Carly Phillips - Savaitė dviese

Panardinęs rankas jai į plaukus Makas prisitraukė Sem prie savęs. Tik vienas bučinys. Greitas, nekaltas jos lūpų paragavimas. Jis pasilenkė ir pajuto svaigų drėgną bučinį... Staiga pasigirdo triukšmingas beldimas į duris.

– Atidaryk! – nesulaukęs skubaus atsakymo suriko Zy. – Velniai griebtų, Makai, pamečiau raktus.

– Senukas žino, kad mums trūksta darbo jėgos. Matyt, atėjo padėti.

Sem skaisčiai nuraudo ir nuleido jo marškinėlius. Įkyrus Zy gagenimas apsunkino padėtį.

– Galėjo paskambinti prieš ateidamas, – suburbėjo ji.

Jis nustebęs pažvelgė į ją.

– Mes atidarome barą po penkių minučių, – priminė jis Sem.

– Einu į viršų nusiprausti, – atsakė ji. – Tuojau grįšiu.

Jis palaukė, kol Samanta dingo, ir tik tada atsakė Zy.

– Ateinu! – sušuko Makas kišdamasis marškinėlius į kelnes. Įkyrus beldimas nesiliovė, iki jis atsklendė skląstį ir atvėrė girgždančias duris. – Baras dar uždarytas, net ir tau.

Nekreipdamas į jį dėmesio Zy įsmuko vidun.

– Makenzi, pažįstu tave visą gyvenimą. Tad nepūsk man miglos į akis.

Makas atsiduso. Taip, šis senukas buvo geriausias jo tėvo draugas ir neatsiejama Mako gyvenimo dalis. Bet tai nesuteikė jam teisės brautis į asmeninį gyvenimą ir varyti jį iš proto. Ši vieta priklausė Lokiui, todėl Zy turėjo daugiau teisių čia būti nei pats Makas. Vis dėlto jis mylėjo šį keistuolį kaip tikrą tėvą.

Jis nusekė paskui Zy į barą ir prisėdo ant kėdės.

– Kur tavo draugė? – paklausė Zy.

– Tu ją išgąsdinai.

– Cha. Gal ji įgavo proto ir išsikraustė į viešbutį?

Makas pasirėmė ant alkūnių.

– Jeigu nori ką nors sužinoti, tiesiog paklausk.

– Aš ir paklausiau. Kur tavo draugė?

Makas suriaumojo.

– Viršuje.

– Taip ir maniau. – Zy pliaukštelėjo jam per petį. – Ar aš ir tavo tėvas nieko jūsų neišmokėme? Užtenka to, kad moterys vedžioja už nosies mano sūnų, o dabar dar ir tave.

– Tai ką man daryti, po galais?

– Mano laikais pirmiausia moterį vesdavo ir tik tada versdavosi į lovą. Dabar galioja naujos taisyklės. Kad tave perkūnas, berniuk, gal iš pradžių reikėjo nors lašelio romantikos, o tik tada su ja permiegoti?

– Aš nemiegojau su ja.

Dar nemiegojo. Tiesa, gulėjo šalia jos, bet jis neabejojo, kad Zy nepritartų ir tam. Makas dar kartelį sumurmėjo. Jam trisdešimt penkeri. Jo tėvas mirė prieš dvylika metų ir Zy be žodžių užėmė jo vietą, buvo šalia, kai gyvenimo kelyje pasitaikydavo kokia nors kliūtis. Regis, jis tiesiog išdygdavo greta Mako, kai tik prireikdavo tėviško patarimo.

Tiesa, dabar patarimo jis neprašė, bet gerbė Zy. Taigi išklausys, ką jis nori jam pasakyti.

– Nenoriu girdėti jokių smulkmenų, – suburbuliavo Zy. – Ir be jų man viskas aišku.

Skvarbus mėlynų akių žvilgsnis gręžte gręžė Maką.

– Nusivalyk galų gale dažus nuo lūpų. Atrodai kaip koks lepšis.

Makas bjauriai nusikeikė ir ėmė trinti lūpas servetėle. Zy papurtė galvą.

– Tik noriu, kad galvotum galva, o ne... Na, supranti, apie ką kalbu.

– Tu aiškiai pasakei.

– Ar ji gera?

Makas dusliai nusijuokė.

– Štai tokį Zy aš pažįstu.

– Ji turėtų būti neprasta, jei dar neišspyrei jos lauk.

– Džentelmenas nepasakoja apie savo meilės nuotykius. Tai tavo taisyklė.

– Ne, šita priklausė tavo tėvui. Aš nevengiau linksmybių. Tik suteršęs Lokio motinos reputaciją priverčiau ją už manęs tekėti. – Jis vyptelėjo. – Ar papasakojai Sem Džo teisybę?

– Ne, – atsakė Makas ir pajuto dar vieną plekštelėjimą per petį. – Ji iš Naujojo Džersio, – pridūrė jis. Lyg tai galėtų viską paaiškinti.

