkiai numanė, kokie erotiški vaizdiniai sukasi jauno vyro galvoje.

– Jai gana neblogai sekasi, – pastebėjo Zy.

Apėjusi staliuką Samanta padėjo po bokalą alaus priešais kiekvieną lankytoją. Ji meistriškai išsisukinėjo nuo jų priekabių tik juokdamasi arba krestelėdama galvą. Makas turėjo pripažinti: ji tikra šaunuolė. Labai greitai sumojo, kaip susitvarkyti su įkaušusiais vyriokais... Išskyrus vieną, kuriam paskutiniam padavė alų.

Jis šiurkščiai apkabino Sem per liemenį. Ji visaip priešinosi, o kai pamėgino išsiveržti, ją sustabdė tvirtas delnas ir kuždesys į ausį. Tais retais atvejais, kai taip nutikdavo Teresai, Makas viską išspręsdavo ypač ramiai. Niekas neįsižeisdavo ir kaulai likdavo sveiki. Tačiau matant, kaip grabalioja Samantą, jo viduje viskas apsivertė.

Savininkiškumo jausmas užvirino kraują, bet jis prisivertė luktelėti ir duoti jai laiko viską išspręsti pačiai. Tačiau klydo, nes vyrukas pakilo ir uždėjo delną jai ant krūties. Makas apibėgo barą ir nuskuodė prie Samantos greičiau, nei Zy būtų spėjęs nusispjauti.

Panašu, kad Sem sugebėjo daugiau, nei jis tikėjosi. Ji aplenkė Maką. Kai jis pasiekė stalą, nenaudėlio džinsai jau buvo šlapi nuo išpilto bokalo alaus.

– Makai, tavo klientams reikia apynasrio ir pavadžio.

Ji dėbtelėjo į vyruką, besivalantį kelnes.

– Zy! – pašaukė Makas ir linktelėjo į įkaušusių vyrų kompaniją.

Šis viską suprato be žodžių. Čiupo už pakarpos besižiojantį skųstis klientą ir išlydėjo visą šutvę pro duris. Paaiškino jiems apie svetingumą ir pasirūpino jų saugia kelione namo. Kartais Lokio tėvas elgdavosi siaubingai, bet prireikus būdavo sunkiai įveikiamas priešininkas ir puikus draugas.

Įsitikinęs, kad jų nebeliko, Makas sutelkė dėmesį į tai, kas svarbiausia. Jis ištiesė ranką ir suėmė Sem už virpančių pirštų.

– Samanta...

Ji papurtė galvą neleisdama jam kalbėti.

– Man viskas gerai, – pralemeno, nors išblyškęs veidas bylojo ką kita. – Kad būtum girdėjęs, ką jis sakė. Elgėsi šiurkščiai ir įžūliai, tarsi turėtų tam teisę... Lyg, be gėrimų nešiojimo, privalėčiau patenkinti ir kitus jo norus.