Carly Phillips - Savaitė dviese

– Tai nėra tiesa.

Šitas vyras liovėsi buvęs svetimas tą minutę, kai ją apkabino. Juos siejo nesuvokiamas, nepaaiškinamas ryšys. Jei ji viskuo abejotų, vis viena būtų tikra dėl to, ką jis jaučia.

– Jei liautumeisi šokinėjęs aplink mane lyg apie porceliano lėlę, pats tai suprastum, – pasakė ji ir uždėjo rankas jam ant krūtinės. – Įsiklausyk į save. Ką sako tavo nuojauta – ar mes svetimi?

– Nuojauta man sako, kad aš noriu tavęs.

Tai buvo švelniausi žodžiai, apibūdinantys tai, ką Makas dabar jautė. Jis ne tik jos norėjo, jam tiesiog reikėjo Sem.

– Ne, taip kalba tavo kūnas.

Ji dusliai, seksualiai nusijuokė ir tai tik dar labiau įaudrino Maką. Jausdamas, kaip jo stangri varpa pulsuoja įsirėmusi į ją, jis pamanė, jog Sem teisi.

Ji neklydo ir dar dėl vieno dalyko. Makas – ne prašalaitis, kuždantis vulgarius dalykus jai į ausį. Tai kas gi jis Samantai? Makas nenutuokė. Ji apie tai nešnekėjo. Dar daugiau – aiškiai parodė, kad net neketina apie tai kalbėtis.

Galbūt laikui bėgant Sem ims juo pasitikėti, bet toji diena dar labai toli. Makas įsipainiojo į šį reikalą tik pajutęs, kokia ypatinga yra Samanta. Jis nekreipė dėmesio į kai kurias smulkmenas, nes siekė pelnyti jos pagarbą. Kai ją išsikovojo, neketino prarasti.

– Ar mes jau išsprendėme šią dilemą? – paklausė Sem patogiau įsitaisydama jam ant kelių. Jis šaižiai sudejavo – juk juos skyrė tik plonytis medžiagos lopinėlis. Ar jam tik pasirodė, ar jos šypsena bėgant brangiam laikui darėsi vis labiau viliojanti?

Jis suėmė ją už kaklo ir prisitraukė prie savęs. Švelnus kvėpavimas audrino jam kraują. Makas nejučia atsidūrė aistros kokone.

– Viena dilema išspręsta, kitą dar liko išspręsti, – atsakė jis prieš priglusdamas prie jos lūpų.

Makas palengva ją skanavo – iš pradžių liežuviu, tada visa burna, kol Sem atsakė tokiu pat aistringu bučiniu. Ji jį užvaldė ir jam liko vienintelė išeitis – išjausti viską: kaip juda reikli jos burna, ranka nardo po jo plaukus, o klubai ieško didesnio artumo.

Sem nesiliovė judėjusi ir dar labiau jį sujaudino. Supratusi, kad taip nieko nepasieks, atsisėdo ir tvirčiau prisispaudė prie jo, tada kilstelėjo savo marškinėlių kraštą.

Per greitai, per skubotai. Jam reikės daug daugiau laiko, kad įvykdytų viską, ką yra sumanęs su ja patirti.

– Sem... – tarė jis ir jam nespėjus sučiupti už marškinėlių, Samanta juos nusivilko. – Viešpatie mieliausias, – sumurmėjo jis.

Žvelgdamas į apnuogintą kūną, putlias krūtis ir kviečiančią jos veido išraišką, Makas net nepastebėjo, kaip Sem išmetė marškinėlius per balkoną.

Jis rankomis tvirtai suėmė jos klubus ir pažvelgė į akis, degančias aistra.

– Aš nebesusilaikysiu.

Jos akys dar labiau patamsėjo.

– Argi to prašiau?

Makui šie žodžiai nuskambėjo lyg kvietimas. Maudamas nėriniuotas kelnaites stebėjo, kaip Sem užgniaužusi kvapą laukė tolesnių jo veiksmų. Geismas kovojo su dėkingumu. Kada nors jis turės padėkoti tiems, kas išnuomojo jai tą kledarą, bet dabar pajėgė mąstyti tik apie Samantą.

Pasimuistęs jis atsisėdo tiesiai, taip priversdamas ją atsiklaupti ant kelių priešais jį ant kušetės.

– Paklausyk, Makai... – Net tai, kaip ji ištarė jo vardą, jaudino. – Regis, elgiausi... kiek per įžūliai. Išties persistengiau.

Ji mostelėjo į balkoną, per kurį ką tik išskriejo jos marškinėliai.

– Nereikėjo man to daryti...

– Ar tau kas nors sakė, kad susijaudinusi imi kalbėti padrikai?

Makas šyptelėjo. Sem ne tik jį intrigavo, bet ir jaudino. Matydamas, kaip ji nuraudo, jis pajuto, kaip nekantriai sujudėjo varpa. Jis beprotiškai geidė šios nepatyrusios moters, kuri lyg gaivus vėjo gūsis įsiveržė į jo gyvenimą.