Pirmą kartą Makas susimąstė: netrukus Samanta išvažiuos į konferenciją ir jos gyvenimas stos į įprastas vėžes. Ji kartu su tėvu gyvens rytuose. Po šios minties pajuto keistą tuštumą, kuri greitai jį užvaldys.

Zy gūžtelėjo pečiais.

– Po šimts pypkių, o aš maniau, kad broliai Raitai sukūrė lėktuvą.

– Koks tu šmaikštuolis, – teatsakė Makas.

Jis nebuvo pasiruošęs santykiams per atstumą ir juo labiau neketino pasakoti Zy apie savo jausmus Samantai.

– Susipažinau su moterimi vos prieš keturiasdešimt aštuonias valandas, o atrodo, kad pažįstu ją daug seniau. – Juk ji man beveik svetima.

Nepaisant to, jautėsi su ja daug artimesnis nei su moterimis, su kuriomis teko mylėtis.

– Tai gal pasakyk jai tiesą? Bijai, kad ji pasipustys padus vos sužinojusi, jog mums, mirtingiesiems, esi per turtingas?

– Tiesą sakant, labiau bijau, kad bus atvirkščiai.

– Štai kaip. – Zy supratingai uždėjo ranką Makui ant peties. – Spėju, kad dėl to niekada nesirenki nė vienos iš tų mergelių, kurios lankosi tavo „Kurorte“. Ir dėl šios niekam tikusios priežasties nesupažindini manęs su jomis. Bet aš tau atleidžiu.

Makas šyptelėjo.

– Dabar jaučiuosi daug geriau.

– Kada ji grįš? – neatstojo Zy.

Makas pajuto, kaip jo šypsena virsta vypsniu.

– Visai netrukus. – Nebent jis bus privertęs ją apsigalvoti. Makas pakilo nuo kėdės. – Tiesiog pamiršk viską, – tarė geranoriškai nusiteikusiam senoliui.

– Pamiršiu... jei ir tu pažadi padaryti tą patį, kai jos nebeliks.

Makas ketino atsakyti, bet nutilo išgirdęs žingsnius ant laiptų. Nenorėdamas dar labiau gluminti Samantos, skubiai sumaigė servetėlę ir pasiuntė ją į šiukšlių dėžę po baru. Tuojau pasigirdo Zy tarškėjimas.

Samanta atsikrenkštė. Atsisukęs Makas išvydo ją šalia. Ji vilkėjo šviesiai rausvus marškinėlius, aptemptus džinsus, per liemenį sujuostus spalvota skarele. Palaidi plaukai krito ant pečių, o lūpose žaidė vos pastebima šypsena. Makas jau neabejojo, kad yra giliai įklimpęs.

Jų santykiai keitėsi ir jis ėmė svarstyti, kokių aukų tai gali pareikalauti.

Sem susinėrė rankas. Ant piršto blizgantis žiedas tarsi priminė, kokie artimi juodu su Maku tapo. Jų išvyka nesuteikė Samantai laiko pamąstyti. Nespėjo to padaryti ir šiandien, kai Mako nebuvo. Ji nekvaršino galvos, kaip toliau su juo elgtis. Tik jautė, kad Makas jai vis labiau rūpi. O jis turėjo pabūti jos gyvenime tik trumpam.

Iki šiol Sem gyveno nykiai. Nors netrukus jai sukaks trisdešimt, dirbo niekuo neišsiskiriantį darbą, eidavo į pasimatymus su paprastais vyrais, su kuriais visai netroško suartėti. Darydavo viską, ką privalėjo – retkarčiais susitikdavo su bendradarbiais ir leisdavo draugams rinkti jai vaikinus. Net pasimylėjo su vienu, nes jis iškentė nejaukų pasimatymą. Iš pradžių manė, kad tas žmogus ilgainiui taps jai svarbus, bet nieko neišdegė. Net tada nejuto nieko panašaus į tai, ką dabar patyrė su Maku.

Tiesa, čia ji atvyko ieškodama nuotykio ir neplanavo į žaidimą įvelti jausmų. Jam pavyko pelnyti jos palankumą ir suvirpinti širdies stygas... Kokias? Žinoma, draugystės. Dar susijaudinimo? Jų žvilgsniai susitiko ir Makas jai mirktelėjo, o tada tęsė pokalbį su Zy. Pilve ėmė plazdenti tūkstančiai drugelių, priversdami Samantą vos tverti kailyje. Ji nedrįso labiau gilintis ir įvardyti savo jausmų.

Kaskart pažvelgus į Maką subyrėdavo dar viena emocinė siena. Atvyko į Arizoną ieškoti aistros ir rado ją net nepasimylėjusi. Tepadeda jai Dievas, kai jų kūnai galų gale susijungs.

Pilve vėl suplazdėjo drugeliai. Ar gali taip būti? Ar gali kūnas reaguoti taip, tarsi žinotų, kas jo laukia Mako glėbyje?

– Ei, ar viskas gerai?

Šiltas Mako delnas palietė jai ranką. Sem pažvelgė į susirūpinusias jo akis ir prisivertė nusišypsoti.