Carly Phillips - Savaitė dviese

– Užjaučiu dėl mamos, – pratarė jis tvirtai įsmeigęs žvilgsnį į priekį. – Žinau, ištraukti tėvą iš bėdos bus nelengva. Palaikyk jį, patark jam ir padėk, jei gali. Tik atmink, neprivalai dėl jo išsižadėti savo gyvenimo.

Jei tik Sem galėtų papasakoti jam tiesą. Ji nusuko akis į langą nedrįsdama pažvelgti į Maką. Nors jis ir žino, kad po savaitės ji iškeliaus į konferenciją, bet tikrai nenutuokia, koks bus jųdviejų atsisveikinimas.

4

Makas įriedėjo į miestelį ir sustojo priešais šviesiomis spalvomis nudažytą parduotuvę, kurios vitrinos traukė akį. Jis nespėjo užgesinti variklio, o Sem jau iššoko iš automobilio. Kai Makas prisiartino, ji spoksojo į vitrinoje išdėliotus įvairiausių dydžių ir spalvų marškinėlius. Jo ranka šmurkštelėjo į jos delną ir juodu nužingsniavo miestelio gatvėmis vis užsukdami tai į vieną, tai į kitą parduotuvėlę. Jai pakako Mako šalia, kad pasijustų kaip niekada laiminga, o širdį užlietų šiluma.

Sem augo vienturtė, neturėjo nei brolio, nei sesers, su kuriais būtų galėjusi žaisti, kol tėvai vaikščiojo susikibę už rankų. Ji visada jautėsi prašalaitė. Savo gyvenimą stebėjo tarsi iš šalies. Iki šios dienos.

Nors kieme švietė kaitri saulė, nejučia sudrebėjo. Dabar tikrai netinkamas metas atrasti tuos dalykus, kurie ją džiugintų, nebent virstų prisiminimais, kuriuos kaip didžiausią brangenybę galėtų išsaugoti ir branginti. Su Maku praleistas laikas bus pats didžiausias jos turtas.

Suoliukai, seni žibintai ir apdaužytos spalvotos iškabos rėmino gatves. Pasiūlydamas išvyką jis pasielgė gana išmintingai. Sem reikėjo trumpam ištrūkti iš baro ir išsivaduoti nuo seksualinės įtampos, kuri lyg debesis nuolat kabojo virš jųdviejų. Keiv Kovas puikavosi parduotuvėmis turistams. Jose ji galėjo atsipalaiduoti ir mėgautis diena su Maku.

Ankstyvą metą miestelyje šmirinėjo vos keli žmonės. Gatvės pabaigoje Sem priėjo prie nedidukės papuošalų parduotuvės, kurios medinė iškaba skelbė, jog papuošalai yra rankų darbo. Vitrinoje puikavosi sidabro dirbiniai su turkiu. Ji stabtelėjo prie jų.

Makas švelniai timptelėjo ją už rankos.

– Eime. Kiekvienoje gatvelėje pamatysi dar ne vieną tokią papuošalų parduotuvę.

Viduje jos dėmesį patraukė didelis raudonas plakatas.

– Bet jie siūlo trisdešimties procentų nuolaidą.

Jis nusijuokė.

– Kiekvienoje papuošalų parduotuvėje siūloma trisdešimties procentų nuolaida. Tai vadinama konkurencija. Kitaip jie tiesiog neišgyventų. Čia viso labo gudrybė įvilioti tokius žmones kaip tu.

Ji delnais atsirėmė į šaltą vitriną. Sunku paaiškinti, bet ją traukė kyburiuojantys vitražai ir vėjo gaudyklės.

– Aš noriu užsukti, – neatlyžo Sem.

– Jei jau taip sakai. Bet praleidusi čia visą dieną nepamatysi galybės vietos įžymybių.

Ji suraukė kaktą.

– Vadinasi, tau jau nusibodo parduotuvės.

– Ar aš taip sakiau? – Jam pakako įžūlumo apsimesti įsižeidusiu.

– Juk vyrai nekenčia vaikščioti po parduotuves.

– Galiu prisipažinti, kad priklausau šiai statistinei daugumai. Tik ne šiandien. Eime.

Nepaleisdamas Sem rankos Makas įsivedė ją vidun.

Jiems įeinant sutilindžiavo durų varpelis, o nosis pakuteno levandų aromatas. Sem oda pašiurpo ir ji nejučia suvirpėjo. Tvirta Mako ranka stipriai apkabino ją per liemenį. Sem užplūdo keistas, sunkiai įvardijamas jausmas. Jei ji būtų tikėjusi nuojauta, įspėjimais, ženklais, būtų pamaniusi, kad pasiekė lūžio tašką ir dabartinis sprendimas nulems jos ateitį. Tikra kvailystė. Juk ji netiki tokiomis nesąmonėmis.

Nuo netikėtų minčių Sem suvirpėjo. Priėjusi prie artimiausios vitrinos įdėmiai nužvelgė žiedus. Į akį krito vienas vienintelis – sidabro žiedas su turkiu...

