Carly Phillips - Savaitė dviese

– Nurimk, mieloji. Tikrai nepanaudosiu to prieš tave, – tarsi norėdamas tai įrodyti pasakė Makas ir ilgai, karštai ją pabučiavo. Liežuvis tol mylavo lūpas, kol šios svetingai prasivėrė ir jį įsileido.

Juodu vos atgavo kvapą.

– Tuojau grįšiu ir galėsime pratęsti.

Makui išėjus Sem susirietė į kamuoliuką ir užsiklojo. Kai jis grįžo, nepaisydama sveiko proto nusirideno prie jo ir prisiglaudė.

– Ačiū, – sukuždėjo.

– Už ką?

– Kad nesupykai, kad buvai... savimi.

Jis švelniai pakštelėjo jai į lūpas.

– Galėčiau pasakyti tą patį. Žinai, esi ypatinga.

– Ne, aš...

– Tu tikrai ypatinga, – papriešgyniavo Makas. – Tokios man dar neteko pažinti.

– Makai, nereikia. Nesupranti, ką tu...

– Tu teisi, nesuprantu. Tu atšoki kaskart, kai pamėginu prie tavęs priartėti, ir aš kalbu ne apie seksą, – suirzo jis. – Bet šįkart... – Sem uždėjo pirštą jam ant lūpų.

Širdis grūmėsi su protu. Ji labai norėjo, kad jis užbaigtų mintį, norėjo išgirsti, ką ketina pasakyti, ir pasimėgauti artumu, kurį abudu palengva atranda. Bet tai būtų labai savanaudiška. Kaip ji gali suartėti su Maku, jei netrukus turės jį palikti? Jei tik galėtų rinktis, niekada nesikeltų iš šios lovos.

Pastaroji mintis skausmingai grąžino ją į tikrovę. Sem buvo atsakinga ne tik už savo gyvenimą, bet ir už tėvo gerovę. Privalėjo apmokėti jo sąskaitas ir užtikrinti sotų gyvenimą. Vedybos su Tomu buvo vienintelis sprendimas... net jei mylėjo Maką.

O Dieve .

Sem ėmė galvoti apie Maką. Prisileisdama jį dabar, vėliau tik įskaudins. Jis vertas daugiau. Atstumdama pasielgtų sąžiningiausiai.

Sem ištiesė ranką ir nustebo supratusi, kad jis ir vėl susijaudinęs.

– Kažką minėjai apie „šį kartą“? – sumurkė ji.

Jo akys patamsėjo nuo geismo, bet jose suspindo ir nerimas.

Ji jautėsi taip pat. Sem pamėgino išsklaidyti neišsakytus jausmus sujaudindama Maką. Elgėsi nesąžiningai, bet giliai širdyje taip mėgino jį apsaugoti.

Samanta prisivertė šyptelėti.

– Sem...

Ji suėmė varpą ir jis nutilo. Tvirtai mylavo ją ranka, kol Makas sudejavo ir užsirideno Sem ant savęs. Nuo jo pulsuojančio vyriškumo Sem sudrėko. Ji vėl geidė pajusti jį savyje.

Sem pažvelgė į tamsias jo akis.

– Vėl noriu tavęs.

Jis nusišypsojo.

– Neatrodo, kad tai tave stebintų.

Sem norėjo atitraukti jo dėmesį ir jai tai pavyko. Susijaudino abu. Ji pasiekė savo tikslą, bet nepasijuto geriau. Skausmingai suvokė: jai nelemta būti su Maku. Nenorėdama daugiau apie tai galvoti aistringai atsidavė jam. Užsimiršo su vyru, kurį beviltiškai mylėjo.

7

Makas nubudo auštant, vadinasi, miegojo visai nedaug. Tačiau dėl to nesiskundė. Kaip jis galėjo miegoti, kai šalia jo gulėjo nuoga moteris? Jis išsitiesė ir tylutėliai nusliuogė nuo lovos. Su juo sveikinosi saulės spinduliai. Užsitempęs džinsus nusileido žemyn ir išėjo į lauką. Nebuvo taip šilta, kaip tikėjosi. Tačiau Makui tai nerūpėjo. Svarbiausia, kad čia rado atvirą erdvę.

To jam dabar reikėjo labiausiai.

Jis atsisėdo medinėje verandoje šalia baro ir susimąstęs nužvelgė priešais vinguriuojantį kelią. Ar gali moteris papildyti vyrą? Makas taip negalvojo. Kol sutiko Samantą. Jį pakerėjo jos drėgnas, karštas ir geidulingas kūnas. Makas nenumanė, ką daryti, todėl tiesiog mėgavosi akimirka. O tada pažvelgė į jos nuostabias akis ir viskas prapuolė. Būtų norėjęs jose išvysti aistrą ar pasitenkinimą, tačiau žvilgsnis išdavė tik nerimą.

Netrukus ji prabilo. Paklausė apie kitas moteris. Jis garsiai nusijuokė ir juokas nuvilnijo lyguma. Kai susipažino su Samanta, net nepagalvojo apie kitas. O pasimylėjęs su ja, nes būtent tai juodu ir darė, nebegeidė jokios kitos. Bet ji pasistengė priminti jam, kad turėtų to norėti.

