Carly Phillips - Savaitė dviese

Sem be paliovos šluostėsi rankas į drabužius, it mėgintų nusivalyti atgrasaus lankytojo paliktas žymes.

– Jei dirbu padavėja, dar nereiškia, kad... aptarnausiu kiekvieną čia užsukusį pašlemėką.

Paskutinius žodžius ji išspjovė su tokiu pykčiu, kad Makas net suabejojo: gal dabar ne laikas priminti, jog... Po perkūnais, jis net nežinojo, kaip ji užsidirba pragyvenimui. Tik suprato, kad tai susiję su finansais. Tačiau ji gerbė žmones, dirbančius apsmurgusiuose baruose.

Makas pajuto, kaip iš jaudulio suspurdėjo širdis. Jis pažvelgė į laikrodį. Barą uždarys dar tik po keturiasdešimt penkių minučių.

– Ką gi, bičiuliai. Kad ir ką dabar užsisakysite – tai paskutinis jūsų gėrimas šį vakarą.

Visi matė, kas įvyko, todėl nepasitenkinimą reiškė tyliai. Į jį sužiuro prigesusios akys.

– Neprivalai dėl manęs uždaryti anksčiau barą.

Jis tai darė ne dėl Samantos. Ištiesęs ranką perbraukė jai per skruostą, tada nuo perbalusio veido patraukė neklaužadą sruogą.

– Uždarau,– ryžtingai atsakė jis. – Jei ne dėl tavęs, tai dėl savęs.

– Bet Lokys...

– Paliko mane atsakingą už barą. Tai man suteikia šiokių tokių teisių.

– Kaip galėčiau ginčytis su viršininku? – paklausė ji, o veidą palengva nudažė raudonis. Jis perbraukė jos skruostą.

– Šiandien puikiai apsigynei. Bet žinok, nebūčiau leidęs tavęs skriausti.

– Žinau. Juk sakiau, jis manęs nenuskriaudė. Tiesiog... įskaudino.

Tokia moteris kaip Samanta, iš tokio pasaulio, iš kokio Makas įsivaizdavo ją esant, nebuvo pratusi prie šiurkščių girto kvailio žodžių.

– Po kelių minučių uždarysiu barą ir tai liks tik slogus prisiminimas.

Jau jis tuo pasirūpins. Sugrįžo Zy.

– Kaip tu, brangioji?

– Gerai. Labai už viską ačiū.

– Čia ne kokia nusmurgusi smuklė. Atleisk...

Tarsi mėgindama sustabdyti senioką Sem suėmė jį už sugrubusios rankos.

– Zy, aš puikiai žinau, kokia čia vieta ir tau visai nereikia atsiprašinėti. Tau taip pat, – pridūrė ji ir pažvelgė į Maką.

Juk jis tik barmenas. Staiga paslaptis prislėgė jam krūtinę taip, kad vos įstengė įkvėpti.

Zy pasisuko į Maką.

– Eisiu ir leisiu jums čia viskuo pasirūpinti.

Senolis iškalbingai pabaltakiavo į Maką ir tik tada pajudėjo.

– Beje... – pratarė jis ir atsisuko. – Ar tebeketini rytoj važiuoti į Sedoną pas mamą? – paklausė jis Mako.

– Ne. Kelioms dienoms atidėsiu išvyką.

Nėra prasmės vežtis šios moters į susitikimą su mama ir seserimi. Makas neturėjo jokio noro atsakinėti į klausimus, kurių neabejotinai pažers jo šeima.

– Gerai, pranešk, kai susiruoši. Gal ir aš važiuosiu su tavimi, – pasakė Zy.

Makas nusišypsojo.

– Joms tai patiktų.

– Gal ir Sem Džo norėtų prie mūsų prisidėti, – sušnabždėjo išeidamas Zy.

Makas iškalbingai užvertė akis, tada apkabino Samantą per pečius. Ji meiliai prie jo prigludo, o jis mėgavosi jos artumu.

Jis nurijo beprasiveržiantį riebų keiksmažodį. Pajutęs, kad seksualinį susijaudinimą nustumia rūpestis ir dar nepatirti jausmai, suprato pakliuvęs į bėdą.

6

Nedidukas kambarys turėjo dar mažesnį balkoną, žvelgiantį tiesiai į pagrindinę gatvę. Pirmą kartą čia atėjusi Sem jo net nepastebėjo, nes mintyse dėkojo Aukščiausiajam už tai, kad neįstrigo dykumoje, o vėliau visą dėmesį pasivogė seksualusis vyriškis. Galiausiai čia rado prieglobstį.

Parietusi po savimi kojas ji įsitaisė ant sulankstomos kušetės ir nukreipė žvilgsnį į tolimą tamsų kelią, apšviestą tik apskrito mėnulio ir retkarčiais pravažiuojančių automobilių šviesų. Vienas po kito iš aikštelės po balkonu išriedėjo visi automobiliai. Netrukus joks garsas nebetrikdė ramybės. Papūtė vėsus nakties vėjelis. Labai panaši vėsuma keliavo ir jos venomis. Net šio vakaro nutikimas neaptemdė ramybės, kurią Sem čia rado.