– Ar kas nors patinka? – pasigirdo moteriškas balsas.

Sem pakėlė galvą. Ji tikėjosi pamatyti kokią paslaptingą čiabuvę indėnę, įsisupusią į skraistę, bet priešais ją išdygo elegantiška pagyvenusi dama.

Sem nieko neatsakė, tad Makas bakstelėjo jai į pašonę.

– Brangioji?

Ji krūptelėjo išgirdusi tokį kreipinį.

– Atleiskite. – Ji dūrė pirštų į vitrinos stiklą. – Štai šis. Ikso formos.

Žilagalvė moteris nusišypsojo.

– A! Bučinys, – tarė pardavėja ir ištraukė juodą aksomo dėžutę. – Jis originalus. Kai tokį žiedą nusiperka sužadėtinių pora kaip jūs, tuoj pat užsakau kitą.

Sem tikėjosi, kad Makas paneigs klaidingą prielaidą, bet jis net nekrustelėjo, todėl ji prabilo:

– Mes ne...

– Žinoma, mes jį pirksime, – ramiai nutraukė jis. – Juolab kad tokį žiedą turi ne viena moteris.

Sem pakreipė galvą ir klausiamai į jį sužiuro. Jos žvilgsnį pasitiko nuoširdžios, ramios, mylinčios akys. Mylinčios?

Apimta panikos Samanta ketino sprukti iš parduotuvės, tačiau Makas tvirtai laikė ją už rankos. Sunkiai nurijusi seiles ji nedrąsiai dar kartą dirstelėjo į jį. Makas jai mirktelėjo, tada pasilenkė ir sukuždėjo į ausį:

– Tai svajonių savaitė. Palepink mane.

Sem nebežinojo: juoktis ar verkti. O kad ji galėtų svajoti apie meilę ir santuoką su šiuo vyru! Nusprendusi, jog pora abejoja, pardavėja vėl prakalbo:

– Galite būti tikri: kol nešiosite šitą žiedą, būsite susieti amžiams. Visos poros, jį įsigijusios, gali tai patvirtinti.

Tas keistas jausmas... nuojauta vėl apėmė Sem ir ji sudrebėjo.

– Kodėl jūs manote, kad mes susižadėję? – pasmalsavo ji.

Ji nemūvėjo Tomo dovanoto žiedo, tad nesimatė jokios žymės.

– Aš atpažįstu ženklus. Tas artumas... – Pardavėja mostelėjo į Mako ranką, meiliai uždėtą jai ant peties, ir tęsė: – Tai, kaip jis žiūri į jus arba kaip jūs palinkstate į jį... judu – dvi vieno obuolio puselės.

– O jūs nepanaši į čiabuvę indėnę, – burbtelėjo Sem.

Makas nusijuokė.

– Sem Džo, liaukis. Ar nori žiedo?

Nelaukdamas atsakymo jis išsiėmė iš kišenės kredito kortelę. Vogčia dirstelėjusi Samanta spėjo pamatyti tik pavardę Makenzis, nes kortelė akimirksniu atsidūrė patenkintos ponios rankose. Taigi jo pavardė Makenzis – Makas . Štai dar vienas dalykas, kurį pavyko apie jį sužinoti. Dar vienas brangus prisiminimas.

– Mes atsiprašysime, – tarė ji pardavėjai. – Kol kas nepadėkite žiedo.

Ji pasivedėjo Maką atokiau.

– Dėl to žiedo...

– Tu persigalvojai?

– Ne, bet...

– Kaip nesusivokiau, kad norėsi jį pirma pasimatuoti.

– Ne. Noriu pasakyti... – Ji ieškojo žodžių, nenorėjo jo įžeisti, bet jis juk barmenas ir... – Tu nepaklausei kainos.

– Man ir nereikėjo. Mačiau, kaip sužibo tavo akys, kai žiūrėjai į žiedą.

– Makai, bet...

Jis nuginklavo ją šypsena ir Sem nebepajėgė aiškiai mąstyti. Nuo užliejusio karščio pajuto virpuliukus pilvo apačioje. Jau žiojosi ginčytis.

– Juk taikoma trisdešimties procentų nuolaida, – priminė jis. – Kiekgi jis gali kainuoti? Leisk tau jį nupirkti... Sem Džo.

Naujasis jos vardo trumpinys palengva ėmė prigyti, ypač kai jį tarė jo lūpos. Mako balsas tapo duslesnis, o žvilgsnis parodė, kaip jam tai svarbu, todėl Sem neberado savyje jėgų atsisakyti. Reikia tik pasimatuoti žiedą. Jos pirštai neįprastai laibi, tad žiedas greičiausiai bus per didelis. Taip atsiras pretekstas atsisakyti pirkinio neįžeidžiant Mako.

Juodu grįžo prie prekystalio, kur aksomo dėžutėje jų kantriai tebelaukė žiedas. Pardavėjos nesimatė, turbūt išėjo į pagalbinį kambarėlį, kad jie galėtų pabūti vieni.