Jam turėjo palengvėti, bet Makas sunerimo. Jis suprato Samantą. Žinojo, kad ji nepanaši į kitas moteris, todėl ir patraukė jo dėmesį. Ji buvo asmenybė. Pirmą kartą jis sutiko moterį, kuri neapsimetinėjo, nieko iš jo nereikalavo, kuriai jis patiko ne todėl, kad yra turtingas, ir ji nenorėjo iš jo nieko kito tik...

Trečiadienis. Liko vos kelios dienos. Po perkūnais.

Makas gerai suprato Sem, todėl nesistebėjo, kad kaskart, kai jis mėgindavo priartėti prie jos pasaulio, ji tuojau pat suręsdavo sieną. Gal taip ir geriau, nes ir Sem kėlė grėsmę ne tik jo pasauliui, bet ir sveikam protui. Iki šiol jis leido jai taip elgtis ir pats pasislėpė po šarvais. Juk Sem niekada neparodė, kad norėtų ko nors daugiau nei tai, kas juos dabar sieja.

Makas savęs neapgaudinėjo. Nuo pat pradžių pajuto, kad tarp jų vyksta kažkas nepaprasto, bet leido sau mėgautis seksualiniais santykiais, vildamasis juos išauginti į kai ką daugiau. Taip ir nutiko. Pirmą kartą gyvenime jis buvo pasiruošęs tokiam posūkiui. Daugybė moterų būtų pasiryžusios tiesiog alpti jam prie kojų mainais į žiedą ant piršto. Atkakliai kartotų meilės priesaikas, kol įtikintų jį skristi į Vegasą ir susituokti.

Būdamas jaunas jis nevengė pasipuikuoti ir pasigirti savo klientėms, todėl nemažai moterų apie Maką žinojo daugiau nei reikėjo. Tik ne Samanta. Dabar jis jau buvo pasiruošęs jai atsiverti, tik ar ji leis tai padaryti.

Užuot mėginusi pažinti jo jausmus, Samanta slėpėsi už sekso. Žinoma, jis dėl to neliūdėjo. Daugelis vyrų tik džiaugtųsi galėdami mylėtis su Samanta. Viešpats mato, Makui tai irgi patiko, tik bėda, kad ši dama vengė būti atvira.

Jis užsidėjo rankas už galvos ir atsilošė. Taip sėdėdamas matė balkono kraštą ir nejučia prisiminė, kaip Samanta švystelėjo per jį savo marškinėlius. Jis atsistojo, bet iš anksto žinojo, kad neras drabužio.

– Kokiam laukiniam gyvūnui galėjo tikti marškinėliai? – suburbėjo jis.

– Vaikine, ar šito ieškai? – ramų ryto orą suvirpino skardus Zy juokas.

– Turėjau susiprasti, – burbtelėjo Makas ir ištraukė gelsvus marškinėlius iš senuko rankų. – Ar tu kada nors miegi?

– Ne. Ypač kai manau, kad tau gali prireikti pagalbos tvarkantis po vakar vakaro. Kaip ji laikosi?

Makas pakėlė galvą į uždarytą langą ir iš visų jėgų stengėsi negalvoti apie Samantą, kokią matė ją vakar – nuogą, iš po marškinėlių kyšančiomis plikomis kojomis ir sėdmenų pusmėnuliu.

– Tebemiega.

– Išvarginai ją, ar ne?

– Zy, nepradėk.

Senukas nusekė paskui Maką į medinę verandą ir atsirėmė į turėklus.

– Tai vis dėlto galiausiai įsimylėjai. Kaip jautiesi?

– Lyg būčiau pragare, – suburbuliavo Makas dėkingas, kad atsirado draugiškas klausytojas.

– Sveikas atvykęs į tikrąjį pasaulį, berniuk, – šyptelėjo Zy. – Tik nieko nesakyk Lokiui. Norėčiau, kad jis galų gale susirastų tinkamą moterį, o aš galėčiau sūpuoti anūkus. Nors džiaugsiuosi ir tavaisiais. Todėl papasakok savo išrinktajai teisybę ir gyvenkite ilgai bei laimingai.

– Negaliu sulaukti, ko ji nurims bent tiek, kad galėčiau jai pasakyti savo vardą, – suniurnėjo Makas.

Zy gūžtelėjo pečiais, o tada uždėjo sunkią ranką jam ant pečių. Taip jis darė jau ne vieną kartą.

– Gal per mažai stengeisi. Jei ko nors nori, nenuleisk rankų. Jei pasiduodi, vadinasi, nelabai tau to ir reikia.

Apmąstydamas ką tik išgirstus žodžius Makas švystelėjo marškinėlius link baro ir prisijungė prie Zy.

– Ar tvarkeisi po vakar vakaro? – pasidomėjo senolis.

– Dar ne.

– Tai drožk iš čia. Susitikau Hardį su Erlu. Jie vis viena neturi ką veikti, todėl su džiaugsmu padės.