– Ne. Tiesiog, imu nervintis, kai esu... – Ji rankomis parodė į puikų apnuogintą savo kūną. – Noriu pasakyti, jog nervinuos, kai esu su tavimi... štai taip. – Ji pamėgino pridengti nuogumą rankomis. – Todėl manau...

Jo pirštai nuo klubų slystelėjo prie šlaunų. Sem garsiai aiktelėjo.

– Negalvok, Sem Džo, – įsakmiai tarė jis. – Ir nejudėk.

Makas rankomis pražergė jos kojas, palenkė galvą ir paragavo degančio, nekantraujančio Sem kūno. Neprieštarautų, jei dabar tektų mirti ir patekti tiesiai pragaran, nes ką tik buvo taip arti dangaus, kaip tik gali pakilti mirtingasis.

Sem pakirto kelius. Reikia pripažinti, ji tikėjosi ne tokios reakcijos, bet Dieve šventas... Jis kėlė ją į padanges... ypač dabar, kai pasiguldė ant kušetės. Net beprotiškiausiose svajonėse – o tokios, sutikus Maką, ją aplankydavo vis dažniau – neįsivaizdavo, kad gali būti taip gera. Ji įsitempė laukdama dar didesnio malonumo.

– Niekada nesiskusk ūsų, – sumurmėjo. – Bent jau tol, kol būsiu čia.

Staiga Sem persmelkė mintis, kad tai greitai baigsis. Ji įnirtingai nuginė ją šalin.

– Net nemanau, brangioji, – atsakė jis ir nusijuokė. Jo lūpos keliavo vidine šlaunų puse, o ūsai kuteno odą. Staiga Sem nuo prisilietimo pašoko. Pamanė, kad jis taip daro tyčia.

– Atsargiau, brangioji, – pasakė jis prikimusiu balsu, o tada liežuviu sudrėkino tą vietą, kur odą lietė šiurkštūs ūsai.

– Lengva tau... – Žodžiai nuslopo, nes tą sekundę jo burna pasiekė jautriausią vietelę .

Ir vėl. Ji užsimerkė ir atsirėmė į kušetės atlošą. Nežinojo, ko tikėtis, bet Makas buvo puikus mokytojas. O ji – gera mokinė. Kiekvieną kartą, kai jo liežuvis įsprūsdavo arba išslysdavo, kūną perliedavo malonumo banga. Kūnu tekėjo geismas. Ūsai ir kaitri burna buvo sprogdinantis derinys, tad Sem išsirietė tylomis geisdama daugiau, maldaudama...

– Makai?

Jų žvilgsniai susitiko, o aistra, liepsnojusi jo akyse, ją sukrėtė. Makas nepaliovė jos stebinti: uždėjo delną ir atsargiai patrynė intymią vietelę. Samanta suvaitojo, sudrebėjo ir įsitempė. Galiausiai pastebėjo, kad Makas nenuleidžia nuo jos akių. Regis, Sem turėjo susigėsti, bet tai tik dar labiau ją įkaitino.

Su kiekvienu jo rankos judesiu, kiekvienu klubų kilstelėjimu jo akys tik tamsėjo. Samantos kūnu nuvilnijo malonumo banga. Ji norėjo palaukti, pajusti jį savyje. Troško rėkti... Patyrusi be galo stiprų orgazmą taip ir padarė. O kūnas nuo pasitenkinimo dar ilgai pulsavo.

Kai atsimerkė, pamatė Maką, stovintį prie kušetės. Jis pasilenkė ir pakėlė ją ant rankų.

– Kur mane neši? – paklausė ji.

– Į vidų. Tu jau pažadinai visus laukinius gyvūnus, o aš dar nebuvau tavyje. Nenoriu, kad pabustų kaimynai.

Ji tingiai nusišypsojo patenkintos moters šypsena.

– Ar jie toli?

– Daugiau nei už mylios, – atsakė Makas guldydamas Sem ant dvigulės lovos. Jo akys valiūkiškai sutvisko. – Bet aš neabejoju tavo gebėjimais.

Nespėjus jai prasižioti Makas pradėjo vilktis vieną drabužį po kito. Ji neteko žado, o tai pasakė daugiau nei žodžiai. Tai, kas netrukus nutiks, bus tikra.

Sem paliepė sau suaugti. Juk jai tai ne pirmas kartas. „Bet pirmas kartas su Maku, – išgirdo šnabždant vidinį balsą. – Jei tiek savęs atiduosi jam, kas liks?“ Ji pamėgino atsikratyti slogių minčių ir svetingai ištiesė Makui rankas. Tikėjosi, kad jis pateisins jos viltis.

Net daugiau. Bėgdama nuo įkyrių minčių Sem leidosi Mako apglėbiama. Jis apvertė ją ant nugaros ir apžergė, o viena ranka suspaudė jai riešus virš galvos.

Sem nemirksėdama žiūrėjo Makui į akis ir juto, kaip juos užlieja aistra. Jis alsiai kvėpavo, tarsi pats būtų ką tik... Ji papurtė galvą: norėjo pamiršti glamonėjančias Mako rankas ir smalsų žvilgsnį. Tačiau vaizdinys neišnyko, o sukėlė naujų minčių.