Ramybės, kurios jai nederėtų jausti. Juk ji melavo vyrui, kurį kas minutę gerbė vis labiau. Ji kaip įmanydama vengė atvirų klausimų, nes baiminosi, kad atvėrusi širdį užsimanys ir pati daugiau apie jį sužinoti. Kaip tada reikės jį palikti? Kaip reikės gyventi be žmogaus, kuris jai tinka daug labiau nei tas, pas kurį netrukus grįš?

Pasirinkimai. Atėjo metas rinktis, o ji apsisprendė tą dieną, kai leido Tomui užmauti žiedą sau ant piršto. Visai nesvarbu, kad jos sprendimą nulėmė baimė dėl tėvo ateities ar duotas pažadas mirštančiai motinai. Ji sutiko. Davė žodį. Todėl su Maku praleistas laikas – tai tik pavogta akimirka. Galimybė godžiai gurkštelėti iš svajonių taurės, o tada keliauti toliau. Jos širdis tyliai, bet ryžtingai suspurdėjo prieštaraudama.

Nakties tylą sudrumstė uždaromų durų trinktelėjimas. Ji buvo nebe viena. Atėjęs į balkoną Makas užpildė visą erdvę. Toks didelis, tvirtas ir patikimas. Sem tuojau pat pajusdavo, kai jis įeidavo į kambarį. Vos po kelių akimirkų jo skleidžiamas ramumas virto rusenančia aistra. Pirmą kartą per gerą valandą jos lūpose pasirodė šypsena.

Sem nudžiugo dėl tokio pasikeitimo. Makas jai kėlė tik gerus jausmus. Nelaukdamas kvietimo jis perkėlė vieną koją per kušetę ir atsisėdo jai už nugaros, tada apsikabino.

Sem nusprendė, kad nėra reikalo priešintis ir jaukiai įsitaisė jo glėbyje.

– Šį vakarą per jautriai sureagavau, – sumurmėjo ji.

– Kai išpylei alų jam ant kelnių? Jis pats prisiprašė.

– Ne tai. – Kitą kartą ji išpils ne bokalą, o visą ąsotį. – Per daug ėmiau į širdį.

– Kai kas nors tave grabalioja, nors buvo perspėtas, manau, turi teisę elgtis emocionaliai.

– Gal tu ir teisus. Žinojau, kad man nėra ko jaudintis viešoje vietoje.

Ji neabejojo: Makas būtų ją apgynęs.

– Nesu pratusi prie to, kas vyksta baruose. Mano darbe toks elgesys būtų laikomas seksualiniu priekabiavimu.

Jis uždėjo delnus jai ant pilvo ir Samanta atsipalaidavo. Pajuto jo šilumą.

– Nori pasakyti, kad tas vyrukas prie tavęs seksualiai priekabiavo? – Jis kilstelėjo jos marškinėlius ir švelniai glostinėjo pilvą.

– Taip, tik aš nebuvau tam pasiruošusi, nors turėjau.

Samanta buvo nusisegusi liemenėlę, vilkėjo tik laisvais marškinėliais. Jo pirštai iš lėto mylavo spenelius.

Ji aiktelėjo ir pamėgino sutelkti dėmesį į jųdviejų pokalbį. Tačiau jo pirštams dirginant ir taip įkaitusią odą, jai sunkiai sekėsi susikaupti.

– Tas vyrukas sušnabždėjo į ausį tai, kas, jo manymu, atrodė labai seksualu, ir ėmė mane grabalioti... – pasakė ji ir paniro į apmąstymus.

Nežinia, kokia bus jos santuokinė lova... Ant pilvo jaus jo rankas, o ne Mako. Belieka tikėtis, kad gašlių kuždesių negirdės. Vien nuo minties ją nupurtė pasišlykštėjimo drebulys. Viešpatie šventas, kodėl ji neatsispyrė spaudimui tekėti? Kaip jai gyventi dabar, kai sutiko Maką?

Sem pajuto, kaip įsitempė ir ėmė drebėti pilvas. Staiga Mako pirštai liovėsi glostę.

– Kas nutiko?

Ji atlošė galvą, kad galėtų matyti jo veidą. Akimirksniu suprato, ką sako jo žvilgsnis.

Sem pasisuko ir pažvelgė tiesiai į jį. Tada atsisėdo ant Mako ir apžergė kojomis jam liemenį. Juto jo paslėpsnius, tik nereagavo. Mako jausmai jai rūpėjo labiau už seksualinį alkį.

Oho .

Žiūrėdama į Maką prisivertė sukaupti dėmesį į tai, kas svarbiausia.

– Kad ir ką dabar galvotum, liaukis.

– Net jei tai tiesa?

Jų žvilgsniai susipynė. Į Sem žvelgė skaidrios, tamsiai pilkos akys.